Rūta Ščiogolevaitė: „Esu laiminga, turėdama tiek daug vaikų“
Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė-Da­mi­jo­nai­tie­nė (37 m.), au­gi­nan­ti ke­tu­ris vai­kus, pui­ki pa­šne­ko­vė pra­si­dė­ju­siems nau­jiems moks­lo me­tams. Vy­riau­sia­jam at­li­kė­jos sū­nui Ado­mui – de­šimt, Ana­be­lei – ket­ve­ri, Aro­nui – dve­ji su pu­se, o ket­vir­ta­jai at­ža­lai – Ag­na­rui – vos du mė­ne­siai, tad, ro­dos, mo­ters bal­se tu­rė­tų bū­ti bent kris­le­lis nuo­var­gio, bet, prieš­in­gai, – ji nuo­lat kva­to­ja ma­lo­niu už­kre­čia­mu juo­ku, po­zi­ty­viai žiū­ri į vai­kų au­gi­ni­mą ir iš tie­sų mė­gau­ja­si šio džiaugs­mo tu­rė­da­ma tiek daug.  

– Rūta, kokia atmosfera jūsų namuose likus keletui dienų iki rugsėjo pirmosios? Juk vyresnėlį, būsimą penktoką Adomą reikia suruošti į mokyklą?

– Mano nuotaika, aišku, puiki, nes į mokyklą juk ne man eiti (linksmai kvatoja). O Adomas jau liepos mėnesį pradėjo burbėti, kad atostogos tuoj baigsis, vėl į mokyklą... Kažin kas jam prikalbėjo, kad šiemet bus nežmoniškai sunku. Stengiamės vaiką pertarti, kad jeigu kam nors sunku, nebūtinai ir jam bus taip pat – juk auga tikras pirmūnas, niekaip nesuprantu, kodėl taip išgyvena (šypsosi).

– Kaip ruošiatės mokyklai? Taip vadinamuoju „greituoju būdu“? Nors mokyklinukas kol kas tik vienas, namuose dar trys mažiai dėmesio tikisi...

– Oi, tikrai neturime tiek laiko, kad prekes rinktumėmės lėtai vaikštinėdami po parduotuves. O ir viską pastaruoju metu darome kuo greičiau – juk šeima didelė. Žinoma, būtinai atsižvelgiame į Adomo nuomonę: kokia kuprinė, penalas ar sąsiuvinio viršelis jam yra arčiau širdies. Aš esu balansą mėgstantis žmogus: vaikai turi jaustis mylimi, laisvi, bet kartu ir žinoti ribas. Tokio lygių svarstyklių požiūrio stengiuosi laikytis visose gyvenimo srityse.

– Ar tiesa, kad esate iš tų mamų, kurios vaikams daug pasakoja apie tai „ką tuoj veiksime ar kas netrukus laukia“?

– Taip, mes tikrai daug kalbamės su vaikais. Prisipažinsiu, turiu pedagoginę gyslelę, tad tikrai mėgstu aptarti, apšnekėti situaciją, paruošti, paanalizuoti būsimus įvykius. Nepaneigsi, turiu tokį pomėgį. Tiesa, vakarais stengiamės nusiraminti, jau nebekalbam apie rytojų. Esu įsitikinusi, kad vakaras – ramybės metas, vaikai turi kiek įmanoma jį praleisti tyliau: skaityti knygeles, klausytis pasakų...

– Kaip mažylio atėjimą pasitiko vyresnieji vaikai?

– Aronas dar nelabai ir suprato, kas čia įvyko (juokiasi), Adomas reagavo gana santūriai – jis jau puikiai žino, ką į šeimą atneša gimęs kūdikėlis, o štai Anabelė, kaip tikra mergaitė, labai laukė mažylio, nuolat visko apie tai klausinėdavo. Dukra nėra iš tų mergaičių, kurios mamos elgesį imituoja žaislais, tai yra ji iškart nori tikro peilio, šakutės, tikrų daiktų, tikros praktikos, tikro „indų plovimo“. Tad ir gimus mažajam ji visą laiką yra šalia: nori man padėti, domisi.

– Kokiais epitetais galėtumėte apibūdinti savo šeimą? Kuo ji ypatinga?

– Tam tikrais aspektais visos šeimos yra panašios: visi turi tas pačias problemas, buities rūpesčius, vaikų kaprizus ir panašiai. Kita vertus, kiekviena šeima turi ir unikalių dalykų. Aš galvoju, kad nėra ko nors ypatingo, kuo mūsų šeima išsiskiria iš kitų. Mes kaip ir kitos mažų vaikų turinčios šeimos (juokiasi).

– O gal turite savų ritualų, tradicijų?

– Šiuo metu visiems kartu pavalgyti prie vieno stalo – jau didžiulis pasiekimas. Visuomet džiaugiuosi, kai tai pavyksta. Mūsų vakarai yra ypatingi, ilgi: ruošiam vaikus miegeliui, ilgai skaitome knygeles. Muzika? Ne, namuose ji nėra dažnas svečias – šurmulio ir triukšmo keliamų garsų mums ir šiaip pakanka (juokiasi).

– Pasidalinkite, kokių sveikų įpročių turite: mitybos, fizinio aktyvumo, laisvalaikio.

Mūsų vakarai yra ypatingi, ilgi: ruošiam vaikus miegeliui, ilgai skaitome knygeles. Muzika? Ne, namuose ji nėra dažnas svečias.

– Kalbant apie mitybą, mūsų namuose praktiškai nėra cukraus, ypač pirktinių saldžių sulčių ar kitų saldžių gėrimų. Medus – gėris, ypač tinkantis sergančiam vaikui paskaninti vaistažolių arbatą. Saldainiai, kuriuos atneša užsukę į namus svečiai, kuo greičiau slepiami arba išdalinami kitiems. Suprantu, kad norisi ką nors gardaus padovanoti vaikams, tad raginu saldumynus pakeisti vaisiais, riešutais, knygelėmis ar vaikiškais žurnaliukais.

Gyvename užmiestyje, tad turime visas sąlygas ilgiems pasivaikščiojimams. Ir mielai tai darome! Žinoma, išsiruošti su vaikais nėra paprasta, tad smagu, kad Agnarą kol kas galima saugiai „supakuoti“ į vežimėlį „Aero Tutis“ (jį vadiname vardu, nes yra praktiškai tapęs mūsų šeimos draugu) ir iškeliaujame bet kur: į parduotuvę, pamiškę, pajūrį.

Būsiu atvira – pastebėjome, kad laisvalaikis gerokai prasmingesnis, kokybiškesnis, su mažiau chaoso, kai vaikus šiek tiek pasidaliname, tai yra vieną dieną su vienu vaiku kur nors išeini, kitą kartą – su kitu. Juk vaikai – skirtingo amžiaus, jų ir poreikiai, pomėgiai kol kas gana skirtingi! Kitas momentas – vaikai serga, tad vienas kur nors dalyvauja, kitas – sveiksta namuose.

– Esate energinga keturių vaikų mama: dainuojate, dalyvaujate įvairiuose projektuose. Kokių dar minčių turite, kurios neįgyvendintos, bet kirba giliai viduje?

– Patikėkite, vaikai manęs tikrai nenuleido ant žemės (juokiasi). Tačiau idėjomis dalintis nesu linkusi, mat tuomet jas tampa sunkiau įgyvendinti...

O šiuo metu įvykių neskubinu, darau tik tai ir tiek, kas yra man malonu, o ne kad uždirbčiau pinigų.

Šiuo metu giliai viduje stipriai jaučiu, kad leliukas turbūt paskutinis, tad mėgaujuosi kiekviena su juo praleista akimirka...