Rūdninkų knygyne kasdien patefonas suka plokšteles
Dei­man­tas Vai­nil­ka – ti­kras vil­nie­tis. Prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų iš se­ne­lių pa­vel­dė­tas au­ten­tiš­kas pa­tal­pas sos­ti­nės se­na­mies­ty­je su­ma­nė pa­vers­ti kny­gy­nu. O pra­ei­tą ru­de­nį įvy­ko ne­ma­žai per­mai­nų – Rūd­nin­kų kny­gy­nas plė­tė sa­vo veik­lą.

Ketverius metus brandinti pasikeitimai ne vien vizualūs, planuojama perkratyti ir knygų repertuarą – padaugės angliškos literatūros.

Plokštelės sugulė kompaktiškiau, šičia pokyčių nedaug – ramaus, melodingo džiazo krypties žadama laikytis ir toliau.

Deimantas Vainilka prisipažino muziką mėgęs nuo vaikystės, tačiau pats niekada nebandė muzikuoti.

Knygyno įkūrėjas norėtų, kad eismas siauroje Rūdninkų gatvelėje sustotų, kad ji būtų kupina muzikos garsų, žmonių šurmulio, o ne užgrūsta automobiliais.

Rūdninkų gatvėje esantis pastatas turi seną istoriją, siekiančią XVI amžių. Kadaise karmelitų vienuolynas, šiandien – jauki erdvė skliautuotomis lubomis, čia užuovėją randa ir atsitiktinai užklydęs praeivis, ir skaitymo ar muzikos gurmanas, ieškantis išskirtinės literatūros, originalios vinilo plokštelės.

Mėgo muziką nuo vaikystės

Su Deimantu čia susitikome vėlyvą popietę – jaukiai įsitaisę prie senovinio staliuko šnekučiuodamiesi mėgavomės kava. Jos aromatas šalin nustūmė žiemišką darganą. Knygyno savininkas tikino kavos receptūrai skyręs nemažai dėmesio – norėjo nustebinti lankytojus išskirtiniu skoniu.

Esu džiazo mėgėja, tad įvertinau ir kokybišką muziką, sklindančią iš vinilinių plokšelių grotuvo – vertė suklusti pianisto Keitho Jarretto kompozicijos.

Rūdninkų knygynas atstovauja „ECM records“, „ACT music“ ir „Winter&Winter“ leidykloms. Tai bene garsiausios įrašų kompanijos, jau daugiau nei du dešimtmečius dėmesį sutelkusios į Europos džiazą ir savo leidiniais laužančios stereotipus apie šio žanro sudėtingumą.

D. Vainilka prisipažino muziką mėgęs nuo vaikystės. Tačiau muzika vaikiną lydėjo kaip klausytoją – pats niekada nebandė muzikuoti. Kiek pamena, visada domėjosi muzikos naujienomis, ieškojo naujų įrašų. Dėl jų galėjęs atsisakyti net visos savo stipendijos.

Keturiasdešimt dvejų pašnekovas svarstė, kad muzikos įrašų kolekcija galbūt radosi iš to, kad yra tekę patirti sudėtingą sovietmečio laiką, kai viskas buvo neprieinama, draudžiama. Tada vakarietiškos muzikos – džiazo, roko ar bliuzo – platintojams grėsė nemalonumai, galėjo būti skiriama net laisvės atėmimo bausmė.

Užtat sostinės Tilto gatvėje esančioje plokštelių parduotuvėje gulėjo įrašai, kurių niekas nenorėjo klausytis. Visiems buvo įdomiau išgirsti atlikėjus, grojančius už geležinės uždangos. D. Vainilkai tėvas pasakojo anuomet už bitlų plokštelę paklojęs kone visą atlyginimą.

Sostinės Rūdninkų knygyne Deimantas Vainilka šeimininkauja septyniolika metų. Ši erdvė kitokia nei mus įprastas knygynas.

Nišinis verslas

Tikra tiesa, kad šiame gyvenime nieko nebūna šiaip sau... Galima sakyti, kad ši D. Vainilkos išskirtinė muzikos kolekcija išsirutuliojo į nieką kitą nepanašų verslą. Visgi knygyno savininkas pripažįsta – taip, verslas nišinis, čia niekada nestovės eilė.

Vilniaus universitete ekonomikos studijas baigęs vyras įsitikinęs, kad verslą reikia kurti, o ne vykdyti. Tad vadovaujantis šia taisykle Rūdninkų knygynas kone nuolatos kuriamas. Stengiamasi burti bendruomenę, organizuoti renginius, knygų pristatymus. Įvykių, pasak D. Vainilkos, šiemet bus kiek mažiau, labiau susitelkiama į renginių aktualumą, kokybę. Atėjo metas, kai galima rinktis ir pasakyti „ne“.

Verslininkas svarstė, jog Rūdninkų knygyną galima būtų pavadinti vienu pirmųjų džiazo klubų – tokių vietų, kur skambėtų šio žanro muzika, sostinėje anuomet beveik nebuvo. Čia per nepilnus septyniolika metų yra sugroję bemaž visi ryškiausi Lietuvos improvizacinės muzikos atlikėjai – pradedant scenos mohikanais, kaip Petras Vyšniauskas ar Petras Geniušas ir baigiant jaunąja muzikantų karta, kaip „Sheep Got Waxed“, „Brave Noises“, Viktorija Gečytė ir kt.

Dažniausiai užsuka vyrai

Vienas netradicinių sumanymų – Rūdninkų knygyne imta prekiauti vyriška kosmetika. Pasirodo, tai esanti vyriška strategija: dauguma parduotuvės klientų – vyrai, taigi nuspręsta sukurti jiems tikrą oazę su vinilo plokštelėmis, rinktine kava ir gėrimais, išskirtine literatūra bei vyriška kosmetika.

Neretai į darbus įsisukama, kaip į kasdienę rutiną. Tačiau D. Vainilka tvirtino priešingai – kiekviena diena – laukiama, ji tarsi baltas neprirašytas lapas. Knygynas ne vienintelė vieta, kurioje D. Vainilkai yra tekę dirbti. „Ne tik dėl pokyčių. Būdavo, nesiryžtu įgyvendinti savo idėjų – tai viena priežasčių, kodėl imdavausi kitų darbų“, – apie ieškojimus kalbėjo jis.

Šiandien pašnekovas nesiryžo prognozuoti, kokie pasikeitimai laukia ateityje. Esą net neverta svarstyti, vis tiek neatspėsi. Net bankininkų prognozės, anot Deimanto, ne visada išsipildo. Svarbiausia yra idėja, viską darantis dėl jos.