Robertas Danys: paskutinis Senojo Vilniaus ambasadorius
Jau de­šimt me­tų, kai Vieš­pa­čiui ei­liuo­ti iš­ke­lia­vo am­ži­nai įsi­my­lė­jęs poe­tas Ro­ber­tas Da­nys. Gi­mė jis 1963 me­tų va­sa­rą Tur­ge­liuo­se, Šal­či­nin­kų ra­jo­ne, ta­čiau ne­tru­kus vi­sam gy­ve­ni­mui ta­po vil­nie­čiu. 1981 m. bai­gė Vil­niaus Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ne­leng­vai bai­gė, nes dar mo­kyk­los suo­le su kla­sio­ke su­kū­rė šei­mą, su­si­lau­kė vai­ke­lio.

Robertas nebuvo šeimos žmogus. Veikiausiai todėl jo gyvenime būta labai skaudžių išsiskyrimų, sudužusių santykių. Kita vertus, jis visada ką nors buvo įsimylėjęs. Tai jam buvo būtina ne mažiau kaip deguonis.

Ne, Robertas niekada nepateks net ir pirmąjį įtakingiausių Lietuvos šimtmečio žmonių tūkstantuką. Jis buvo pernelyg laisvas ir tikras, jog galėtų tarnauti istorinės dėlionės detale.

Studijos Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Romantinė poezija kaip atsvara nykiai sovietmečio kasdienybei. Paskui daugiausia trumpalaikiai darbai Vilniaus mokyklose, vaikų prieglaudose. Tiesa, kurį laiką Robertui teko dėstyti net ir Vilniaus Pedagoginiame universitete.

Rašytojų sąjungos nariu tapo gana vėlai – 1996 metais. Roberto Danio paradoksas tas, kad jo širdis labai skubėjo gyventi, dovanoti – veikiausiai todėl ir neatlaikė, o visas socialinis gyvenimas, tarsi nespėdamas, vilkosi paskui. Simboliška, kad Roberto pirmoji poezijos rinktinė, išleista 1992 m., vadinosi „Pavėlavusi knyga“. Gal ir dėl to, kad dauguma jo bičiulių, kursiokų, jau seniai išdidžiai nešiojosi net po kelias savo poezijos knygeles. Na, o Robakas ar Robkė (teko girdėti abu šiuos kreipinius) vis dar mieliau kūrė ekspromtu, rašydavo eilėraščius, dedikuotus damoms, ant „Vaivos“ servetėlių…

Jau gerokai vėliau, kai pasirodė trečioji poezijos knyga, viename iš itin retų interviu Robertas Danys sakė:

Nenorėjau niekad būti poezijos amatininku. Kažką išradinėti… Ką diktavo ar diktuoja angelas sargas, atmintis ir širdis – tą rašau. Gal tik gaila, kad per daug sau, į stalčių… Bet tuo matuoju save. Žinau, kad tarp knygelių – septyneri metai. Laikas, kuris man padėjo įgyti naujos patirties, kuris mokė. Gal būti lakoniškesnis, gal – santūresnis, bet visada – sąžiningas. Tad nesinorėjo „išsidirbinėti“ eksperimentais, tuo stebinant skaitytoją. Esu, koks esu. Tuo didžiuojuosi. O tas kelias – patirtys… Įvairios. Sklandančios ir eilėraščiuose.

Pradėjau rašyti – įsimylėjęs pirmą kartą. Rašau mylėdamas. Gal ištakos – jausmuose… Nemėgstu racionalaus proto. Ypač poezijoje. Kai pradėjau rašyti, man tuomet buvo 14 metų. Norėjosi pasidalyti savimi. Atrodė viskas aišku, suprantama, pajuntama. Kuo toliau – tuo mažiau suprantu, kas yra šis gyvenimas. Tuo daugiau klausimų… Ženklų nekuriu, neatrajoju. Stengiuosi juos skaityti. Pamatyti. Ir kartais iš tiesų pavyksta. Bent jau vidujai. Manau, kad rašant daug svarbiau KĄ rašai, o ne KAIP rašai. Kiek sąžiningas esi prieš skaitytoją.“

Literatūrinis „elitas“ į Robertą žvelgė kiek iš aukšto. Jo eilėraščiai buvo vadinami naiviais, net infantiliais. Iš tiesų, jis buvo išskirtinis. Nerašė, kaip populiaru, apie bjaurastį, bet visada ir visur ieškojo meilės ir gėrio trupinių. Niekada nebuvo konjunktūrinis ir „nevyniojo žodžių į vatą“.

Štai kelios citatos iš jo teksto, likus pusmečiui iki mirties:

Keistą tendenciją pastebėjau per pastaruosius porą dešimtmečių – greitai ir aukštai pakilusieji kažkaip labai greitai kokybiškai ir literatūriškai smuko žemyn… Ir tik vardai liko, kurie įpareigoja neatidesnįjį pirkti knygelę aklai, pasitikint, kad rašo tas pats, kadaise gerai rašęs… Bet… dabar tik vandenėlį pilstantis… Kita vertus, ir rašytojams reikia iš kažko gyventi. Tad kodėl gi neparašyti dar vienos knygos, ant kurios viršelio – vardas? Matyt, pasiteisina…

Rašytojau rašytojau, ar gali nerašyti, jei nesiseka?.. Jei gali – nerašyk… Patylėk kurį laiką, pažiūrėk į save iš šalies, į savo knygų neišpirktus kalnus lentynose, palauk, kol tie kalnai ištirps… Ir būk pasveikintas taip pat už tai. Nes mokėti išlaukti, išlaikyti savyje turėjimą ką parašyti – taip pat daug. Daug daugiau, negu rašyti bet ką ir bet kaip…“

Nepamenu, kas tiksliai Robertą Danį buvo pavadinęs paskutiniuoju Senojo Vilniaus ambasadoriumi. Vilniaus, kurio gal net nebuvo, kurį buvo susvajoję poetai. O gal Vilnių, kuris tyliai atsitraukė į šalį, leisdamas siausti dabartinei tuštybių mugei?

Pirmą kartą Robertą Danį išvydau būdamas mokyklos suole. Jis pavadavo lietuvių kalbos mokytoją. Neilgai, bet, jei laiką skaičiuotume ne sekundėmis ir minutėmis, tai visam gyvenimui. Robertas daug ką pakeitė. Net ne tuo, ką kalbėjo, bet savo elgesiu, bendravimu. Jis liudijo poeziją ir laisvę. Kiek melancholišką, sudrėkusią nuo ašarų, bet tokią brangią ir tikrą.

Paskui daug kartų gėrėme kavą ir vyną Gorkyne (dabartinė Pilies gatvė). Kalbėjomės, klausėmės Vilniaus. Robertas buvo tarsi gyvsidabris, jam reikėjo nuolat judėti. Jis kažkur dingdavo ir pasirodydavo po ilgo laiko tarpo. Dažniausiai vėl iš naujo įsimylėjęs ar sugalvojęs kokį nors grandiozinį planą…

Ne, Robertas niekada nepateks net ir pirmąjį įtakingiausių Lietuvos šimtmečio žmonių tūkstantuką. Jis buvo pernelyg laisvas ir tikras, jog galėtų tarnauti istorinės dėlionės detale. Jis buvo labai panašus į paukštį, nes jo poezija staiga nuskambėdavo kaip kultinės dainos, pelnydavo kam nors laurus, o jis pats išlikdavo nepastebėtas. (Ar ne taip nutiko su pagal Roberto eiles sukurta daina „Dar ne vakaras“?) Nenuostabu, kad Robertas pasitraukė rudens prieigose, tarsi išskrido su paukščiais.

Ne mes Dievop. Greičiau nuo mūsų Dievas..

Ne mes gilyn, o gylis vis mažesnis.

Ne vienišyn… o vis labiau po vieną.

Ir ne tvirtyn, o tik kaip nors iškęsti

Dar vieną dieną, įsigyjant daiktą –

Eilinę dekoraciją, kuria kitiems nušvisim.

Ne mes laike…

O vis nuo mūsų laikas…

(..)

Anuomet su draugu

Svarstėm, kodėl anglelai baisūs,

Suvokiau, bijau tobulybių.

(..)

Saugok mus, Saugok mus. Nusidėjusius.

Nes šventųjų juk nebūtina saugot.

Saugok mus, tiek jausmų ištylėjusius.

Ir užaugusius. Bet ne suaugusius.

***

Parengė Andrius Navickas