Reubenas Wu statybos inžineriją iškeitė į fotografiją
Ki­nų kil­mės bri­tų fo­tog­ra­fas Reu­be­nas Wu į su­pan­tį pa­sau­lį žvel­gia it koks Ko­dėl­čius, ne­pa­liau­jan­tis klau­si­nė­ti ko­dėl: „Ko­dėl me­džiai to­kie keis­ti?“, „Ko­dėl ly­ja?“ ir pan.

Būti smalsiam, viskuo domėtis menininką verčia profesija – jis yra fotografas. Labiausiai 42-ejų Reubeną domina kalnuotų viršūnių bekraščiai peizažai, egzotiškos šalys, uždraustos kosmodromų teritorijos. Nors ne visada taip buvo. Britas baigė statybos inžinerijos studijos Liverpulio universitete, tačiau įgytas žinias ir tiksliųjų mokslų knygas nukišo kažin kur į tamsų kampą. Tada išvyko į JAV ir įkūrė electroclash stiliaus muzikos grupę „Ladytron“. Čia įrašė debiutinį singlą. Kai beveik visą įrašų tiražą išsiuntinėjo populiariems muzikinės periodikos leidiniams, rezultatų ilgai laukti nereikėjo: jau po mėnesio klausytojai niūniavo pamėgtas melodijas, o savaitinis britų muzikinis žurnalas „New Musical Express“ įtraukė albumą į topų viršūnę.

Pildė atminties žemėlapį

Sėkmė suteikė įkvėpimo ir grupė išleido net keturis albumus. Surengė koncertų turus po JAV ir Europą. Keliaudamas iš vienos šalies į kitą R. Wu beveik visada pasiimdavo fotoaparatą – įžvalgiais kadrais pildė atminties žemėlapį. Po kurio jis nusprendė laikinai atsiriboti nuo muzikinių reikalų ir su draugais išvyko į Norvegiją stebėti šiaurės pašvaistės švytėjimo. „Tiesą sakant, man niekada anksčiau nėra tekę matyti šio reiškinio, – viename savo interviu prisipažino R. Wu. – Beprotiškai knietėjo ne tik per televizoriaus ekraną, bet ir savo akimis išvysti padangę, nušvitusią įvairiausiomis spalvomis. Beje, tai buvo puiki galimybė išbandyti save kaip fotografą. Supratau, kad mėgėjiškų įgūdžių nepakaks, tačiau leis bent šiek tiek priartėti prie profesionalų.“

Ištisas dvi savaites R. Wu praleido arti Šiaurės ašigalio – tarsi užkerėtas važinėjo sniego motociklu po baltas pusnis, ieškojo gražių kadrų, vertų užfiksuoti. O jų pasitaikydavo kiekviename žingsnyje: fotogeniškos elektrinės pastotės, iš po sniego vos kyšantis namo stogas, tvirtai ant apledėjusio kilimo ir tūpimo tako stovintis lėktuvas... Vos grįžęs iš Norvegijos R. Wu iškeliavo į Nevadą (JAV). Viename jos regionų pamatė gigantišką saulės baterijų plantaciją. Pusantro tūkstančio akrų plote buvo taisyklingai išrikiuota daugiau kaip 10 tūkst. veidrodinių plokščių. Pasirodo, šis didžiulis mechanizmas gali tiekti elektros energiją 75 tūkst. gyvenamųjų patalpų.

R. Wu fotografavo jį išskirtinai tik per aušrą ir saulėlydį. Saulės baterijos tarsi transformavosi į nežemiškus objektus, o keisdamas rakursą išgavo įdomų efektą – bendra saulės baterijų masė tapo begaline elektronine jūra, kuri lyg suskyla į pikselius (angl. „picture“ – vaizdas, „element“ – elementas), į vieną iš daugybės taškų ar vienos spalvos laukelių ir kartu kaip dvimatė matrica sudaro vaizdą arba visą ekrano turinį.

„Tai nepakartojamas reginys, – tvirtino R. Wu. – Pirmą kartą mačiau tokią gausybę saulės kolektorių. Žiūrint į juos iškilo įdomi asociacija – atrodo tarsi gėlės, kurios lėtai skleidžiasi ieškodamos šiltų spindulių.“

Išsikėlė naujus tikslus

Tačiau aistringam fotografui šių įspūdžių nepakako. Jis nusipirko lėktuvo bilietą ir išskrido į Indoneziją. Šioje šalyje Reubeną domino veikiantis Idženo ugnikalnis. Norėjo apžiūrėti ir pilkų jo sienų apsuptyje telkšantį stulbinamo grožio obuolio žalumo spalvos ežerą, kurio paviršiumi driekiasi sieros šleifai. 180 kv. metrų telkinys pilnas ne vandens, bet sieros ir druskos rūgščių mišinio. Jis pavojingas bet kokiam gyvam padarui. Prie kraterio krantų, aplink juodas kiaurymes, primenančias atvertus nasrus, nuolat kyla sieros debesys. Aukštos temperatūros rūgštinis skystis, tekantis ežero pakraščiais, virsta į ryškiai mėlynas liepsnas, kylančias iki 5 m aukščio.

Fiksuodamas įspūdingus ugnikalnio vaizdus fotografas negalėjo dirbti be dujokaukės – iš plyšių veržėsi lava, garai ir nuodingos dujos. Tačiau buvo verta stengtis: Idženo ugnikalnis pasižymi magiška lavos spalva – iš oranžinės virsta į mėlyną.

Pamatytas reginys pastūmėjo įgyvendinti naują idėją, ir R. Wu išsikėlė dar vieną užduotį: naktinė fotografija turi būti kuo nors įdomesnė, krintanti į akis. Perskaitęs ne vieną leidinį apie šiuolaikinės technikos galimybes, fotografas įsigijo bepilotę skraidyklę ir, pritvirtinęs prie jos šviesos diodus, paleido į dangų. Atidžiai stebėjo, kad įrenginys suktųsi ties išsirinktu fotografuoti objektu. Tuo metu R. Wu pavyko užfiksuoti pačius geriausius savo kadrus. Ilgo išlaikymo fotografijose bepilotės skraidyklės braižomi ratilai tapo panašūs į optinį atmosferos reiškinį – halą. Jis apsupo kalvų šlaitus, viršūnes, ilgą nelygių akmenų liniją. Nuotraukos primena fantastinio filmo scenas, tačiau joms netrūksta ir tikroviškumo.

Fotografas Reubenas Wu vengia bet kokio dėmesio, užtat gamtoje pajunta visišką laisvę – čia jo niekas nevaržo.

Fotografas vengia bet kokio dėmesio, galbūt todėl nemėgsta daryti portretų. R. Wu prisipažįsta, kad bendravimas su žmonėmis jam yra šiek tiek komplikuotas, – kartais nežino, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, kaip palaikyti pokalbį. Užtat gamtoje Reubenas pajunta visišką laisvę – čia jo niekas nevaržo. Fotografas vadovaujasi kinų filosofija, kuri moko judėti, apeiti kliūtį kaip vanduo.