Redakcijos paštas. Kas priešina tautininkus ir kosmopolitus?
Ra­šy­to­ja Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė „San­ta­ros-Švie­sos“ or­ga­ni­za­ci­jos su­va­žia­vi­me gan sa­vo­tiš­kai ap­ta­rė tau­tiš­ku­mo ir kos­mo­po­li­tiz­mo san­ty­kį. Jos pra­ne­ši­me skam­bė­jo klau­si­mai: „Kam nau­din­gos ku­ria­mos aud­ros tarp li­be­ras­tų ir tau­ti­nių pa­trio­tų? Kam nau­din­ga su­prie­šin­ti Lie­tu­vos aukš­tą­ją ir ne­iš­ven­gia­mai kos­mo­po­li­ti­nę kul­tū­rą su už­da­ra tau­ti­nes tra­di­ci­jas ar vei­kiau so­viet­me­čiu su­for­muo­tus jų si­mu­lia­krus ir stag­na­ci­ją bet ko­kia kai­na ser­gin­čia re­gio­nų kul­tū­ra?“

Čia pat ir atsakoma: tai naudinga Lietuvos valstybingumo priešams. Tik ar pati rašytoja susimąstė, jog jos pateikti kosmopolitizmo ir tautiškumo įvaizdžiai pateikia visai kitą atsakymą, nei ji norėtų? Kosmopolitinė kultūra siejama su aukštąja, pažangiąja, intelektualiai ir moraliai pranašesne kultūra, o tautinė kultūra pasak jos – uždara, skatinanti stagnaciją ir dar, ko gero, okupantų suklastota. Jei išties piktinamasi, kad šias dvi kultūrines, o ir politines koncepcijas priešina Lietuvos priešai, tai ši autorė tokiais įvaizdžiais kaip tik tai ir daro.

Vis dėlto svarbiau išsiaiškinti esmes ir esminius santykius, nei gvildenti vieno žmogaus stereotipus ar vidinį jo teiginių nuoseklumą. Savos pozicijos aukštinimas ir priešingos pozicijos žeminimas – seni, kaip pasaulis, propagandiniai ginklai, o kartais ir nuoširdūs jausenos bruožai. Stebina tik tai, jog tarp žeminamos ir aukštinamos pasaulėžiūros ieškoma vienybės.

Pradėkime tuo, jog tautiškumas, nacionalizmas, kosmopolitizmas yra abstrakčios sąvokos. Kaip ir daugumai tokių sąvokų, taip ir šioms galima suteikti pačius įvairiausius turinius.

Kosmopolitizmas, apimantis ir jungiantis tautas, yra graži ir kilni idėja, nors kiek utopinė: tos pačios tautos žmones suvienyti sunku, tad kur jau ten suvienyti visą žmoniją. Kosmopolitizmas, apeinantis ar atmetantis tautas, yra destruktyvus. Nacionalizmas, pripažįstantis tautą vertybe ir šiuo pagrindu gerbiantis kiekvieną tautą, yra teigiama dorovinė nuostata, o nacionalizmas, žeminantis kitas tautas ir kitaip mąstančius savo tautiečius – kvailas ir niekingas.

Išties verčiau būti kosmopolitu su Imanueliu Kantu, nei nacionalistu – su prakaituotu smogiku. Lygiai taip pat verčiau būti nacionalistu su Johanu Gotfrydu Herderiu, nei kosmopolitu – su „rūkančia kiaule“. Nežiūrint sąvokų sąlygiškumo jas kiek patikslina pirminės reikšmės. Tautiškumo ir nacionalizmo sąvokos – aiškios, jos reiškia tautos akcentą esminių vertybių sistemoje, kur jis gali užimti įvairias vietas ir įgauti įvairias formas. O kokia pirminė kosmopolitizmo sąvokos reikšmė? Kosmopolis reiškia pasaulinį miestą arba pasaulinę valstybę, o kosmopolitas – jos pilietį.

Ar įmanomas pasaulinis pilietiškumas? Taip, jei kalbame apie žmogišką rūpestį klimato kaita, kertamais atogrąžų miškais, karu Ukrainoje ar Sirijoje. Ne, jei kalbame apie vienodas pareigas Lietuvai, Zimbabvei ir Šiaurės Korėjai. Pilietiškumo sąvoka šiandien taip plačiai vartojama, jog praktiškai virto bet kokios dorybės sinonimu. Išties pilietiškumas – tai bendruomeniškumas, išreikštas valstybės kontekste. Valstybės žmones jungia bendra istorinė patirtis, dažnai – bendra kilmė, požiūris į gyvenimą ir galimybė susikalbėti – perkeltine ir tiesiogine prasme.

Visa tai apima valstybės tapatybę, kuri jungia viduje ir skiria nuo išorės. Tvariausia istorinė valstybės tapatybė yra tautinė tapatybė, kai aplink titulinę tautą jungiasi kitos tautinės grupės, iš dalies arba visiškai perimančios jos kalbą, kultūrą, savimonę. Tautinė jungtis – viena stipriausių žmogiškų jungčių, dauguma atvejų – daug stipresnė už valstybinę. Tai liudija daugiataučių valstybių dezintegracijos procesai, pradedant Ispanija ar Kanada, baigiant Iraku ar Šri Lanka. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Šveicarija – retos išimtys, kurias galima aiškinti faktu, jog ir jos formavosi konkrečių tautinių masyvų pagrindais: pirmoji – anglosaksų, antroji – vokiečių.

Bendražmogiška tapatybė – per daug plati ir sunkiai išreiškiama, kad galėtų formuoti pasaulinę valstybę ar pasaulinę pilietinę bendruomenę. Kaip jau minėta, bet kuri tapatybė jungia viduje ir skiria nuo išorės. Tapatybė formuojasi Kito kontekste. Kieno kontekste formuotųsi žmonijos piliečio tapatybė? Kurmių ir pelių? Vargu, ar tai turėtų civilizacinės, kultūrinės ar politinės reikšmės. Žmonijos tapatybei tėra viena prielaida – susidūrimas su kosmine civilizacija. Kol kas tai – mokslinės fantastikos sritis.

O ką apskritai reiškia žmogiška tapatybė? Atimkite iš žmogaus jo tautiškumą, religines pažiūras, moralines ir intelektualines savybes, kultūrą, etines ir estetines koncepcijas, ir kas iš jo liks? Veikiau teorinis distiliatas, nei tai, ką galima būtų pavadinti žmogumi. Tautiškumas – tai žmogiškumo dimensija. Ne vienintelė ir dar kažin, ar pati svarbiausia, bet esminė, kalbant tiek apie kultūrą, tiek apie politiką.

Apibendrinant kosmopolitizmo temą, atskiriant gerąjį ir blogąjį kosmopolitizmą tikslumo dėlei geriau išskirti sąvokas. Kosmopolitizmą, kuris apima ir jungia tautas, teisingiau vadinti internacionalizmu, kurio esminis dėmuo – nacionalizmas. Kaip rašė Gilbertas Keitas Čestertonas, dauguma gerų žmonių yra internacionalistai, beveik visi blogieji – kosmopolitai; kas nori tapti internacionalistu, pirmiausiai turi būti nacionalistu.

Išties internacionalizmas – tai nacionalizmo plėtinys. Per tautą – į žmoniją. Meilė pasauliui prasideda nuo konkrečios vietos, meilė žmonijai – nuo konkretaus žmogaus ir konkrečios bendruomenės. Tai, kas šiandien vadinama kosmopolitizmu, dažniausiai tėra nihilizmas. Bendro nihilizmo dalis. Viskas tampa reliatyvu: tauta, lytis, šeima, dora, galiausiai – pats žmogus, kurio teisės paneigiamos dar motinos įsčiose. Standartinis kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi, tai – žmogus, kuriam vienodai į visus nusispjauti.

Nors ir kaip kai kas stengtųsi, tautiškumą sunaikinti vargu, ar pavyks. Atskiros tautos gali išnykti, bet jų vietoje susikuria kitos. Tai – objektyvus žmogiškosios būties dėsnis.

Dabartinėje Lietuvoje, tautininkų ir kosmopolitų ginče, lyg susitarus skaldoma tautos istorija. Pirmojoje stovykloje dažniausiai akcentuojama tarpukario Lietuvos Respublika, priešpriešinant ją „kosmopolitinei“ Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, ypač – po Liublino unijos. Čia ryškiausiu intelektualu galima įvardyti profesorių Alvydą Jokubaitį. Antroji stovykla „tą“ ir „aną“ Lietuvas sukeičia vietomis, bet lygiai taip pat išskiria. Tai daro ir K. Sabaliauskaitė.

Iš tiesų Lietuvos istorija – vientisa, perėjusi kūrybos, krizių, žlugimų ir prisikėlimų etapus. Žinoma, net ankstyvąją Didžiąją Kunigaikštystę sunku pavadinti tautišku projektu ta prasme, koks buvo tarpukario Lietuvos projektas, kur į kūrybą ir dalyvavimą stengtasi įtraukti visą tautą. Visgi tautiškų akcentų užteko. Treniota ragino Mindaugą suvienyti visas baltų – būtent baltų – gentis, Traidenis rėmė baltų sukilimus prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, o Vytautas reikalavo jam atiduoti visą Prūsiją kaip tėvoniją. Ne dinastijos. Ne valstybės. Tautos tėvoniją.

Ilgainiui Lietuva tapo daugiataute valstybe, kurioje skaičiumi ėmė vyrauti pajungti kitataučiai, o miestai tapo išties europietiški ir kosmopolitiški. Visgi tautiniai akcentai ir čia prasiverždavo. Lietuvos didikai, ypač – kunigaikščiai Radvilos, priešinosi Liublino unijai, o jai įvykus išsireikalavo draudimų sąjunginės Lenkijos piliečiams Lietuvoje įsigyti žemės valdas. Jonušas Radvila nutraukė uniją su Lenkija, sudarydamas taktinę sąjungą su Švedija, kas sėkmės atveju būtų reiškę didesnį savarankiškumą Lietuvai, atsižvelgiant į to meto komunikacijas ir transportą. Lietuvos didikai kalbėjo lenkiškai, lotyniškai, rusėniškai, bet buvo Lietuvos patriotai.

Kita vertus, kosmopolitizmas iš tiesų plito. Būtent jis tapo valstybės žlugimo priežastimi. Lietuvių didikams ir bajorams vis labiau nutaustant Lietuva galiausiai tapo Lenkijos provincija – tai galutinai įtvirtino 1791 m. gegužės 3-osios konstitucija. Abiejų Tautų Respublika tapo vientisa Lenkijos Respublika. Lietuviškasis kosmopolitizmas susidūrė su Tautų Pavasario tikrove, atsigręžusia mūsų tautai kitu galu, su stiprėjančiu lenkišku nacionalizmu. Tiesa, konstitucija greitai atšaukta, o jungtinės valstybės likučius sumalė kaimynų imperializmo girnos.

1918-aisiais metais Lietuvą atkūrė tautiniai patriotai. Vakarykščiai lietuvių kosmopolitai jau buvo įsilieję į kitas tautas, pirmiausiai – į lenkų tautą, ir daugelis jų tapo lenkų nacionalistais. Nors tik dalis Lietuvos atkūrėjų vadinosi tautininkais, patys valstybės atkūrimo pagrindai buvo tautiniai ir šia prasme visi valstybės kūrėjai plačiąja prasme buvo tautininkai. Būtent jų dėka šiandien apskritai turime Lietuvos valstybę. Kovo 11-oji buvo tik Vasario 16-osios tąsa.

Nuosekliai mąstant valstybė apskritai vargu, ar turėtų būti vertybė kosmopolitams, kaip ir kalba, kaip ir tautinė kultūra. Juk jie – pasaulio piliečiai. Vis dėlto, kaip galima spręsti iš K. Sabaliauskaitės teksto, Lietuvos valstybė jai – vis dar vertybė. Ką gi, įmanomi skirtingi kosmopolitizmo lygiai. Yra nuosaikus kosmopolitizmas, yra radikalus. Visgi pirmasis dažnai veda į kitą.

Jei Lietuvos valstybė – vis dar vertybė, tai dar galima sutarti. Deja, istorija liudija, kad Lietuvos valstybę sunaikino būtent kosmopolitizmas, o ją prikėlė tautinis patriotizmas. Nes tik tautiniu pagrindu ji ir turėjo prasmės atsikurti. Priešingu atveju ji galėjo likti provincija. Koks skirtumas – Lenkijos, Rusijos ar Vokietijos. Lietuva pirmiausiai atsikūrė kaip lietuvių tautos namai, į kuriuos humaniškai priimtos istorinės tautinės mažumos. O jei kas nors mato kitą prasmę egzistuoti Lietuvos valstybei, ypač – globaliame pasaulyje, būtų įdomu apie ją sužinoti plačiau.

Apibendrinant jau galima atsakyti į klausimą, kas priešina tautininkus ir kosmopolitus. Juos priešina tautiškumas ir kosmopolitizmas. Nes šios pasaulėžiūros – tiesiog priešingos. Kaip karštis ir šaltis, kaip šviesa ir tamsa. Pamėginkime užduoti klausimą, kas priešina juos. Pats klausimas yra arba naivus, arba kiek veidmainiškas. Ypač – vieną aukštinant, o kitą – žeminant. Vis dėlto įmanoma sujungti tai, ką geriausio skelbia teorinis kosmopolitizmas, su tuo, ką skelbia ir vykdo nacionalizmas. Tai vadintųsi internacionalizmu, kuriame suderinami visų tautų nacionalizmai.