Raminta Naujanytė-Bjelle: „Vaikams negali meluoti“
Kal­bė­tis su Ra­min­ta Nau­ja­ny­te-Bjel­le – ti­kras ma­lo­nu­mas: ji trykš­ta ge­ra nuo­tai­ka, gra­žio­mis min­ti­mis, o ir pa­ti sa­ve va­di­na bend­ra­vi­mo­ho­li­ke, mat sa­ko ge­riau­siai jau­čia­si bū­da­ma su žmo­nė­mis ir tarp jų.Da­bar Ra­min­tos gy­ve­ni­mas pil­nas ne tik kon­cer­tų, bet ir edu­ka­ci­nės veik­los, pa­de­dan­čios jau­ni­mui at­ras­ti ir pa­žin­ti sce­ną, kū­ry­bi­nį pro­ce­są, ga­liau­siai – sa­ve.

– Pirmuoju skambučiu tave „sugavau“ Amerikoje. Ar kelionės – tavo įkvėpimo šaltinis?

– Keliauti mėgstu su priežastimi: ar tai būtų koncertas, ar projektas, ar kitas darbelis. Niekada nevažiuoju tiesiog poilsiauti. Šįkart viešėjau lietuvių vaikų stovykloje Čikagoje – mokiau mažuosius muzikuoti, kurti, o kitu laiku – koncertavau. Džiaugiuosi, kad šiemet turiu nemažai galimybių pakeliauti, nes kiekviena kelionė spalvinga, vis kitokia...

– Viename interviu užsiminei, kad mėgsti viską keisti, nenustygsti vietoje. Kur šis varikliukas tave nešioja dabar?

– Dar mėnesį gyvenu ir džiaugiuosi tuo, ką turiu čia, Lietuvoje: šiek kiek koncertuosiu, šiek tiek su šeima būsiu, šiek tiek su stovyklaujančiais vaikais dirbsiu. O rudenį, jeigu viskas gerai, keliausiu mokytis į Islandiją.

– Esi minėjusi, kad vienas svarbiausių gyvenimo aspektų – dalijimasis patirtimi. Iš kuri tokios mintys tavo jaunoje galvoje…

– Esu išbandžiusi daug skirtingų dalykų: ir muzikinių stilių, ir veiklų, ir aplinkų. Be to, sutikau žmonių, kurie išmokė mėgautis dovanojimo, dalijimosi džiaugsmu. Visa tai sukrenta į vieną bendrą patirtį.

Dažnai susimąstydavau, kam muzikuoju, kam kuriu... Juk ne dėl pinigų ar šlovės! Aišku, kad dėmesys džiugina, tačiau dar didesnis malonumas yra, kai turi ką duoti susirinkusiems į koncertą, kai tobulėji. Manau, kad mes, žmonės, ir esame sutverti tam, kad perduotume kitiems savo patirtį.

Išmėginau ir kitą kelią, kai scenoje buvau mažiau, daugiau patirčių kaupiau sau. Bet tuomet jaučiausi prastai. Kai turiu ką pasakyti – tai ir sakau (šypsosi). Jaučiu pareigą tai, ką pati išmokau ir supratau, papasakoti ir kitiems.

– Užsiimi vaikų bei jaunimo edukacija, dirbi stovykloje. Kokius vaikų pokyčius pastebi jai baigiantis? Kokia bendravimo forma jiems artimiausia?

– Nemėgstu formalaus ugdymo, todėl gerai jaučiuosi neformaliame: stovyklose, įvairiuose projektuose. Pavyzdžiui, Čikagoje dirbau vaikų ateitininkų stovykloje, netrukus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokysiu suaugusius ir vaikus iš Kinijos. Ne pirmus metus dirbsiu labai mano širdžiai malonioje Vytauto Kernagio fondo stovykloje Anykščių rajone. Tai, ką sukursime stovyklaudami, šiemet mano vaikai turės progą atlikti festivalyje „Purpurinis vakaras“.

Kiekviena stovykla yra skirtinga, o ją sukuria konkretus vaikų ratas, atsinešantis savą energiją. Vieną dalyką, ką jau išmokau, kad vaikams negali meluoti, su jais turi būti itin atviras. Įvyksta labai natūrali sąveika, kai su jais gyveni, pavyzdžiui, visą savaitę: kartu kuri, pasirodai jiems visokia – tokia, kokia esi iš tiesų. Neįmanoma būti nenuoširdžiam. Jei esi pervargęs, prie vaikų geriau nesiartinti.

Stovyklai kruopščiai ruošiuosi. Anksčiau turėdavau bent tris pamainas Lietuvoje. Dabar žinau, kad reikia ir pertraukų, ir paieškojimo, ką naujo pasakyti. Kai kurie vaikai grįžta pas mane ne pirmus metus ir tikisi naujos informacijos, noriu juos nustebinti, įkvėpti.

Kai buvau maža, išbandžiau tik keletą stovyklų, tačiau iki dabar atsimenu viską, lyg tai būtų buvę vakar. Tai tik įrodymas, kad svarbu kokybė, kurią perduodame mažiesiems. Aš atsakomybę jaučiu, tačiau jos nebijau.

– Kas svarbu šiuolaikiniam jaunimui?

– Vienareikšmiškai – individualus dėmesys ir atviras pokalbis. Pastebiu, kaip jie trokšta pasikalbėti. Ir netgi paliesti temas, kurios mokykloje yra tabu, kuriomis nepasikalbėsi ir su tėvais. Jie laimingi, kai priimi jų trūkumus, pastebi privalumus. Šiuolaikinis jaunimas nori būti savimi. Stovyklautojai labai apsidžiaugia individualiais pokalbiais.

Tai, ką aš pasiruošiu savaitei, nebūtinai pavyksta įgyvendinti. Pastebėjau, kad turiu numatyti bent penkis skirtingus planus, o vaikai būtinai viską pakreips dar kita, tik sau aktualia linkme (juokiasi).

Pirmąją dieną mes susipažįstame, kitą jau „įsivažiuojame“ į veiklą, paskui jau grįžtame prie namų ilgesio, tada imame siekti tikslo, pavyzdžiui, ruošiamės baigiamajam koncertui.

Man labai patinka pats kūrybos procesas, o ne tik išmokyti mano parinktų dainelių. Vaikai mielai atsiskleidžia ir nustebina originaliu požiūriu. Tik duok jiems laisvės!

– Esi žmogus, kuris išbandai save daugelyje skirtingų veiklų. Koks hobis dabar tavo akiratyje?

– Šiuo metu stengiuosi veiklą derinti su studijomis – gilinuosi į tai, kas vyksta scenoje, domiuosi performatyviomis atlikimo detalėmis. Tad naujosios technologijos dabar yra mano arkliukas (juokiasi).

– Kaip ilsiesi: tarp žmonių ar, priešingai, tau reikia ramybės?

– Stebiu save, ko tuo metu noriu labiausiai. Puikiai pailsiu būdama su draugais, grodama. Negalėčiau gyventi be gamtos, be artimų žmonių. Neplanuoju atostogų – jeigu jaučiu, kad man reikia pertraukėlės, tą ir darau esamuoju laiku.

Jei atvirai, man labai patinka, kaip gyvenu dabar. Tad ir poilsio poreikis nėra didžiulis.