Prof. Vytautas Jonas Sirvydis: „Širdies chirurgija pasiglemžė mane ir nepaleido“
„Ši Pro­fe­si­ja ma­ne pa­sig­lem­žė. Nors pe­rio­das, kai kū­rė­me šir­dies chi­rur­gi­ją, bu­vo ga­na tam­sus, pro­fe­si­ja man, tur­būt ir dau­ge­liui ma­no ko­le­gų ta­po gy­ve­ni­mo švie­su­liu. Bu­vo su­nku, bet kar­tu tai lei­do mums gy­ven­ti įdo­miai“, – sa­ko vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos kar­dio­chi­rur­gų pro­fe­so­rius eme­ri­tas Vy­tau­tas Jo­nas Sir­vy­dis (82 m.), kon­kur­se „Me­tų va­do­vas“ ap­do­va­no­tas už gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus.

– Vienas jūsų kolega yra minėjęs, kad būna dviejų rūšių gydytojai: vieni jais gimsta, kiti – tampa. Kaip manote, koks gydytojas geresnis ir kuriems priskirtumėte save?

– Manau, kad niekas į šį klausimą negali atsakyti. Kiekvieno žmogaus kelias yra individualus. Dažniausiai geri gydytojai būna tie, kurie to nori, daug dirba ir stengiasi. Mano nuomone, tai yra svarbiausia. Sugebėjimai, žinoma, turi reikšmės, pavyzdžiui, chirurgijai reikalingi tam tikri gabumai. Bet, kita vertus, jei žmogus labai stengiasi, gali pasiekti puikių rezultatų. Susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės mane priartino prie medicinos.

Jaunystėje, būdamas gal dešimtokas, susirgau tais laikais dažna liga – džiova. Tai štai, šis susidūrimas su medicina mane sudomino, pradėjau skaityti knygas ir taip atsidarau VU Medicinos fakultete.

– Studijavote labai įdomiu metu, kuomet buvo pradedamos pirmosios širdies operacijos, bet kartu tai buvo ir labai sudėtingas laikotarpis, kai vyravo daug draudimų, o informacija, net ir medicininė, apie naujoves nebuvo lengvai prieinama.

– Kaip ten sakoma... kiekvienam žmogui yra savas laikotarpis, ir nieko čia nepadarysi. Kokiu gimei laikotarpiu, tada ir turi gyventi. Sutinku, kad iš dalies laikai buvo sunkūs, bet, kita vertus, mano kartos, bent jau širdies chirurgams, jis buvo labai įdomus. Lietuvoje tuomet kaip tik buvo kuriama širdies chirurgija, tiesa, Vakarų šalyse ji jau buvo toli pažengusi.

Pas mus karai, po to pokario suirutė trukdė progresui. Mano kartos žmonėms, kolegoms, kurie papuolė pas profesorių Algimantą Marcinkevičių, kuomet ir prasidėjo širdies chirurgijos profesija, ji tapo gyvenimo šviesuliu. Gal ir niūrokoje aplinkoje, bet tapo gyvenimo tikslu, kuris pasiglemžė ir nepaleido. Širdies chirurgijos kūrimas labai sujungė visus mus to siekiančius. Vienas žmogus čia mažai galėjo, o bendros pastangos davė rezultatus. Nėra didesnio džiaugsmo, kaip siekti bendro tikslo ir jaustis bendraminčių būryje.

– Savo laiku į mediciną, tiksliau, širdies chirurgiją įdiegėte nemažai naujovių. Ar šiandien yra tokių technologijų, kurių jums neteko išbandyti, bet labai norėtumėte tai padaryti?

– O, nuo mano laikų daug kas pasikeitė. Gyvenimas nė vienoje profesijoje nestovi vietoje. Mano laikų širdies chirurgija ir šiandienė visiškai kitokia. Medicinoje nuo mano laikų atsirado naujų specialybių ir technologijų. Nepaisant to, kad mes nemažai padarėme, viskas keičiasi, diegiamos naujovės. Žinoma, tradicinės operacijos atliekamos ir jos svarbios, bet dabar vis daugiau daroma mažai invazyvių operacijų, per mažus pjūvius ar zondavimo keliu, kartu dirba ir kardiologai.

Mano kartos žmonėms, kolegoms, kurie papuolė pas profesorių Algimantą Marcinkevičių, kuomet ir prasidėjo širdies chirurgijos profesija, ji tapo gyvenimo šviesuliu.

Ligoniai lengviau pakelia tokias operacijas. Taigi daug kas keičiasi, be to, kartu su biologijos mokslu ateina ir didelės naujovės. Pavyzdžiui, kamieninių ląstelių pritaikymas, galbūt ateityje mums nebereikės organų donorų, o reikiamus organus išauginsime iš ligonio kamieninių ląstelių. Visų naujovių, kokios dabar skverbiasi į mediciną, nė neišvardinsi. Tai, ką dariau aš, ir ką daro dabartiniai širdies chirurgai, turbūt net jei ir atgaučiau jėgas bei sveikatą, aš jų darbo nebepadaryčiau.

Ateitis priklauso jauniems, jų sugebėjimams ir energijai. Linkiu jiems didžiausios sėkmės.

– Žvelgdamas į dabartinę sveikatos apsaugos sistemą dėl ko labiausiai džiaugiatės ir kas liūdina jūsų širdį?

– Džiaugiuosi progresu, matau, kad ir chirurgijoje, ir apskritai medicinoje jis yra didžiulis. Bet yra ir trūkumų, tiesa, jie labiau susiję su politika. Jų išsamiai komentuoti negaliu. Yra nemažai trūkumų valdžios sprendimuose, dėl to kartais ne visi žmonės gali gauti reikiamą pagalbą laiku. Modernias technologijas Lietuvoje sunkiau diegti dėl pinigų trūkumo ir politikos. Mūsų šalis nėra tokia turtinga kaip kitos Vakarų šalys, į kurių tarpą mes įsirašėme. Bet aš nesmerkiu Lietuvos medicinos, manau, kad ji yra padariusi didžiulį progresą, net didesnį nei kai kurios Rytų kaimynės. Nesakyčiau, kad viskas blogai, jei dar politikai būtų realesni, gal ir daugiau galėtume padaryti.

Apskritai Lietuva žengia pažangos keliu, kartu ir medicina. Džiaukimės laisve ir būkime Lietuvos patriotai.