Pokario kunigas Jurgis Sprogys
1902 m. ko­vo 21 d. Kurš­lau­kiuo­se (Do­vi­lų vls., Klai­pė­dos aps.) gau­sio­je ūki­nin­kų šei­mo­je gi­mė Jur­gis Spro­gys, evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų dva­si­nin­kas, Lie­tu­vos evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios Kon­sis­to­ri­jos vi­ce­pir­mi­nin­kas.

Pradžios mokslus Jurgis Sprogys ėjo Laugalių ir Dovilų mokyklose, po jų Kuršlaukiuose dirbo tėvo ūkyje, kurį šis jam perleido 1931 m. Grojo lietuvių evangelikų liuteronų labdaros ir kultūros draugijos „Sandora“ orkestre. Tėvas Martynas Sprogys (1867–1933) buvo klimkiškis sakytojas, sodyboje laikyti surinkimai, kuriuos uoliai lankė visa šeima. Tarnauti Viešpačiui 1924 m. per adventą apsisprendė ir Jurgis Sprogys.

1932 m. Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčioje Jurgis Sprogys susituokė su Ana Lapyte (1910–1977) iš Priekulės parapijos Šilininkų kaimo. Susilaukė ir užaugino dešimt vaikų: šešis sūnus ir keturias dukteris.

Antrojo pasaulinio karo metais Jurgis Sprogys buvo pašauktas į karinę tarnybą, fronto išvengė administruodamas pas ūkininkus įdarbintus karo belaisvius, vienas prancūzas buvo įkurdintas ir Sprogių ūkyje. 1944 m. rudenį, kaip ir dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, Sprogiai traukėsi į Vokietijos gilumą. Dalis išblaškytos šeimos nusigavo iki Dancigo, kuris galiausiai irgi buvo užimtas sovietų kariuomenės. 1944 m. pabaigoje Jurgis Sprogys buvo suimtas ir išsiųstas į sovietinį karo belaisvių lagerį Estijoje. Po dešimties mėnesių paleistas, 1945 m. rugpjūtį grįžo į Kuršlaukius, tačiau gimtoji sodyba buvo sunaikinta. Vis dėlto pavyko laimingai susirasti savo gausią šeimą, dirbo kalviu. Iš pradžių visi glaudėsi Ašpurviuose, o 1949 m. įsikūrė Dvyliuose.

Po karo visoje Lietuvoje, o ypač Klaipėdos krašte stokojant dvasininkų, jau 1945 m. spalį Jurgis Sprogys oficialiai pakviestas kantoriaus pareigoms Vanagų evangelikų liuteronų parapijoje, čia sudėtingomis pokario sąlygomis jam teko rūpintis tiek dvasiniais, tiek ūkiniais bažnyčios reikalais. 1950 m. rugpjūčio 27 d. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje Jurgis Sprogys įšventintas kunigu diakonu, aptarnavo ir Saugų, Plikių, Kintų bei kitas parapijas.

1955 m. gegužės 22 d. pirmajame visuotiniame pokariniame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Sinode, sušauktame Kretingoje, Jurgis Sprogys išrinktas LELB Konsistorijos nariu, vicepirmininku, paskiriamas devynių Klaipėdos krašto parapijų dekanu. Dalyvavo sudarant ir išleidžiant „Maldų ir giesmių knygeles“ (1957 m.), vadovavo bažnytiniam chorui.

1959 m. gruodį dėl vaikų tikybos mokymo ir konfirmantų rengimo buvo nuteistas LTSR aukščiausiojo teismo ir, valdžiai spaudžiant, pašalintas iš Konsistorijos narių. 1961 m. sovietinė valdžia atėmė ir kun. Jurgio Sprogio tarnystės pažymėjimą, tačiau 1962 m. LELB Konsistorija pažymėjimą sugrąžino.

Po sunkios ligos mirė 1967 m. rugpjūčio 31 d. Dvyliuose (Agluonėnų apyl., Klaipėdos raj.), palaidotas Vanagų kapinėse šalia kunigo Kristupo Lokio (1860–1921), buvusio misionieriaus Indijoje.