Po „Vandens formos“ gali išeiti į pensiją
Sal­ly Haw­kins bu­vo no­mi­nuo­ta „Os­ka­rui“ už ge­riau­sią vaid­me­nį Guil­ler­mo del To­ro fil­me „Van­dens for­ma“, nors ja­me ne­pra­ta­rė nė žo­džio. Prieš tai ji tu­rė­jo pa­si­mo­ky­ti ges­tų kal­bos. Vi­so juo­sta no­mi­nuo­ta try­li­kai „Os­ka­rų“. S. Haw­kins šį re­ži­sie­rių va­di­no vie­nu ge­riau­siu ki­no kū­rė­ju pa­sau­ly­je. „Dirb­ti kar­tu bu­vo pa­mo­kan­ti pa­tir­tis. Bū­siu dė­kin­ga jam vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Da­bar ga­liu ra­miai iš­ei­ti į pen­si­ją“, – juo­ka­vo ak­to­rė.

„Oskarų“ laureatai bus paskelbti kovo 4 dieną.

Galėjo prašyti bet ko

G. del Toro Elisos vaidmenį parašė būtent S. Hawkins. „Neįtikėtina. Dauguma režisierių rašo girdėtami tam tikro aktoriaus balsą mintyse. Jis taip pat parašė vaidmenis Octaviai Spencer, Michaelui Shannonui ir, žinoma, Dougui Jonesui. Lyg dovana nusileido iš dangaus“, – kalbėjo S. Hawkins.

Ruoštis ji pradėjo pusantrų metų prieš filmavimus. Tuomet scenarijaus dar nė nebuvo. Aktorės vadybininkas paaiškino: „Tai filmas apie moterį, kuri įsimyli undiną“.

„Per kūną ėjo šiurpas, jaučiau, kad šioje istorijoje bus kažkas magiško. Bet Guillermo galėjo paprašyti suvaidinti bet ką, ir būčiau vaidinusi. Juk tai G. del Toro, – tikino šio režisieriaus gerbėja ir pridūrė: Iš jo galima tiek daug išmokti. G. del Toro yra reikšmingas režisierius kino industrijoje, nes jo filmai kupini kūrybiškumo (kurio jis taip pat reikalauja iš visų filmo kūrėjų), žinių ir gėrio. Šalia jo jaučiausi kaip geresnė savo pačios versija. Kasdien vis laukiau, kol kas nors patapšnos man per petį ir paprašys išeiti. Atrodė, lyg tai galėtų nutikti bet kurią akimirką – imčiau ir atsibusčiau iš sapno.“

Atsikrato cinizmo

Praėjusiais metais pasirodė biografiniais faktais paremta juosta „Modė“, kurioje S. Hawkins suvaidino kanadienčių dailininkę Maud Lewis. Reumatoidiniu artritu sirgusi M. Lewis beveik visą gyvenimą praleido nedidelėje (3 ir 3.7 metro pločio) skurdžioje trobelėje tapydama ant sienų, langų, durų ir baldų.

„Guillermo galėjo paprašyti suvaidinti bet ką, ir būčiau vaidinusi. Juk tai Guillermo del Toro.“

„Vandens formos“ herojė Eliza taip pat nėra tipinė moteris ar holivudinio filmo herojė. „Jos vidinis pasaulis toks turtingas ir stiprus, o niekas apie tai nežino. Atrodo, galėtų tiek papasakoti apie save, savo sapnus. Ji mums kalba aiškiai, tik naudoja kitą, ne garsų, kalbą, – paaiškino pagrindinį vaidmenį suvaidinusi S. Hawkins. – Jos tyra siela, gera širdis buvo vieni svarbiausių bruožų, kuriuos privalėjau pavaizduoti ir kurių pasiilgstu mūsų šių dienų pasaulyje. Baisu, bet daromės cinikai, prarandame tyrumą, naivumą ir pažeidžiamumą.“

Paklausta, ar šiame personaže atpažįsta ir režisieriaus savybių, aktorė neabejojo: Guillermo yra Elisa. „Jie abu kuria ir gyvena vedini širdies balso. Guillermo yra didysis romantikas“, – sakė ji.

Simpatiškas monstras

D. Jonesas „Vandens formoje“ vaidino žmogų amfibiją. Filmo herojė nemano, kad jis yra keista būtybė ar pavojingas vandens padaras ir pasiryžta išgelbėti jį iš požeminės laboratorijos Baltimorėje, kur yra laikomas.

„Dougas – dar vienas genijus. Jis geba puikiai judėti, neatpažįstamai pakeisti savo kūną. Neįtikima, kaip per tą toną sveriantį guminį kostiumą, peršlapusį nuo vandens, persišviečia jo širdis, – kolegą gyrė S. Hawkins. – Kai į jį žiūri, nemanai, kad tai – monstras. Juk jis labai seksualus. Ir tai buvo svarbu režisieriui – nufilmuoti jo dailų užpakaliuką.“

Gestų kalbos S. Hawkins mokėsi kelias savaites. Ją yra studijavusi ir anksčiau, kai turėjo įsiminti vieną monologą. „Paprastai, kai gaunu scenarijų, būna tiek žodžių, kad nežinau, kaip juos visus „įsidėti“ į lūpas. Veikiausiai Elisa gestų kalbos išmoko pati, iš kokios nors knygos, todėl ir jos ženklai – savotiški. Visgi stengiausi būti kiek įmanoma tikslesnė, suteikti juostai dar vieną prasminį sluoksnį“, – prisiminė Sally.

Ore Venecijoje

„Vandens forma“ nufilmuota Toronte, premjera parodyta Venecijoje. Pirmoji peržiūra, sakė aktorė, buvo emocinga. Ne tik dėl to, kad anksčiau nebuvo mačiusi sumontuoto filmo. Įtampą kėlė ir tai, kad premjera vyko prestižiniame Venecijos kino festivalyje. Ten pat filmas pelnė pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį liūtą“.

„Nemėgstu filmų žiūrėti didelėje auditorijoje. Be to, visi nuolat į mane stebeilijo. Visgi publikos atsakas buvo įspūdingas. Buvo labai gražu, kai žiūrovai pakilo nuo kėdžių pagerbti Guillermo ir netilo ovacijos“, – sakė aktorė.

Sally apsiašarojo, režisierius ją pagriebė ir iškėlė į viršų. „Maniau, numes laiptais žemyn, – juokėsi ji. – Geriau jau nebūna. Buvau iškelta į orą Venecijos bienalėje – dabar tikrai patyriau visko.“