Pirmoji vadeliotoja lig šiol nesiskiria su žirgais
Vik­to­ri­jos Jo­va­rie­nės ūkis Už­pa­liuo­se ži­no­mas dau­ge­liui – jis įtrauk­tas į Ute­nos ra­jo­no lan­ko­mų tu­ris­ti­nių ob­jek­tų są­ra­šą. Gar­baus am­žiaus šei­mi­nin­kės gy­ve­ni­mo ais­trą – mei­lę žir­gams – iš­duo­da ko­ne kiek­vie­na­me žings­ny­je žvilgs­nį trau­kian­tis žir­gi­nin­kys­tės in­ven­to­rius ir sim­bo­li­ka: ve­ži­mai­čiai, bal­nai, pa­kink­tai, ka­rie­tos, pa­sa­gos, skulp­tū­rė­lės, at­vi­ru­kai.

Užpaliai – šių metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė, tad daugelis vasaros renginių be Viktorijos ir jos žirgų neįsivaizduojami. Ir iki šiol ji rengdavo daug renginių kaimo bendruomenei. Jaunimas pamėgo naktigones prie laužo su muzika, o Žolinės dieną į Užpalius visus traukia tradicinė šventė „Pasiilgau arklio“.

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Užpaliai jau turi savo veidą, kuris susijęs su Viktorijos atsidavimu žirgams. „Ši moteris – vienas žinomiausių Užpalių ženklų – šalia garsiojo Krokulės šaltinio ir Šeimyniškių piliakalnio, – sakė G. Kadžytė. – Be to, labai įdomi jos sodyba. Čia viskas susiję su žirgais ir apie žirgus. Viktorija renka pati, daug daiktų pridovanoja atvykstantieji. Jos namai labai svetingi. Visi žino, kad važiuojant pro Užpalius ar plaukiant Šventąja galima užsukti pas V. Jovarienę, kuri visada pakvies arbatos, ištrauks sūrį, duonos, užteps sviesto. Bet pagal tautosakines tradicijas yra negražu tuščiomis rankomis į svečius eiti, reikia kad ir nedidelę smulkmenėlę atnešti. O Viktoriją labiausiai pradžiugina žirgų tema.“

Sartuose lenkė vyrus

Aukštaitė Viktorija, dar ketverių būdama, duonos rieke prisiviliodavo žemaituką, o kai šis nulenkdavo galvą, jo karčiais užsikabarodavo ant nugaros. Smagumėlis būdavo pajodinėti. Vaikystės svajonė ir visas jos gyvenimas persipynė – jauna agronomė dar 1966 metais buvo pirmoji Lietuvoje moteris žirgų vadeliotoja Sartų žirgų lenktynėse, o antrais metais Sartuose aplenkė visus tada dalyvavusius vyrus. „Vėliau vyrai apsiprato, nepyko, visiems apdovanojimų pakako“, – pasakojo V. Jovarienė, per 33 aktyvaus sporto metus pelniusi daug taurių ir medalių. O gražiausia žvalgantis po jos sodybą – kad viskas turi šaknis, savo istoriją, praeitį. Ir tai gerokai skiriasi nuo tų moderniųjų šių laikų ūkių, kur blizga vien tik europinės paramos technika.

„Labiausiai žavi tai, kad garbaus amžiaus moteris kaip lygi dirba su visais, bet kai pažiūri – kiek jos daug nuveikta“, – sakė G. Kadžytė. Savo arklininkystės muziejaus apie 2 tūkst. eksponatų, kauptų per visą gyvenimą, V. Jovarienė įkurdino daržinėje, o klėtyje daug mielos, su žirgais susijusios simbolikos – net lovų patalynė, skaros išpieštos žirgeliais. Net namo langinėse – šuoliuojantys žirgai. Paveikslų su jos numylėtiniais pridovanojo viešėję dailininkai.

„Senus etnografinius rakandus ir pati Viktorija rinko, ir nykstant kaimams žmonės jai atiduodavo. Aš pati iš Užpalių. Mano gimtoji sodyba, kai neliko kam joje gyventi, irgi sunyko, prašiau Viktorijos, kad priglaustų tai, kas liko. Dabar jos klėtyje turiu savo lovą“, – pasakojo G. Kadžytė.

Viktorijai gera matyti, kad šešiolikmetė anūkė Šarūnė Viktorija taip pat mėgsta žirgus, juos prižiūri ir jodinėja. Žirgai ūkyje atsirado prasidėjus nepriklausomybei. Kai žmonės dalijosi kolūkio turtą, jų kaip ir niekam nereikėjo. Viktorija su vyru tada apie 30 priglaudė. Bet žirgai pelno nenešė, o pirmieji nepriklausomybės metai dar ir sunkūs buvo, trūko pašarų žirgams – teko dalies atsisakyti. Dabar dukros Eglė ir Neringa, taip pat žemės ūkio specialistės, augina 10 stambintų žemaitukų ir du pramoginius žirgus.

Šėmosios ir baltnugarės

Gana anksti mirus vyrui (jo gimtojoje sodyboje šeima ir gyveno), Viktorija toliau tvirtai laikė ūkį ant savo pečių. Dabar turi 50 karvių, visos jos – senųjų lietuviškų veislių. „Labai norėjau šėmų karvių. Tai mano vaikystės svajonė. Kirdeikiuose, netoli garsiojo Ladakalnio, šėmųjų nieks neaugino. Kai su mama atvažiuodavome į Švenčionėlių turgų, ji, matydama šėmąsias, sakydavo: „Va, kokios geros karvės. Ir samanų paėdusios pieno duoda. O mūsiškėms kemši, kemši visko, ir nieko gero“, – pasakojo V. Jovarienė. Todėl iš kaimo kilusi Viktorija pirmenybę ir šiais laikais teikia senosioms karvių veislėms, kai dabar daugelis renkasi kur kas daugiau pieno duodančias, pelningesnes naujų, populiarių užsieninių veislių melžiamąsias.

„Tai kad jos visos modifikuotos. Jų piene ir laktozės kiekis kitoks. O paskui visi stebisi, kad žmonės alergiški pienui“, – sakė ekologinio ūkio šeimininkė. Viktorijos šėmosios ir baltnugarės dabar yra pagrindinė ūkio atrama, net žirgus, kurie pelno neduoda, išlaiko. Šios karvių veislės įrašytos į Lietuvos genofondo saugomų veislių gyvulių sąrašą. Pasiteiravus, kiek Viktorijai metų, ji tik nusijuokė: „Negausit mano metų. Čia žiema, čia vasara...“

Viktorijos dukros Eglė ir Neringa su vyru – didelis užpališkės ūkio ramstis. 50 ha prižiūrėti – ne vienų rankų darbas. Eglė prasitarė, kad prosenelis dalį žemių buvo kortomis pralošęs, bet jos rado dokumentus, žinojo, kam pralošė, atpirko.

Spaliais užpilta Trispalvė

V. Jovarienė sename Užpalių dvarelyje, kurį su vyru įsigijo pirmaisiais nepriklausomybės metais, net ir žirgų terapijos kambarį įkūrė negalią turintiems vaikams. „Paklojome šiaudų, atvedame ramų žirgą ir leidžiame vaikams su juo būti – glostyti, šukuoti, pasėdėti“, – aiškino šeimininkė. Dvarelį, kuris kadaise priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir jame gyveno ekonomas, o vėliau buvo mokykla, valsčius, dukrų padedama remontuoja lėtai, nes ekologinio ūkio pajamų viskam neužtenka. Dvaras nė iš tolo neprimena prabangių rūmų, kokius esame įpratę kitur matyti. Viktorijai jis brangus ir tuo, kad jame savo kabinetą turėjo jos vyro senelis – Užpalių viršaitis Jonas Tarvydas. Tad čia su dukromis atkūrė jo kabinetą – su senuoju stalu, jo portretu ir išblukusia sena jo namų Trispalve. „Tai tėveliuko menė, nors iki menės dar daug ko trūksta, dar ir grindų nėra, tik laikinai užklota“, – aprodė remontuojamas patalpas šeimininkė.

Jaunystėje atitekėjusi Viktorija gyveno vyro tėvų namuose, su anyta gerai sutarė, vietos užteko. „Remontuodami senuosius namus apie 1970 metus radome į kanapinį maišą įvyniotą ir spaliais užpiltą Trispalvę. Buvo džiaugsmo, bet dar irgi teko slėpti. Dabar, nors ir išblukusią, atnešėme į viršaičio kabinetą. Tai jau relikvija“, – pasigyrė V. Jovarienė.

Viktorija Jovarienė 1966 metais buvo pirmoji Lietuvoje moteris žirgų vadeliotoja Sartų žirgų lenktynėse.

100 abrūsų menė

Kitame dvaro kambaryje įgyvendintas Viktorijos sumanymas – Lietuvos šimtmečiui atidaryta „100 abrūsų menės“ galerija. Moteris patikslino: čia ne rankšluosčiai, o tikri abrūsai – puošnūs, nėriniuotais kraštais, namų audimo, lininiai. „Rankšluosčiai – per prastas jiems pavadinimas. Juos kaupti mane paskatino Užpalių herbas, kuriame pavaizduotas linų pėdas. Užpališkiai mėgo linus, daug jų augino. Kai aš, jauna agronomė, į Užpalius prieš 52 metus atvažiavau dirbti, žmonės pasakojo, kad miestelio kilimas prasidėjo nuo linų. Vietiniai žmonės juos ne tik užaugindavo, bet ir paruošdavo iki audinių. Iš vaikystės atsimenu, koks nuostabus jų žydėjimas. O kai moterys linų rietimus ištiesdavo saulėje, kad išbaltų (iki Joninių turėdavo būt išklojėti), mes, vaikai, pritykodavome, kai niekas nemato, ir basi jais pasileisdavome – iki horizonto. Būdavo labai smagu, nors ir gaudavome vėjo“, – šypsojosi V. Jovarienė.

Visi abrūsai surinkti iš Užpalių krašto moterų kraičio skrynių. Viktorija rinko rinko neskaičiuodama, o kai vieną kartą peržiūrėjo, 101 rado. Pradėjo kabinti, užpališkiai dar ėmė nešti. Iš viso dabar eksponuojama jų 150. „Jei dar kas atneš, priimsim. Iki Mindauginių tai tikrai galerijoje visi atvykę galės pamatyti. O paskui, jei žmonės norės dar juos matyti, paliksime“, – svarstė V. Jovarienė.

Gegužės 5 dieną Užpaliuose bus tikras sujudimas. „Mūsų žirgų mylėtojų „Ašvienių fanų“ klubas organizuoja orientacininkų varžybas. Kviečiame varžytis pėsčiomis ar su žirgais, šunimis, net katėmis – visokiausiais savo gyvūnėliais – galite atvažiuoti, – kvietė V. Jovarienė ir paaiškino klubo pavadinimo prasmę: – Dvyniai Ašvieniai mitologijoje – tai žirgai, traukiantys dangaus skliautu Saulės vežimą ir simbolizuojantys kasmetinį ūkio darbų ratą.“