Pirmas lietuvis, baigęs narų karininkų kursus JAV
Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų (JAV) Pa­na­mos mies­te (Flo­ri­dos vals­ti­ja) esan­čia­me JAV jū­sų nar­dy­mo ir gel­bė­ji­mo mo­ky­mo cen­tre (angl. U.S. Na­val Di­ving and Sal­va­ge Trai­ning Cen­ter) per­nai sta­ža­vo­si Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nių Jū­rų pa­jė­gų (KJP) Po­van­de­ni­nių veiks­mų ko­man­do­sų (PVK) I na­rų iš­mi­nuo­to­jų gru­pės va­das vyr. ltn. Ju­lius Par­naus­kas. 

„Per devynių mėnesių trukmės stažuotę JAV baigiau tris kursus, – sakė vyr. ltn. J. Parnarauskas. – Pirmi du buvo visiškai skirtingi, tačiau abu orientuoti į pasirengimą narų karininkų kursams (angl. Joint Divers Officer). Man teko didelė garbė ir atsakomybė, nes buvau pirmas Lietuvos karininkas, išsiųstas į tokius mokymus. Juose tyko nemažai pavojų, būna sunku fiziškai, todėl visi kursantai turi būti itin geros fizinės formos, be to, ir gerai mokėti anglų kalbą. Taigi, apie pirmus du kursus trumpai. Pirmieji kursai vyko Teksaso valstijoje, San Antonijaus mieste įkurtame Anglų kalbos institute (angl. Defense Language Institute). Ten 9 savaites mokiausi bendrinės ir specializuotos anglų kalbos. Kas savaitę sėkmingai išlaikydavau testus, o sukaupti įgūdžiai pravertė ateityje. Šiame institute studijavo labai daug kariškių iš kitų pasaulio valstybių ir 3 tautiečiai, su kuriais buvo smagu bendrauti susitikus toli nuo tėvynės. Ten nuvykęs pasinaudojau proga patekti į įvairius renginius ir muziejus San Antonijuje bei kituose didžiuosiuose Teksaso valstijos miestuose.

Labiausiai įsiminiau pratimą po vandeniu, kai nuplėšiama kvėpavimo įranga. Tokiu būdu instruktoriai vertina, ar kursantas yra atsparus stresui, ar nėra linkęs į paniką.

Kiti kursai vyko Floridos valstijos Pensakolos miestelyje esančioje didžiulėje laivyno ir oro pajėgų bazėje. Šie kursai – tai savotiška sporto stovykla prie Meksikos įlankos. Pirmą savaitę buvo nuodugniai patikrinta sveikata, o visos kitos buvo skirtos sporto treniruotėms pagal specialią JAV jūrų nardymo ir gelbėjimo mokymo centro programą. Be didesnių pertraukų sportuoju nuo vaikystės, tad įveikti šį etapą nebuvo labai sunku. Jau per pirmą testavimą išlaikiau visus normatyvus geriau, nei yra reikalaujama. Mano grupėje buvo penki karininkai iš kitų valstybių. Su visais jais jau buvau pažįstamas – kartu mokėmės Anglų kalbos institute Teksaso valstijoje. Karininkai iš Kenijos ir Turkijos taip pat ruošėsi narų karininkų kursams. Laisvalaikį su kolegomis iš kitų valstybių dažniausiai leisdavome paplūdimyje žaisdami tinklinį. Turėjau įsigijęs dviratį, su kuriuo apkeliavau miestelio apylinkes, užsukdamas į lankytinus objektus. Sėkmingai baigęs šiuos fiziškai intensyvius kursus, atvykau į Panamą.

Treti kursai, kaip jau minėta, vyko Panamos miestelyje esančiame JAV jūrų nardymo ir gelbėjimo mokymo centre. Šis mokymo centras yra vienas didžiausių narų rengimo mokymo centrų pasaulyje, per metus paruošiantis per 1 000 skirtingos specializacijos narų. Dauguma čia studijuojančių kariškių yra iš JAV, o narų iš kitų valstybių būna tik keli. Ten mokiausi nardymo fizikos, medicinos, barokameros priežiūros ir valdymo, nardymo su skirtinga įranga procedūrų, atlikau įvairius techninius darbus po vandeniu (virinimas, metalo pjaustymas), dirbau su povandeniniais hidrauliniais įrankiais. Vykdėme gelbėjimo operacijas nuskendus laivui, mokėmės, kaip saugiai planuoti ir vykdyti nardymo darbus, kokių veiksmų imtis esant avarinei situacijai. Taigi per sąlyginai trumpą laiką įgijome labai daug žinių, o kiekvienos dienos teorines paskaitas lydėdavo fiziniai mokymai sausumoje ir vandenyje.“

Jūros „gėrybės“ ir kiti išbandymai

„Pirmas įspūdis patekus į Jūrų nardymo ir gelbėjimo mokymo centrą buvo labai geras, – toliau pasakojo vyr. ltn. J. Parnarauskas. – Centras yra labai modernus, ten tarnauja patyrę instruktoriai. Kurso pradžioje aš ir kiti du karininkai iš Turkijos ir Kenijos buvome supažindinti su grupės draugais iš JAV. Iš viso mūsų grupėje buvo 13 karininkų. Pirmi du mėnesiai – fiziškai sunkiausi. Antro mėnesio pabaigoje buvo baseino savaitė (angl. pool week), tada vandenyje praleisdavome 7 val. per dieną. Mokėmės įvairių pratimų vandens paviršiuje ir panėrus. Per baseino savaitę naro kostiumų neturėjome, juos naudodavome tik nardydami prie krantinių arba Meksikos įlankoje.

Ilgai išbuvus vandenyje oda pabaldavo ir susiraukšlėdavo, ypač pirštai. Jokių apsauginių kremų prieš panirdami į baseiną nenaudodavome, tik vėliau, kai oda nudžiūdavo, išsitepdavome drėkinamuoju kremu, kad išvengtume odos įtrūkimų. Apskritai galiu drąsiai teigti, kad ši savaitė buvo daugiau įdomi nei sunki.

Labiausiai įsiminiau pratimą po vandeniu, kai nuplėšiama kvėpavimo įranga. Tokiu būdu instruktoriai vertina, ar kursantas yra atsparus stresui, ar nėra linkęs į paniką. Per treniruotes išmokau ne tik saugiai dirbti po vandeniu su įvairia įranga ir įrankiais, bet ėjau ir nardymo vadovo pareigas. Nardymo sąlygos Meksikos įlankoje visiškai kitokios nei Baltijos jūroje. Ten supratau, kaip svarbu būti su jomis susipažinus.

2018 Nardydami ten susidurdavome ir su nuodingąja vandens karalija – gigantiškomis medūzomis, jūros ežiais, rajomis, 3 ir su plėšriomis žuvimis, pavyzdžiui, rykliais, barakudomis, patirdavome jų keliamą pavojų.

Krūvis šioje mokymo įstaigoje iš tiesų yra pakeliamas, bet reikia pradėti ruoštis iš anksto. Nuo pirmos dienos fizinis krūvis nemažėja, o dar reikia atrasti jėgų ir kantrybės teorijai. Laimė, traumų per visus devynis mėnesius pavyko išvengti.“

Pensakolos vadinamojoje sporto stovykloje nuplaukti nustatytą atstumą nebuvo vienintelė užduotis. Dažnai teko plaukti su papildoma įranga, svoriais ar surištomis rankomis. Nuotraukoje esame su kombinezonais, kurie apsunkina pratimus vandenyje.

Panama labai graži

– Kursuose mokėtės barokameros priežiūros ir valdymo. Ar anksčiau teko su tokia įranga susipažinti? Vienoje nuotraukų matėme narų po vandeniu, o jų rankose kaži kas panašaus į meškeres ar spiningus – kas tai?

– Barokamerą mes turime ir savo padalinyje, – sakė karininkas. – PVK tarnauja kariai, kurie yra atsakingi už jos priežiūrą ir valdymą. Prireikus jie naudotų barokamerą nukentėjusio naro gydymui. Mano, kaip naro karininko, pareiga būtų stebėti nukentėjusį narą ir koreguoti gydymo eigą, jei šalia nebūtų kvalifikuoto narų daktaro.

O dėl tų meškerių... Kartais nardant pavyksta po vandeniu rasti įvairių daiktų. Per treniruotes Panamoje taip pat aptikome dvi jūrines meškeres, kurios, sprendžiant iš korozijos, ten išbuvo ilgai. Per nardymus Baltijos jūroje ar kituose vidaus vandens telkiniuose esame radę ir aviacinių bombų sprogdiklių, prieštankinių minų, dronų, ir, žinoma, jūros minų.

Miestelis iš tiesų labai gražus, – tęsė vyresnysis leitenantas. – Ypač dėl paplūdimių smėlio baltumo. Prasidėjus mokymams ir treniruotėms, labai greitai susipažinome su visais kurso draugais, tapome labai stipri komanda. Nuo pat pirmos savaitės iki pat kursų pabaigos kiekvieną penktadienį visi kartu vakarieniaudavome įvairiuose restoranuose aptardami prabėgusią savaitę. Šeštadienius dažniausiai leisdavome paplūdimyje arba šaudykloje.

Per vieną treniruotę teko išbandyti ledukų vonią, kurioje keturis kartus praleidome po vieną minutę.

Vietiniai Panamos gyventojai labai draugiški ir svetingi, bet pabendrauti su jais laiko atrasdavau tik savaitgaliais. Ne vieną kartą dalyvavau vietinių organizuojamuose sveikos gyvensenos ir sporto renginiuose, masinėse jogos treniruotėse paplūdimyje, atlikdavome įvairius kvėpavimo sulaikymą lavinančius pratimus. Per vieną treniruotę teko išbandyti ledukų vonią, kurioje keturis kartus praleidome po vieną minutę.

– Ar minutė yra normatyvas, kiek ten reikia ištverti, ar tai tik vietinių narsuolių sumanytas išmėginimas? Ką daryti narui, jeigu jo raumenis kartkartėmis sutraukia mėšlungis?

– Narus per treniruotes vandenyje dažnai kamuoja spazmai, kai mėšlungis surakina kojų raumenis, – paaiškino narų išminuotojų grupės vadas. – Ypač plaukiant su pelekais. Dažniausiai ramiai patempiame spazmuojančius raumenis, kartais tai tenka padaryti ir po vandeniu.

Po treniruočių daug laiko praleisdavau bazės laisvalaikio centro organizuojamuose įvairiuose renginiuose. Gamta Floridoje puiki, labiausiai patiko šiltas oras ir neįprasta gyvūnija. Net ir bazės teritorijoje buvo gausu vėžlių, meškėnų, kitų egzotiškų gyvūnų. Kai nardydavome jūroje, matėme daugybę įvairių žuvų, dažnai mūsų greitaeigius katerius lydėdavo delfinai.

JAV praleidau 9 mėnesius, tai ilgokas laiko tarpas, bet vienatvės sėkmingai pavyko išvengti, nes nuolat stengiausi užsiimti kokia nors veikla, be to, Lietuvoje manęs laukė sužadėtinė Aušra, dabar ji mano žmona. Žinoma, labiausiai ilgėjausi jos. Bet mes, kariškiai, privalome visur prisitaikyti. Vienoje bazėje plaukimo mokiau karius iš Afganistano, kitoje dalyvaudavau tinklinio turnyruose, trečioje leisdavau laisvą laiką su kurso draugais. Su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir sužadėtine susiskambindavome tik savaitgaliais dėl laiko juostų skirtumo (skiriasi 8 val.). Darbo dienomis dažniausiai to padaryti nepavykdavo – buvome užimti.

„Buvo surengta kurso paskutinė vakarienė. Kitą dieną po devynių JAV pralestų mėnesių išskridau į Lietuvą.“

Pasiekimai

Paklausus, ar buvo išduotas koks nors dokumentas, įrodantis, kad asmuo yra baigęs kursus šioje mokykloje, kokios buvo mokslo baigimo iškilmės, vyr. ltn. J. Parnarauskas atsakė:

„Sėkmingai baigiau JAV anglų kalbos, narų testavimo ir pasirengimo, naro karininko kursus. Turiu tris tai patvirtinančius diplomus ir naro karininko ženklą, kuris segamas ant ceremonijų uniformos. Nors Lietu-vos kariuomenėje esu pirmas karininkas, baigęs narų karininkų kursus JAV, tačiau mūsų komandoje yra ir daugiau karių, baigusių kitus kursus šiame mokymo centre. Dažniausia į JAV jūrų nardymo ir gelbėjimo mokymo centrą stažuotis išvyksta narai, einantys vadovaujamas pareigas, arba paramedikai.

Karinėse mokymo įstaigose įgyti diplomai nėra pripažįstami kaip atitikmuo civilinės paskirties kursams, tačiau įgytą patirtį galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime. Žodžiu, JAV įgyta patirtis labai praverčia planuojant padalinio kovinį rengimą. Sugrįžus jau teko dalyvauti tarptautiniuose mokymuose ir pratybose, tada sėkmingai panaudojau stažuotės metu įgytas žinias.

Mokslo baigimo iškilmių diena buvo pati smagiausia. Kursus baigusiuosius didelėje auditorijoje sveikino visi JAV jūrų nardymo ir gelbėjimo mokymo centro kursantai. Tada mums buvo įteikti JAV naro karininko ženkliukai.

Vakare buvo surengta klasės vakarienė, pasikeitėme atminimo dovanomis. Su kurso draugais bendrauju ir sugrįžęs į Lietuvą. Iš JAV parsivežiau ne tik diplomus, bet ir nemažai literatūros.

Už viską esu dėkingas instruktoriams ir JAV ambasadai Lietuvoje, jų rūpesčiu turėjau šią puikią galimybę.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad 9 mėnesiai JAV buvo vieni įspūdingiausių mano gyvenime. Esu dėkingas PVK vadovams už pasitikėjimą manimi siunčiant į tokius sunkius mokymus, o Lietuvos kariuomenei – už neeilinę galimybę. Taip pat savo žmonai, šeimai ir draugams – jų stiprų palaikymą išvykęs visuomet jaučiau.“

Naro vaikystė

Julius Parnarauskas gimė 1991 m. gegužės 30 d. Šylių kaime (Šilutės r.). Šeimoje jis yra jauniausias, turi du brolius ir sesę. Iš visų tik jis tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

„Nuo vaikystės augome be tėvo, bet turėjome nuostabią ir sportišką mamą (ji – kūno kultūros dėstytoja), – pasakoja Julius. – Visa šeima nuo mažų dienų aktyviai leisdavome laiką, daug sportuodavome. Kasdien keldavomės 6 val. ryto ir bėgdavome du kilometrus iki užtvankos daryti mankštos, paskui ten ir išsimaudydavome. Būdamas šešerių metų išmokau plaukti. Kasmet per Velykas atidarydavome maudymosi sezoną. Aišku, vanduo dar būdavo šaltas, todėl maudynės trukdavo trumpai. Vaikystėje vasarą prie užtvankos praleisdavau labai daug laiko, su draugais plaukiodavome, vandenyje žaisdavome įvairius žaidimus, statydavome plaustus. Galiu drąsiai teigti, kad vanduo mane traukte traukė.

Pirmas aštuonias klases baigiau Šylių kaimo pagrindinėje mokykloje, o vėlesnes – Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje. Mokslai sekėsi gerai. Būdamas 10–15 metų amžiaus lankiau lengvosios atletikos treniruotes Šilutės sporto mokykloje, buvau ilgų nuotolių bėgikas. Paskui susidomėjau rankų lenkimo sporto šaka. Būdamas 18-os metų tapau Lietuvos jaunių rankų lenkimo čempionu savo svorio kategorijoje ir prizininku suaugusiųjų čempionate. Tiesa, mano pergalės nublanksta prieš mano mamos pasiekimus. Ji – daugkartinė pasaulio rankų lenkimo čempionė savo svorio kategorijoje.

Iškilminga kurso baigimo ceremonija. Kursantai kartu su instruktoriais po narų karininkų ženklų įteikimo ceremonijos.

Dešimtoje klasėje dar nebuvau apsisprendęs, kur stosiu baigęs gimnaziją. Ketinau studijuoti Lietuvos kūno kultūros akademijoje, t. y. sekti mamos pėdomis ir sieti savo ateitį su sportu, bet nebuvau dėl to tikras.

Kartą vartydamas žurnalą „Kur studijuoti“ pirmą kartą sužinojau apie Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (LKA). Kuo daugiau domė-jausi šia mokykla, tuo labiau ji mane traukė. Įgijęs vidurinį išsilavinimą ten ir įstojau. Pasirinkau personalo vadybos specialybę ir tęsiau savo sportinę veiklą (buvau krepšinio, tinklinio ir bokso rinktinių narys). Po ketverių metų studijų (2013 m.) įgijau motorizuotųjų pėstininkų būrio vado kvalifikaciją ir personalo vadybos bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais sėkmingai įveikiau atranką į KJP PVK ir pradėjau savo tarnybą 2-ojoje narų išminuotojų grupėje.

Į tarptautines operacijas, pvz., „Atalanta“ ar „Sophia“, išvykęs dar nebuvau, užtat kelis kartus dalyvavau istorinių sprogmenų paieškos ir naikinimo operacijoje „Atvira dvasia“ Baltijos jūroje.

Šiuo metu, kaip ir vaikystėje, laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai. Kartu su šeima ir draugais žaidžiame įvairius komandinius žaidimus, sportuojame. Kai grįžtu į gimtinę, kartu su mama slidinėjame, jodinėjame arkliais.“

Lyderių komanda

Kalbantis parūpo daugiau sužinoti apie PVK I narų išminuotojų grupę – jai vadovauja vyr. ltn. J. Parnarauskas. Ar ji turi savų tradicijų? Kas jos nariai – labiau narai ar išminuotojai? Kokio amžiaus kariai gali tarnauti šioje komandoje, kokios asmeninės savybės jiems būtinos?

„Pavienės PVK grupės savitų tradicijų neturi, – sakė vyr. ltn. J. Parnarauskas, – tik bendras, tokias, kaip naujo komandos naro įšventinimo ritualas, narų išminuotojų kurso baigimo ceremonija ir kt. Mūsų komandoje pradėjus tarnauti naujam narui, organizuojame jo krikštynas, į kurias susirenka ne tik mūsų padalinyje tarnaujantys kariai, bet ir į atsargą išėję narai. Naujasis komandos narys visų akivaizdoje skaito naro priesaiką. Kai kuriuos žodžius jis ištaria būdamas po vandeniu. Detalesnė informacija apie šią ceremoniją suteikiama tik pradėjus tarnybą mūsų komandoje.

Naras išminuotojas nardo su specialiais išminavimo operacijoms skirtais nardymo aparatais, maksimalus gylis, kuriame jis gali vykdyti užduotis, padvigubėja.

Ir naro, ir išminuotojo veiklos mūsų specifinėje tarnyboje yra taip glaudžiai susipynusios, kad jų atskirti neįmanoma. Pirmiausia PVK kariai baigia naro kursą ir tampa narais. Įvykdę reikalavimus jie siunčiami mokytis į Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centrą, taip pat į Baltijos šalių narų rengimo centro kursus, po kurių tampa narais išminuotojais. Yra didelis skirtumas tarp narų išminuotojų ir karių, dar neįgijusių šios kvalifikacijos. Naras išminuotojas nardo su specialiais išminavimo operacijoms skirtais nardymo aparatais, maksimalus gylis, kuriame jis gali vykdyti užduotis, padvigubėja.

Komandoje tarnauja įvairaus amžiaus kariai. Vyresnieji yra labai patyrę, puikūs pavyzdžiai jaunesniems narams. Į atranką priimami kandidatai ne vyresni nei 30 metų amžiaus, bet kiekvieną atvejį komisija svarsto individualiai. Kartais tarnauti PVK pradeda net šiek tiek vyresni narai. Būtiniausios asmeninės savybės: motyvacija, valia, atsakingumas, gebėjimas dirbti komandiškai ir individualiai. Taip pat visi PVK kariai turi būti lyderiai, užduočių metu gebantys laiku priimti sudėtingus sprendimus.

PVK tarnauja tik tie kariai, kurie sėkmingai baigia du atrankos etapus – motyvacinės savaitės programą ir bazinį naro kursą. Su kariais, kurie įveikia abu etapus, yra lengva dirbti. Jie būna imlūs naujovėms, motyvuoti, geros fizinės formos. Sunkiausia užduotis yra atrasti tinkamų karių, nes ne kiekvienas gali ir nori būti naru išminuotoju. PVK gali tarnauti visi privalomosios karo tarnybos kariai, pirmas žingsnis – užsiregistruoti į atranką.

Klausiate, kokios profesinės ligos dažniausiai kamuoja narus? Specifinės ligos ar traumos yra gerai žinomos visiems PVK narams. Kai kurios iš jų sukelia tik lengvą diskomfortą, o kitos yra mirtinos. Mūsų padalinyje iki šiol nebuvo rimtų traumų, susijusių su nardymu. Manau, kad tai yra tinkamos atrankos ir aukštos personalo kvalifikacijos rezultatas.

Parengti narą išminuotoją trunka 5 metus. Kariai per šį laikotarpį baigia kvalifikacijos kėlimo kursus, išmoksta naudotis įvairia nardymo, išminavimo ir paieškos įranga. Tinkama įrangos priežiūra ir naudojimas yra labai svarbu, nes nuo jos veikimo priklauso kario, dirbančio po vandeniu, gyvybė.

Išorinių požymių, kaip sausumoje patyrusį narą atskirti nuo jaunų komandos narų, beveik nėra. Dažniausiai patyręs naras yra tiesiog vyresnis, o per mokomuosius nėrimus eina nardymo vadovo pareigas (t. y. pats lieka ant kranto arba valtyje ir užtikrina dirbančiųjų po vandeniu saugumą). Kitų skiriamųjų požymių patyręs naras neturi. Apskritai KJP PVK narą nėra lengva atskirti ir nuo kitų karių. Mes dėvime tos pačios spalvos (žalią) lauko uniformą su kariuomenės naro ženklu, pajėgų ir padalinio emblemomis.“

Vyr. ltn. J. Parnarausko asmeninio albumo nuotr.