Petras Dirgėla ir trapus gyvybės siūlelis
2015 me­tais, Ko­vo 29-ąją die­ną su že­miš­kuo­ju pa­sau­liu su­nkiai sirg­da­mas at­sis­vei­ki­no Lie­tu­vos pro­zi­nin­kas, eseis­tas,  vie­nas ryš­kiau­sių is­to­ri­nio, is­to­rio­so­fi­nio ro­ma­no kū­rė­jų, lie­tu­viš­ko epo au­to­rius Pe­tras Dir­gė­la (g.1947).

Gimė 1947 metų vasario 21 dieną Žvaginių kaime, Klaipėdos rajone.

Mokęsis Gargžduose, baigęs Vilniaus universitete lietuvių filologijos ir literatūros studijas, dirbo daugybėje įvairių leidinių, nuo pat 1972 tapo Rašytojų sąjungos nariu. Dirbo Lietuvos kino studijoje, pačioje Lietuvos rašytojų sąjungoje, žurnale „Metai“, priklausė lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai.

Studijavo ir ilgamečiais bičiuliais buvo su tokiais žinomais rašytojais kaip Romualdas Granauskas, Rimantas Šavelis, Jonas Strielkūnas. Po P.Dirgėlos mirties, duotuose interviu jie dalinosi apie artimą draugystę, šėliojimus, vertus atskirų novelių, ir negailėjo pagyrų draugo talentui, kūrybingumui ir išmonei. R.Šavelis sakė, kad Petras Dirgėla turėjo ydą, kad labai daug rašė. Bet gal bijojo, kad nespės? Nes literatūrinis autoriaus palikimas itin turtingas.

Pirmoji P. Dirgėlos knyga – apsakymų rinkinys „Žaibai gęsta rudenį“ – pasirodė 1971 metais. Parašyta kartu su broliu Povilu . Brolių Dirgėlų knygos buvo leidžiamos iki 1980-ųjų (romanas „Šermenų vynas“). Kartu su Rimantu Šaveliu 1981m. parašė scenarijų kino filmui „Arkliavagio duktė“. 1982 metais išėjusi novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“ pasirašyta jau vieno Petro Dirgėlos.

1985-ųjų romanas „Kūlgrinda“ žymi autoriaus posūkį į istoriją ir istoriosofiją. Paskui pasirodė „Joldijos jūra“ (1987–1988), „Anciliaus ežeras“ (1991). Rašytojo istoriosofinės prozos kulminacija – monumentali keturių tomų (14 knygų) „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997–2004) . Už šį gigantišką kūrinį rašytojui 2003 metais skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Paskutinė P. Dirgėlos knyga – novelės „Jauno faraono vynuogynuose“ – išėjo 2008 metais. Vėliau, paties autoriaus liudijimu, kurta nelabai daug, į stalčių. Ilgus metus buvo rašomas dienoraštis. Sakėsi, kad nori pasitraukti iš viešumos ir įsikibęs laikytis to trapaus trapaus gyvasties siūlelio…

P. Dirgėla priskiriamas rašytojų kartai, kuri atmetė socialistinio realizmo dogmas ir padėjo pamatą naujam pokario lietuvių literatūros etapui. Kūrinių problematika susijusi su intelektualaus praeities reflektuotojo ir tautinių tradicijų puoselėtojo sau pačiam keliamais uždaviniais. Lyrinis, metaforomis ataustas stilius dažnai keičiamas istoriosofinėmis įžvalgomis, kurios imituoja mokslo veikalams būdingą kalbėseną. Kūrybos kelyje pastebima aiški kaitos linkmė: nuo simbolistinės percepcijos – į sudėtingas hipotetines valstybės likimo koncepcijas. „P. Dirgėla atsiskleidžia kaip vienas istorinio lietuvių romano brandintojų, šiam žanrui suteikusių naujų postūmių – tiek savita vaizdavimo maniera, tiek originaliomis koncepcijomis“ (Algis Kalėda).

Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų. Simono Daukanto, „Varpų“ literatūrinės, Vyriausybės meno, Lietuvos rašytojų sąjungos, Nacionalinės kultūros ir meno, Antano Vaičiulaičio premijų laureatas. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.