Pasirinkimas: orūs namai sulaukus senatvės
Prieš ke­le­tą me­tų re­ži­sie­rius ir sce­na­ris­tas Al­gi­man­tas Pui­pa kvie­tė žvilg­te­lė­ti į ro­jaus prie­an­gį. Nau­jau­sia­me jo fil­me „E­de­no so­das“ ma­tė­me kles­tin­čią at­ei­ties Lie­tu­vą, šį pa­veiks­lą dar la­biau iš­ryš­ki­no pra­ban­gus sen­jo­rų gy­ve­ni­mas. „E­de­no so­do“ gy­ven­to­jai sa­vaip lau­kė sau­lė­ly­džio – ne­pa­si­da­vė sąs­tin­giui. Ma­ri­jos Bun­kai­tės ini­ci­juo­tas uni­ka­lus so­cia­li­nis pro­jek­tas „O­rūs na­mai“ kai kuo pa­na­šus į uto­pi­nę re­ži­sie­riaus vi­zi­ją. Ta­čiau pa­ti M. Bun­kai­tė tvir­tai ti­ki – se­nat­vė ne bau­bas, ji ga­li ir tu­ri bū­ti gra­ži.

Planuojama, kad „Orūs namai“ atvers duris jau šį birželį. Vilniaus Karoliniškių mikrorajone esančios patalpos dar remontuojamos, bet kasdien vis labiau panėšėja į jaukius namus. Keturiuose atskiruose butuose apsigyvens keturi vyresnio amžiaus žmonės.

„Jei nori ką nors pradėti daryti, reikia nedelsiant to imtis, nelaukti šešiasdešimties ar kol būsi įvarytas į kampą.“

Vieta patogi – kitoje gatvės pusėje įsikūrusi Karoliniškių poliklinika, veikia vietos turgelis, yra keli prekybos tinklai, vos už keliasdešimties metrų – maršrutinio transporto stotelė.

Ne akmuo po kaklu

Projekto veikimo principas paremtas nuoma. Ne paslaptis, kad daug Lietuvos senjorų skursta vieniši savo namuose. Daugumą pajamų, ypač šildymo sezonu, jie išleidžia neekonomiškam būstui išlaikyti. „Orių namų“ projekto iniciatorė sumanė, kad seneliai galėtų išnuomoti savo senuosius būstus ir keltis gyventi į būtent jiems įrengtus butus. Iš nuomos gaunamos pajamos visiškai padengtų gyvenimo šiuose namuose išlaidas, todėl pensija liktų kitoms senjorų reikmėms. „Svarbu ryžtis pokyčiams. Senjorai, vertinant finansiškai, yra turtingi, nes turi nekilnojamojo turto. Tačiau neretai tas jų būstas tampa per didelis, per brangus išlaikyti. Bet nekilnojamasis turtas nebūtinai turi būti našta, akmuo po kaklu senatvėje“, – aiškino idėją M. Bunkaitė.

Žadama, kad senjorams pritaikytuose namuose bus ir bendra erdvė, kurioje jie galės susitikti, bendrauti, užsiimti mėgstama veikla. Taip esą bus sprendžiama vienišumo ir skurdo problema. „Senieji būstai liks senjorų nuosavybė. Jų turto neketiname savintis. Po mirties butą galės palikti kam tik norės. Idėja tokia: neatlygintinai gyveni „Oriuose namuose“, o „Orūs namai“ neatlygintinai nuomoja tavo būstą. Tas butas tave maitina, visa pensija disponuoji pats. Visas gėris – kad nereikia rūpintis savo būsto nuoma“, – dėstė projekto autorė.

Nusistovėję stereotipai, neva pagyvenę žmonės nieko nebenori keisti, yra prieraišūs ir įsikibę savo trijų kambarių buto, anot pašnekovės, tėra mitas. „Kai kurie ir būdami vyresnio amžiaus nori gyventi gerai. Sako: „Jei tik kas suteiktų palankesnes sąlygas, klestėčiau.“ Deja, dažnai nežinoma, kaip ištrūkti iš užburto rato, kaip susikurti gerovę“, – pabrėžė M. Bunkaitė.

Patalpos dar remontuojamos. Marija Bunkaitė sako esanti statybininkė iš prigimties - juodo darbo nevengia. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Projekto iniciatorė tikisi, kad vienišų senjorų gyvenimo kokybė pagerės padėjus jiems įsikurti moderniame keturbutyje. Privačių rėmėjų lėšomis nupirktos ir beveik įrengtos 140 kv. m patalpos. Kuriant pirmus orios senatvės namus prisidėjo nemažai žmonių – galima sakyti, padėjo po plytą. Kiekvienas, paaukojęs 20 eurų ir daugiau, galėjo ir vis dar gali dalyvauti procese.

Rūpi vyresnių žmonių problemos

Iš nedidelio Žemaitijos Platelių miestelio kilusiai projekto sumanytojai ir vykdytojai empatijos netrūksta – visada skaudžiai išgyvendavusi senjorų problemas. Nuo pat vaikystės ją supo aplinka, kurioje buvo įprasta dalytis gerumu ir dėmesiu, besąlygiškai padėti kitiems. Šviesaus atminimo Marijos mama, kaimelio gydytoja, visus pažinojo, visų problemomis gyveno: trečią nakties keldavosi ir važiuodavo pas sunegalavusią močiutę, gyvenančią pamiškėje, atokiau nuo kitų sodybų. „Buvo savaime suprantama, kad 24 valandas per parą turi atiduoti save kitiems – dėl kitų galima padaryti labai daug, net daugiau negu dėl savų“, – pasakojo M. Bunkaitė ir pridūrė augusi tarsi socialinio projekto viduje. Šeimyna gausi – tėvai, be dviejų savo atžalų, užaugino dar du įvaikius.

Privačių rėmėjų lėšomis nupirktos 140 kv. m patalpos. / Asmeninio archyvo nuotrauka

M. Bunkaitė neabejinga ir jautri socialinėms problemoms – ilgą laiką savanoriauja „Maisto banke“. „Mačiau, su kokiais sunkumais susiduria žmonės, jaučiau jų dėkingumą, kartais ir pyktį... Ilgainiui į priekabes nebekreipi dėmesio, nes supranti, kad tavęs tai tiesiogiai neliečia, – seneliai pyksta ant gyvenimo, kuris nenusisekė“, – svarstė ji.

Žinoma, socialiai pažeidžiamų grupių yra ne viena – ir vaikai, ir neįgalieji, ir senjorai. Jei esi užaugintas jausti atsakomybę už silpnesnį, gali pasirinkti, kuo rūpintis. „Taip, vaikams irgi reikia pagalbos, bet jiems viskas dar priešaky. Tačiau ką daryti senjorui, kuris visą gyvenimą dirbo, visą save atidavė, ir galop – nieko nebeturi, jokių galimybių. Todėl ir norėjosi susitelkti į vyresnius žmones, į jų problemas“, – sakė M. Bunkaitė.

Paliko samdomų darbuotojų gretas

Save ji mato kaip kategorišką, aiškumą mėgstančią asmenybę. Vilniaus universitete ekonomikos studijas baigusi M. Bunkaitė prisipažino – su skaičiais nėra susipykusi. „Du plius du lygu keturi – paprastas matematinis veiksmas. Priešingai nei su žmonėmis, čia atsakymas būtų tikrai ne keturi – gal keturiolika, gal dvidešimt, kiek tik nori, nėra jokio aiškumo“, – juokdamasi kalbėjo pašnekovė ir patikino, kad darbas su popieriais bei skaičiais jai įprastas. Buvo ir buhaltere, ir finansininke, ir administratore.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Sulaukusi trisdešimt trejų suprato: atėjo laikas palikti samdomų darbuotojų gretas. „Jei nori ką nors pradėti daryti, reikia to imtis nedelsiant, nelaukti šešiasdešimties ar kol būsi įvarytas į kampą. Gerai tvarkausi su asmeniniais finansais – pinigų niekada nepritrūkstu. Nutariau, kad tai būtent ta sritis, su kuria puikiai susidoroju“, – apsisprendimo akimirkas prisiminė M. Bunkaitė. Dabar jai trisdešimt aštuoneri.

Siekiamybė – daryti tai, ką nori, o į darbą eiti ne vien dėl pinigų. „Orių namų“ projektas, pasak jos, apima socialinę potekstę, asmeninius finansus ir meilę senjorams. Paklausta, ar neketina pasipelnyti iš pagyvenusių žmonių, M. Bunkaitė buvo atvira: nesavanaudiškumui įrodyti prireiks laiko. „Rūpi ne kaip iš to padaryti „biznį“, bet kaip versliai išspręsti problemą. Galiu pasakoti, kokia esu šventa, kad nieko nenoriu apgauti, muštis į krūtinę... Vis tiek turėsiu tai įrodyti veiksmais, o ne žodžiais“, – tvirtino Marija.

Ji pažymėjo, kad vienatvė senjorams – ne ką mažesnė problema negu skurdas. „Apima nesaugumo, nereikalingumo jausmas – jei kas nors atsitiks, tave suras tik po savaitės... Atžalos emigravusios, paskambina keletą kartų per mėnesį. Sunku suprasti, koks tai yra jausmas tiems, kurie to nepatyrė“, – jautriai šnekėjo projekto sumanytoja.

Orumas – pasirinkimo laisvė

Senatvėje laukia vienatvė ir skurdas? „Visą gyvenimą dirbęs žmogus turi skaičiuoti centus, kad nusipirktų kruopų... Dar gerai, jog tai gana sveikas maistas. Rytais valgau košę, bet jei manyčiau, kad neturiu kito pasirinkimo, nes daugiau nieko negaliu sau leisti, jau po dviejų dienų ji man strigtų gerklėje. Kas yra orumas? Pasirinkimo laisvė gyventi taip, kaip nori. Kai jos nėra, jauti didžiausias pažeminimą“, – pabrėžė M. Bunkaitė. Ji įsitikinusi, kad valstybė čia ne kažin ką gali padėti – tai didelis mechanizmas. Vieni viename gale, kiti – kitame, per vidurį nesusitinka.

„Galiu pasakoti, kokia esu šventa, kad nieko nenoriu apgauti, muštis į krūtinę... Vis tiek turėsiu tai įrodyti veiksmais, o ne žodžiais.“

Pašnekovės manymu, nieko nėra baisiau, kai senjorai sako: „Kiek čia beliko, pakentėsiu...“ „Jei tiek beliko, kodėl turėtum tai daryti? Kaip kokią katorgą kentėti. Juk galima tuos metus normaliai, kokybiškai pagyventi. Gyvenimas tęsiasi, tereikia ryžtis pokyčiams“, – drąsino Marija.

Planuojama, kad „Orūs namai“ duris atvers jau birželį. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasiteiravus, ar ne per daug darbų užsikrovė ant pečių, ar nesvyra rankos, ji nuramino – viskas klostosi sklandžiai, etapais. Žingsnis po žingsnio. „Jei pradėtum planuoti dešimt metų į priekį, galėtum nuleisti rankas. Sprogtų galva, jei užverstum save klausimais, kaip reikės baigti remontą, gauti pinigų, surinkti ponias, atlikti atrankas, pagelbėti, kitą šeimyną kurti“, – vardijo rūpesčius M. Bunkaitė.

Visos problemos esą atsiranta tada, kai atkandi daugiau, nei gali vienu metu sukramtyti. „Puikiai žinau – kilus panikai tiesiog reikia pradėti kramtyti ir kąsti mažesniais kąsniukais. Dabar darome remontą, tik remontą. Jį baigę pradėsime komunikaciją, ieškosime senjorų. Psichologų padedami atrinksime keturis labiausiai derančius tarpusavyje“, – darbus į etapus skaidė Marija.

Kuriant pirmuosius orios senatvės namus prisidėjo nemažai žmonių - galima sakyti, padėjo po plytą. Kiekvienas, paaukojęs 20 eurų ir daugiau, galėjo ir vis dar gali dalyvauti procese. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Kai kas nors linki kantrybės ir ištvermės, ji nesupranta kodėl. Juk jei pradėjai – padarysi. Tai ne diskusijų objektas.

Su senjorais gerai sutarianti M. Bunkaitė prisipažino: be galo smalsu, kokios asmenybės gyvens „Oriuose namuose“. „Norisi jas vadinti močiutėmis. Matyt, tai atėję iš vaikystės. Močiutė – šventas žmogus. Savo vizijose regiu keturias moteris. Jos drąsesnės, labiau viskuo domisi, ilgiau gyvena, bet... gali galvoti vienaip, o išeina visai kitaip“, – savo pamąstymais dalijosi entuziastė.

Pirmieji „Orūs namai“ bus tik bandomasis projektas, vėliau panašių šeimynų, tikimasi, daugės. M. Bunkaitės mintyse sukasi įvairiausi modeliai – galima įrengti gyvenamąsias vietas kaime, mažesniuose miesteliuose... Svarbiausia, anot pašnekovės, padėti vyresniems žmonėms išspręsti skurdo ir vienatvės problemas jų pačių rankomis – oriai.