Neprisileidžianti senatvės
In­for­ma­ti­kos moks­lų dak­ta­rė, uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja doc. Ja­ni­na Rad­vi­lė tik bai­gu­si aka­de­mi­nę kar­je­rą ry­žo­si at­skleis­ti ki­tą sa­vo as­me­ny­bės pu­sę: My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te bai­gė ly­de­rys­tės ir po­ky­čių val­dy­mo ma­gis­tro stu­di­jas, įgi­jo ug­do­mo­jo va­do­va­vi­mo bei ne­uro­ling­vis­ti­nio prog­ra­ma­vi­mo pra­kti­ko ser­ti­fi­ka­tus. Skai­to pa­skai­tas va­do­va­vi­mo, ly­de­rys­tės, as­me­ni­nio to­bu­lė­ji­mo te­mo­mis, pub­li­kuo­ja straips­nius.

Per neseniai pasirodžiusios savo knygos „Niekada nevėlu gyventi“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje J. Radvilė šmaikštavo, esą supyksta tik vienu atveju – jeigu kas nors kreipiasi į ją senjore ar močiute. „Aš turiu vardą ir esu žmogus, tad ir kreiptis reiktų vardu“, – šypsojosi Janina. Privilegiją vadinti ją močiute turi vienintelis žmogus – anūkas Kipras, aktyviai padėjęs močiutei ir knygų mugės metu.

„Nors mane dabar bando pristatyti kaip senatvės ekspertę, aš tikrai nežinau, kas tai yra. Man senatvė dar neatėjo, – tikino veikli, amžiaus nesureikšminanti Janina. – Savo knygoje kaip tik ir rašau, ką daryti, kad ta senatvė neateitų, o gyvenimas ir toliau būtų toks pat malonus ir džiaugsmingas. Tam ruoštis reikia iš anksto. Tad iš tiesų knyga skirta ne seniems žmonėms, o tiems, kurie nenori būti seni.“

„Nors mane dabar bando pristatyti kaip senatvės ekspertę, aš tikrai nežinau, kas tai yra. Man senatvė dar neatėjo.“

Išeiti iš nutiestų bėgių

Kaip sakė J. Radvilė, tik parašiusi knygą ji susimąstė, jog dažnas gyvename taip, lyg eitume iš anksto nusitiestais bėgiais. Tačiau iš nutiestų bėgių gyvenimo traukinys negali išsukti, turi riedėti ten, kur jie veda.

Vienoje stotelėje žmogui neva dar negalima ko nors daryti, kitoje – jau nebegalima, taip prarandamas autorės knygai pasirinktas šūkis „Svajok, planuok, išdrįsk“.

„Tačiau dažnai pamirštame, kad gyvenimas keičiasi, patys keičiamės, o toliau važiuojame tais pačiais bėgiais, kuriuos kadaise nusitiesėme. Reikėtų kažkurioje stotelėje išlipti, sustoti, pasvajoti ir pagalvoti: „Ar tikrai noriu toliau važiuoti šiais bėgiais? Gal noriu ką nors pakeisti?“ – kelia klausimą knygos autorė.

Janinos teigimu, ypač aktualus šis klausimas tada, kai žmogus baigia savo profesinę karjerą. Tolesnės jo gyvenimo traukinio stotelės bus tuščios, jeigu jis iš anksto jose ko nors nepasidėjo. Tad planuoti, koks bus gyvenimas pabaigus darbo karjerą, vertėtų gerokai iš anksto. Jis gali būti daug geresnis nei tada, kai didžiausią savo laiko dalį skyrėme darbui, vaikams auginti, kitoms pareigoms atlikti. Ateina laikas pagalvoti, kas mane iš tiesų domina, kokie dalykai žavi, ko anksčiau negalėjai sau leisti, o dabar – puiki proga tai padaryti.

Įrodė savo pavyzdžiu

Nors J. Radvilė per visą profesinę karjerą užsiėmė informacinių technologijų mokslu, paremtu absoliučia logika, laikui bėgant smarkiai susidomėjo žmogiškaisiais dalykais, kur niekada nėra vieno teisingo atsakymo.

„Supratau, kad man nebeįdomu tai, ką darau. Nors rengiau disertaciją informacinių technologijų tema ir man tai patiko, taip pat ir dėstyti, tačiau vieną dieną pajutau, kad netobulėju. Žmogus dažnai nustoja eiti į priekį, kai jam pasidaro neįdomu. Daugelis tiesiog renkasi patogų gyvenimą, nes taip paprasčiau, o bet kokie pokyčiai reikalauja pastangų“, – samprotavo knygos autorė.

Prie vienos iš Tailando šventyklų.

Kaip sakė J. Radvilė, ji ir pati galėjo eiti tuo keliu, tačiau jos tai netenkino. Janina tvirtino niekada nebuvusi iš tų, kurie renkasi lengvesnį kelią. Todėl prieš šešerius metus, kai kiti jau galvoja apie ramų gyvenimą, ji pradėjo mokytis M. Romerio universitete ir ėmėsi lyderystės ir pokyčių valdymo specialybės magistrantūros studijų. Iki šio sprendimo ji ėjusi palengva – ne vienus metus vadovauja jos pačios įkurtam suaugusiųjų mokymo centrui, tad prie žmonių santykių temos teko prisiliesti ir anksčiau.

„Tai mane „užkabino“. Kita vertus, kad ryžtumeisi tokiems pokyčiams, pirmiausia turi jaustis visiškai laisvas. Tik tada priimi sprendimą, kuris tau atrodo tinkamas, ir kitų nuomonė pasidaro neįdomi“, – įsitikinusi pašnekovė.

Iš dėstytojos vėl tapusi studente J. Radvilė sakė patyrusi ir kuriozinių situacijų. „Jeigu įeidavau į auditoriją kiek pavėlavusi, dėstytojai kolegiškai pasiteiraudavo, ar nesupainiojau, kur turiu skaityti paskaitą. Atsakydavau, kad tikrai ne, gerbiamas dėstytojau, aš atėjau pasiklausyti būtent jūsų. Kartais manydavo, kad atlieku kokį nors patikrinimą, nes grupėje visi iki vieno buvo gerokai jaunesni už mane. Vis dėlto žinojau, ko atėjau, ko man reikia, ir tai leido gerai jaustis“, – tikino naują ir turiningą gyvenimo etapą gyvenanti moteris.

"Nors mane dabar bando pristatyti kaip senatvės ekspertę, aš tikrai nežinau, kas tai yra. Man senatvė dar neatėjo", - šypsosi knygos "Niekada nevėlu gyventi" autorė J. Radvilė.

Įveikti baimes

Išmintingi žmonės teigia, kad norint pasikeisti reikia išdrįsti padaryti tai, ko labai bijai. J. Radvilė šį teiginį iliustravo savo pavyzdžiu. Kartą lankydamasi Tailande ji pasiryžo tokiam dalykui, kurį net šiandien prisiminus per kūną eina šiurpuliukai. Kartu su bičiule keletą dienų apžiūrinėjusios šalies architektūros šedevrus suprato, kad jau nebenori matyti auksinių Budos statulų, maga paieškoti visai kitokių potyrių.

„Su lydinčiu gidu atvykome į vadinamąją tigrų karalystę ir man pasiūlė įlįsti į šešių suaugusių tigrų narvą. Buvo galima pasirinkti bendravimą su mažais tigriukais arba kiek paaugusiais, tačiau tie kačiukai atrodė tokie mieli ir nė kiek nepavojingi, o štai suaugę – tikrai įspūdingi. Iš tiesų neplanavau to daryti, bet savęs paklausiau, ar dar kada nors gyvenime pasikartos tokia galimybė? Greičiausiai ne. Tad aš ten įlindau, prieš tai pasirašiusi, kad neturėsiu pretenzijų, jeigu kas nors nutiks. Išėjau iš to narvo šlapia nugara, bet labai patenkinta savimi. Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis žmogus padaro labai daug – jis nugali save“, – vienos kelionių nuotykį prisiminė Janina.

Iš tigrų narvo Tailande Janina sako išėjusi šlapia nugara, bet labai patenkinta savimi.

Matematikė ir humanitarė

Tai, kad gyvenimo karjerai iš garsios bajorų šeimos kilusi J. Radvilė pasirinko matematiką ir informatiką, moters teigimu, daug lėmė jos tėvo – tarpukario Lietuvos teisininko – likimas. Mokykloje Janinai vienodai gerai sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai ir mergaitė svajojo eiti tėvo pėdomis – tapti teisininke. Tačiau gyvenimas viską pasuko savaip. „Tėvas, baigęs visas studijas ir padirbęs „buržuaziniu“ teisininku, sovietų buvo išvežtas į Sibiro lagerius, o grįžęs pareiškė, kad teisės šioje šalyje nėra, tad man kategoriškai pasakė – tik per mano lavoną“, – prisiminė Janina.

Moters teigimu, ji džiaugiasi tuo, kad padariusi sėkmingą karjerą informatikoje pagaliau atsigręžė į savo humanitarinę asmenybės savybę – ėmė rašyti straipsnius, parašė ir išleido ne vadovėlius, o grožinę knygą „Niekada nevėlu gyventi“. „Rašytoja tapau gana atsitiktinai, – šyptelėjo J. Radvilė. – Prieš bene metus vienam žinių portalui papasakojau apie tris paprastus dalykus, atvesiančius į laimingą gyvenimą po 50-ies. Kitą dieną po publikacijos pabudau įžymi. Netrukus iš leidyklos gavau pasiūlymą rašyti knygą. Neatsisakiau šio pasiūlymo, nes viską gyvenime noriu išbandyti.“