Neįveiktas savigriovos: bohema, alkoholis nebuvo tiesiog gyvenimo stiliukas
„Kas yra gro­žis be tu­ri­nio jė­gos? Gro­žis nė­ra vien tik „gra­žu“. Jis yra vi­di­nė tie­sa, tik to­dėl jis gra­žus“, – samp­ro­ta­vo ke­lias au­to­ri­nes par­odas Vil­niu­je ir Kau­ne ren­gian­tis ta­py­to­jas Ra­mū­nas Če­po­nis, kal­bi­na­mas El­vy­ros Ku­čins­kai­tės.

– Esame tavo retrospektyvinės parodos „Lyg viena diena“ (Ps 90, 4) užkulisiuose, bet kalbėsimės ne apie ją. Kokie buvo tavo vaikystės kvapai?

– Nupjautos žolės ir vandens. Vasaras leisdavau kaime. Būdavo smagu visai vasarai batus nusviesti į kampą. Žvyras. Ražienos. Visą vasarą miegodavom kluone ant šieno. Troboj miegoti vasarą netiko. To šieno dūriai. Jo minkštumas. Raižydavo, kai jį grėbdavau, nešdavau, mindavau. Vandens dugnas – akmenėliai, žolės, smėlis. Bijojau siurbėlių.

Būdavau ten ir žiemą, bet nepamenu jos kvapų. Prisimenu vaizdus. Sniegas. Arklio mėšlas. Jis turi kvapą. Bet sniego pusnys gal ne.

– O spalvos?

– Gamtos. Atsietų nuo aplinkos spalvų neatsimenu. Gėrėdavausi tikros vasaros, t. y. giedro dangaus, spalva. Nes lydavo tada tik netyčia. Vandens spalva. Upelio, tekančio nuo vieno kaimo galo iki kito. Seklaus upelio, kur tik vietomis būdavo giliau. Smėlio spalva. Vandens žolių, judančių viena kryptimi, spalva.

– Daug spalvų buvo tėčio, tapytojo Jono Čeponio, studijoje…

– Taip. Tai natūrali mano aplinka, tėtis tapydavo bute, vakarais viską surinkdavo ir vėl jo „studija“ tapdavo namais. Atsimenu ne tiek spalvas, kiek dažų kvapus. Leisdavo išspausti dažus ant paletės. Spalvos jam buvo labai svarbios. Jų ryškumas, energija. O mane labiau domino formos. Kai studijavau, vis galvodavau, kaip neteisinga, kad nesu gamtoje visą laiką. Nes aš joje norėjau ne tik būti – smelkdavausi į ją. Visi sakydavo, kad svarbu tapyti iš natūros. O man atrodė svarbiau smelktis į gamtą, į gyvą, Dievo sukurtą dalyką.

– Garsai?

Dvasios pilnatvę patiriu tiktai gamtoje, todėl turiu joje būti visada, nepertraukiamai. Vėliau atsirado kiti dalykai – tiesos troškimas, vidinės, dvasinės tikrovės ilgesys. Jau sąmoningai ėmiau ilgėtis Dievo prisilietimo.

– Musės zirzimas. Medžių, ypač beržų, švelnus šlamesys. Gamta darė ir daro labai stiprų poveikį. Kai į ją grįžtu, galiu atsiverti. Kai sugrįžti negaliu, kai nutolstu, apima ilgesys.

– Ar tau svarbi muzika, ritmas?

– Kai buvau mažas, vertė groti akordeonu. Grojau. „Ko liūdi berželi“, „Hello, Dolly“. Po to nieko nebenorėjau groti. Dar chore dainavau. Tai tiek. O šiaip man patinka šiuolaikinė akademinė muzika.

– Įstrigę vaikystės vaizdiniai, pajautos nedingsta?

– Pajautos susijusios su laisvės būsena, kuri apimdavo iškart, vos tik parvažiuodavau atostogų. Taip natūraliai ir aiškiai susiliedavau su aplinka, kad imdavo atrodyti, tarsi manęs nėra. Viskas paprasta. Atsikeli iš ryto ir įkrinti į begalinio laiko erdvę. Gali gulėti pievoje, kiek nori. Gali negulėti.

Vaizdiniai yra erdvė. Mano erdvė. Tada žinojau, kad tas žemės lopinėlis, tas ar anas medis, apėjimas aplinkui ežerą – yra mano, manyje. Savi namai. Kai plaukdavome į ežerą meškerioti, neturėdavome jokių priemonių. Tiesiog pažindavome ežerą. Nendrės, meldai, lelijos, žirnikai... Kiekvienais metais truputį kitokia jų grafika. Įlankėlės, įdubimai. Srovės. Nuojauta pasakydavo, kur turim sustoti, kur „mesti“ plūdę. Grįžimas kaskart į tą pačią, bet vis dėlto kitokią erdvę. Meditacija. Buvimas, kuris gydo, atveria. Tyla, paukščių čiulbesys.

Tada per pojūčius natūraliai patyriau dieviškus dalykus. Dvasios pilnatvę patiriu tiktai gamtoje, todėl turiu joje būti visada, nepertraukiamai. Vėliau atsirado kiti dalykai – tiesos troškimas, vidinės, dvasinės tikrovės ilgesys. Jau sąmoningai ėmiau ilgėtis Dievo prisilietimo.

– Kaip visa tai perteiki spalvomis, potėpiais, formomis? Juk niekada netapei peizažo iš natūros.

– Studijuodamas tapiau. Bet būtent tapydamas peizažus supratau, kad kūrinija – kažkas daug daugiau negu vaizdas. Yra paslaptis, gylis. Yra prasmės. O grynųjų formų supratimas ir pamatymas atsirado kartu su Dievo artumo išgyvenimu, kurį Jis man suteikė. Jis taip tiesiogiai įsiterpė, kad mane, matyt, būtinai reikėjo gelbėti. Malonė. Atsivėrimas. Tuo laikotarpiu labai aiškiai patyriau grynąsias formas ir jų prasmes.

– Koks buvo tavo gyvenimas iki tol?

Ramūno Čeponio paroda.

– Nesiliaujanti bohema. Alkoholis ir visi jį lydintys dalykai. Nuolatinė beprasmiška įtampa. Tai nebuvo tiesiog gyvenimo stiliukas – tokiu būdu aš kažką užmušdavau savyje, nuskausmindavau, sugriaudavau… Juk tuose vakarėliuose nekalbėdavome apie meną, tapybą. Tiesiog „pildavome“ ir tiek, užuot ieškoję atsakymų į egzistencinius klausimus. Kai tarp mūsų atsirado Justinas Mikutis, pajutome prasmę. Viskas, kas nuo tada vykdavo, buvo ne šiaip sau, bet dėl kažko. Dėl pačių paieškų. Dėl pažinimo.

– Kas keldavo didžiausią įtampą?

– Gal santykiai… Neatsakyti esminiai klausimai. Vidinės tamsos, tuštumos pojūtis. Bet per tai ir ateina pažinimas. Jei nori eiti gilyn, negali to išvengti.

– Tas įsiveržimas – kas tai buvo?

Nesiliaujanti bohema. Alkoholis ir visi jį lydintys dalykai. Nuolatinė beprasmiška įtampa. Tai nebuvo tiesiog gyvenimo stiliukas – tokiu būdu aš kažką užmušdavau savyje, nuskausmindavau, sugriaudavau…

– Budistai vadina tai nušvitimu, o mano supratimu, čia vidinis apreiškimas. Manau, buvau pasiekęs tokią ribą, kai savęs naikinimas tapo įprasta būsena. Tai turėjo keistis. Po šios patirties ir pasikeitė. Ne iškart, po truputį, bet neabejotinai. Tada pakito ir tapyba. Supratau, kad tai, kas laikoma abstrakcija, iš tikrųjų yra visiškai konkretu, realu. Patyriau, pamačiau, kas yra grynoji forma.

Pamenu, vasarą buvome kaime. Tapiau iš natūros. Ir pajutau rankose potėpį. Paėmiau kartoną, nudažiau jį, užtepiau vos kelis brūkšnius. Įvyko. Suvokiau, kad tai, ką pajuntu, yra susiję su tuo potėpiu. Pojūtis, kas tai yra ir kodėl man to reikia, išsilieja potėpyje. Galvojau tada, kaip čia yra? Tapydamas peizažą renkiesi spalvas, pustonius, derini potėpius, o čia… tik KAŽKAS TOKIO įvyksta ir tai tampa užbaigta. TAI.

– Koks yra „to“ turinys?

– Sunku nusakyti. Aš to noriu. Taip reikia. Jei pradėčiau svarstyti protu, galėtų būti vien taip, galėtų kitaip. O čia yra tik taip. Manęs klausia, ką tai reiškia. Reiškia TAI. Kai pradėjau daryti grafiką, „pamačiau“ linoleumus. Senus, subraižytus. Pamatydavau TĄ VIETĄ, išpjaudavau, parinkdavau išpjovos formą, tada atspausdavau ir žiūrėdavau, ar reikia, kad visa tai išliktų, ar ne. Jei ne, kontūrus galiu aplaužyti ar apipjaustyti, vidurį pakoreguoti ar perlaužti man reikiamoje vietoje. Lūžio liniją paryškinu ir ji ima kalbėti. Jei tinka, pasidedu, palieku ir grįžtu vis bandydamas perskaityti, kas tai yra, nes žiūriu tarsi ne į savo grafinį tekstą. Tai tekstas, kurį parašė kažkas.

– O tapybos tekstų, kuriuos parašė kažkas, irgi yra?

– Kartą patyrus esminį dalyką, jis juk visada ir lieka esminis. Jo nebebūti negali. Tomis akimirkomis, kai kūrybos slėpinys atsiveria, kažką sužinau, ir tai manyje lieka. Slėpinys nedingsta. Jis gal net dar labiau pagilėja. Kartais virsta dar didesne paslaptimi. Patiriu labai daug visko, bet visada lieka dar daugiau nepatirta. Slėpinys yra begalinis. Ir nors daugybė žmonių iki manęs tai patyrė, man kaskart atsiveria kažkas visiškai naujo, vis kitokia patirtis. Pribloškianti. Bet jei esu užsivėręs pats, tada tik matau, tačiau nepatiriu.

– Sakei, kad tavo darbus galima liesti... Paliečiamas slėpinys?

– Man tai atrodo natūralu.

– Dažnai renkiesi oranžinę spalvą. Dažnai ji yra paslėpta.

– Ji būna arba „dugne“, arba paviršiuje. Kartais jos beveik nesimato, raibuliuoja kaip gyvybė, kuri ekspansyviai nesibrauna į paviršių, bet už visko pulsuoja, glūdi. Kai įsipjauni, pirmiausia, gal sekundę, matai vaiskiai raudoną brūkšnį. Paskui jį užpila kraujas. To raudonio paprastai nematome, jį dengia oda. Tik tą sekundę, vieną sekundę, kai atsiveria pjūvio brūkšnys. Gyvybė cirkuliuoja „po apačia“, slėpinyje.

– Kiek tau svarbus atsitiktinumas, o kiek numatymas?

– Kai kurie dalykai atsiranda atsitiktinai. Kai juos pamatau, nusprendžiu, ar verta palikti, ar ne. Man įdomi pusiausvyra tarp atsitiktinumo ir to, kas numatyta. Vien atsitiktinumo per mažai, turi būti perteiktas stiprus turinys. Abstrakcionizmas per visą savo istoriją turiniui skyrė didelį dėmesį. Kitaip nei minimalizmas, kuriam yra svarbus pats objektas, daiktas. Nesutinku su tuo. Net jei uždedu tašką, jis jau kažką reiškia. Nieko nereiškia tada, kai neuždedu nieko.

– Pastarojo meto tavo darbuose dažna vidurio linija.

– Labai stiprų išgyvenimą patyriau vaikščiodamas po Vilniaus Bernardinų sodą. Pamačiau tamsią Vilnelės juostą ir pajutau vidurio liniją. Paskui dažnai ją tapiau. Tai visiškai priešinga tam, ko mus mokė. „Vidurio linija yra blogai“, – taip buvo sakoma. Tačiau tas patyrimas išsprogdino visus kanonus, nes mane sukrėtė. Vidurio linija man atsivėrė, ėmė kalbėti, į paveikslus persikėlė ir jos galia, energija. Jei būčiau nesiklausęs, ką ji man kalba, bet vis tiek stengčiausi daryti „gerai“, tai užvertų ir mane, ir darbus. Tada jie būtų ne sukurti, o atlikti. Tai būtų tiesiog „gražu“. Bet kas yra grožis be turinio jėgos? Grožis nėra vien tik „gražu“. Jis yra vidinė tiesa, tik todėl jis gražus.