Neda: „Labiausiai bijau žmonių-vampyrų“
Po­kal­bis su at­li­kė­ja Ne­da Ma­lū­na­vi­čiū­tė tar­si pa­ža­das, kad tą va­lan­dė­lę su­ži­no­si nau­jo ne tik apie pa­šne­ko­vės gy­ve­ni­mą, bet ir apie pa­čią sa­ve. Ji ne­ju­čia mes­te­li idė­jų, kaip ras­ti at­ok­vė­pio sto­te­lę le­kian­čia­me gy­ve­ni­me, kaip pa­žvelg­ti į sa­ve iš nau­jo ir ras­ti ke­lią, ku­riuo ei­ti bū­tų ge­ra.

– Šiais laikais, kai technologijos mus verčia būti „visada pasiekiamus“, kyla vidinė įtampa ir stresas. Ar jums pavyksta to išvengti?

– Jau seniai supratau, kad šiuolaikinio pasaulio su jo mandrybėmis aš jau nebepaveju. Namuose kompiuteris atsirado, bet... iki šiol išmokau tik perskaityt ir atsakyti į elektroninius laiškus. Mobiliajame telefone atsisakiau interneto: tik skambinu, atsakau į skambučius, rašau žinutes. Supratau, kad man daugiau nelabai ir reikia.

Esu muzikos pasaulio žmogus. Dauguma informacijos man yra perteklinė.

Nors pati esu facebooko dalyvė – skelbiu apie koncertus ar įvykius, kurie man pačiai priimtini, smagu dalintis koncertų akimirkomis, kurios užfiksuotos fotografų mano pačios koncerte. Būtinai atsirenku, ką ir kodėl pateikiu „į viešumą“.

Telefoną visada išjungiu, kai repetuoju, koncertuoju, miegu ar tiesiog tuo momentu nenoriu būti pasiekiama. Valdau savo gyvenimą tik pati. Iš esmės, tai – didelė atsakomybė, bet, kita vertus, esu visiškai laisvas žmogus.

Mėgstu vienatvę, pabuvimą tik su savimi. Turiu jaukų butuką, ramybės oazę. Vengiu masinių susibūrimų, lankau tik tuos draugus, kurių esu mylima ir gerbiama. Jei pakliūnu į nepažįstamų kompaniją, kur jaučiuosi nesaugiai ar negerbiama, iškart iš ten pasišalinu. Labiausiai bijau žmonių-vampyrų, kurie išsiurbia energiją ir lieki nesupratęs, kodėl taip blogai jautiesi...

– Pasirodymų metu publikai atiduodate visą save. Kaip paskui susigrąžinate jėgas?

– Kiekvienas koncertas be išimties pareikalauja daug jėgų ir energijos. Tai mano darbas, kurį dievinu, neturiu teisės būti blogos nuotaikos, nors tuo metu gal ir esu mieguista, pavargusi, suirzusi, skaudamu dantimi ar po artimųjų laidotuvių. Tai – šventas reikalas, didžiulė atsakomybė prieš būrį žmonių. Neturiu teisės jų nuvilti. Stengiuosi kruopščiai dėlioti darbų grafiką, kad liktų pakankamai laiko poilsiui. Koncertai negali tapti rutina! O jėgas atima renginiai, kuriuose esi „baldas“, puošmena, kur tavęs niekas nesiklauso ir negirdi, nes labiau rūpi valgiai, gėrimai.

Vargina bjaurus elgesys, neprofesionalumas, netikę organizatoriai, išlepusi ar nemandagi publika. Man nebūtinos didelės arenos. Pamenu ne vieną gimtadienį ar šeimos šventę, kur buvau laukiama, mylima, o po jos namo važiuodavau pavargus, bet linksma ir beprotiškai laiminga, kad suteikiau žmonėms ne tik pramogą, bet ir dozę geros muzikos, energijos.

Tačiau ateina laikas, kai mano gyvenime įsivyrauja „Jos didenybė“ tyla ir ramybė. Tai mano poilsis, o miegas – mano geriausias draugas.

– Viename interviu esate sakiusi, kad gyvenate taip, kaip patinka jums pačiai. Esate drąsi moteris! Ar tokia buvote visada?

– Dabar gyvenu taip, kaip man sako širdis ir protas. Daug metų teko daryti ne tik man patinkančius dalykus, bet ir tai, kas manęs netenkino. Praėjau ugnį, vandenį, varines triūbas – tai tik sustiprino. Dabar esu tiesi ir konkreti, nepakenčiu melo, netikrumo ir pažadų, kurie niekada nebūna įvykdyti. Esu apgauta tūkstantį kartų, tad gyvenimas mane užgrūdino – nebesu tokia naivi ir patikli kaip anksčiau.

Labiau už viską vertinu atvirumą, bet ne vulgarumą, grubumą. Pati niekada nevėluoju, nes gerbiu kitų laiką. Jei jaučiu, kad pasiūlymas man nepatinka, visada tiesiai šviesiai paaiškinu.

Labai vertinu tikrus draugus. Vis atrandu naujų nuostabių žmonių, kurie mane priima kaip paprastą žmogų. Sunkiai išgyvenu skyrybas ir išdavystes – prie šių dalykų niekada nepriprasiu. Bet vertinu tai kaip gyvenimo patirtis.

– Karjerą pradėjote prieš bene trisdešimt metų. Nuostabiausia tai, kad vis dar stebinate klausytojus naujais kūriniais, projektais. Kaip reikia gyventi, kad viduje neišblėstų ta ugnelė?

– Koncertuoju nuo šešiolikos metų. Esu džiazo žmogus, kuriam artimas akustinis dainuojamos poezijos atlikimas. Mielai koncertuoju su didžiuliais orkestrais ar džiazo bigbendais, nors artimiausias man kamerinis atlikimas, kur esi tyresnis, „nuogesnis“, švaresnis...

Jaučiuos pakylėta, kai mane pakviečia būtent dėl mano balso tembro ar dėl gebėjimo improvizuoti balsu ar fleita. Fleita – tai dar viena mano ištikima draugė ir pakeleivė.

Esu išmaišiusi daug pasaulio, bet visad su koncertais, tad mačiau tik koncerto vietą, viešbutį. Jau pasakiau sau: viskas, aš pradedu keliauti, nebūtinai toli, nebūtinai ilgam, bet būtinai be muzikos ir su gerais draugais. Pavyzdžiui, Neringa – tai vieta, kur atsigaunu nuo visko, galvą išpučia vėjai, jūros didybė įkvepia naujiems darbams, tyla, ramybė, gamta tarp dviejų vandenų…

– Kokia šiandieninė jūsų muzikinė buitis?

– Kaip tik šiuo metu su scenos partneriu Olegu įrašinėjame pirmąjį albumą. Pribrendome per dvylika metų koncertinės veiklos! Vasarą koncertai telkiasi aplink jūrą, laukiu nuostabaus pasirodymo Pažaislio vienuolyno lauko scenoje. Dalyvauju naujame R.Radzevičiaus ir A.Smilgevičiūtės miuzikle „Eglė žalčių karalienė“.

– Apie scenos partnerį Olegą Ditkovskį esate sakiusi, kad jis – likimo dovana: ir kaip labai išmintingas, talentingas muzikinis partneris, ir kaip labai geras bičiulis, kuriam, ištikus bėdai, galite paskambinti naktį.

– Olegas yra žmogus, kuris labai gerai mane „jaučia“. Mes – tikras tandemas: vienas kitą papildome, asistuojame, bet neužgožiame vienas kito. Abu impulsyvūs, emocionalūs. Man Olegas yra įdomus, visada turime apie ką pasikalbėti, o ir patylėti.