Mirė mokslinės ir maginės fantastikos rašytoja Ursula Kroeber Le Guin
Moks­li­nės ir ma­gi­nės fan­tas­ti­kos mė­gė­jus pa­sie­kė liūd­na ži­nia: mi­rė gar­si JAV ra­šy­to­ja Ur­su­la Kroe­ber Le Guin, an­tra­die­nį pra­ne­šė jos šei­ma. Jai bu­vo 88-eri.

U. K. Le Guin, kurios knygų pasaulyje parduota milijonai, labiausiai garsėja „Žemjūrės“ (Earthsea) romanų ciklu, išverstu į daug kalbų ir ekranizuotu. Šiose knygose apie burtininko mokinio kovas su blogio jėgomis buvo papasakota keli dešimtmečiai iki pasirodant britų rašytojos J. K. Rowling romanams apie Harį Poterį.

Per dešimtmečius trukusią karjerą U. K. Le Guin išleido daugiau kaip 20 romanų, parašė knygų vaikams, dešimtis apsakymų, poezijos tomų, esė rinkinių.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas (Stivenas Kingas), reikšdamas savo užuojautą, pavadino pirmadienį mirusią U. K. Le Guin „viena iš grandų“.

„Ne vien mokslinės fantastikos rašytoja: literatūros ikona. Laimingos kelionės į galaktiką“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė S. Kingas.

U. K. Le Guin gimė 1929 metų spalį Berklyje, Kalifornijoje. Jos tėvas buvo antropologas Alfredas Kroeberis, Amerikos indėnų kultūrų ekspertas, o motina – Theodora Kroeber, parašiusi garsią „paskutinio laukinio indėno“ Šiaurės Amerikoje biografiją „Išis dviejuose pasauliuose“ (Ishi in Two Worlds).

Nuo vaikystės U. K. Le Guin pasinėrė į antropologiją, bendravo su tėvų svečiais – kitais mokslininkais ir lankytojais iš viso pasaulio, įskaitant draugus indėnus. Vasaras ji leisdavo tėvo nupirktoje rančoje Napos slėnyje.

Būsimoji rašytoja studijavo Radcliffe koledže Masačusetse ir Niujorko Kolumbijos universitete, o 1953 metais kaip Fulbrighto (Fulbraito) stipendininkė ir nuvyko į Paryžių, kur ištekėjo už istoriko Charles'o Le Guino.

Vėliau pora apsigyveno Jungtinėse Valstijose – Oregono mieste Portlande – ir augino tris vaikus. Ten U. K. Le Guin pradėjo vaisingą literatūrinę karjerą.

„Nenorėjau būti rašytoja, gyventi rašytojos gyvenimą, būti žavinga ir išvažiuoti į Niujorką. Aš tenorėjau rašyti ir daryti tai išties gerai“, – 2013 metais savo šeimos namuose duodama interviu literatūros žurnalui „The Paris Review“ sakė ji.

„Meno tikslai“

Savo pirmąjį romaną „Rokanono pasaulis“ (Rocannon's World) U. K. Le Guin išleido 1966 metais, bet tikros sėkmės sulaukė 1969 metais išėjus „Kairiajai Tamsos rankai“ (The Left Hand of Darkness). Ši knyga jai atnešė daug literatūros apdovanojimų ir tapo mokslinės fantastikos klasika.

Šiame romane, pirmojoje iš septynių „Haino ciklo“ knygų, rašytoja atsisakė mokslinės fantastikos „aukso amžiaus“ modelių.

U. K. Le Guin paveikė daosizmas ir budizmas, siekė parodyti, kad nebūna absoliutaus ir ilgalaikio sprendimo, nei teologijoje, nei politikoje, nei humanitariniuose reikaluose, nei praeityje, nei ateityje.

Planeta, kurioje vyksta „Kairiosios Tamsos rankos“ veiksmas, nelabai skiriasi nuo Žemės, išskyrus labai šaltą klimatą, bet joje gyvenančios būtybės yra visiškai kitokios: jos yra tik vienos lyties ir paeiliui atlieka tai vyrišką, tai moterišką vaidmenį.

Knygoje rašytoja kelia lytinės tapatybės klausimus, svarsto, kokios socialinės taisyklės, kultūra ir vidinis gyvenimas gali atsirasti tokiame pasaulyje.

„Galiu tapti dygi ir karinga, jei mane vadina tik mokslinės fantastikos rašytoja. Aš tokia nesu. Esu romanistė ir poetė, – interviu „The Paris Review“ sakė ji. – Nestumkit manęs į savo prakeiktą stalčiuką, kuriam netinku, nes aš esu visur. Mano čiuptuvėliai iš to stalčiuko tiesiasi visomis kryptimis.“

Savo istorijose apie galaktikos visuomenes U. K. Le Guin, kurią labai paveikė daosizmas ir budizmas, siekė parodyti, kad nebūna absoliutaus ir ilgalaikio sprendimo, nei teologijoje, nei politikoje, nei humanitariniuose reikaluose, nei praeityje, nei ateityje.

„Smarkiai naudojuosi socialiniais mokslais, – minėtame interviu sakė rašytoja. – Ypač antropologija. Kai kuriu kitą planetą, kitą pasaulį su visuomene jame, bandau užsiminti apie savo kuriamos visuomenės sudėtingumą.“

2014 metais gavusi medalį „Už žymų indėlį į Amerikos literatūrą“, ji paragino leidėjus ir rašytojus mažiau akcentuoti pelną.

„Pelno motyvas dažnai konfliktuoja su meno tikslais, – sakė ji. – Mano karjera buvo ilga ir gera, geroje kompanijoje. Dabar, jai baigiantis, tikrai nenoriu stebėti, kaip Amerikos literatūra išduodama.“