Melancholiška Orhano Pamuko nekaltybė
Jei lan­ko­tės Stam­bu­le ne dėl Ka­pa­li­čar­šo tur­gaus džin­sų ar marš­ki­nė­lių, o dai­ro­tės mies­to ža­ve­sio prie­žas­čių, de­rė­tų ap­lan­ky­ti Ne­kal­ty­bės mu­zie­jų (Ma­su­miyet Müze­si). Pa­va­di­nęs kaip ir sa­vo ro­ma­ną, 2012 me­tais jį ati­da­rė No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos lau­rea­tas tur­kų ra­šy­to­jas Or­ha­nas Pa­mu­kas. De­ra užei­ti net tiems, ku­rie kny­gos ne­skai­tė. Kaip aš.

Sumetęs savo daiktus į „Marmara Pera“, skubinuosi pro viešbučio duris: penkta valanda vakaro, šeštadienį muziejus dirba iki šešių. Nieko dar neįsipylęs į stiklelį kertu Istiklal, legendinę Stambulo pėsčiųjų gatvę su „užtrauktuku“ – istoriniu tramvajumi.

Nekaltybės muziejaus instaliacijas Orhanas Pamukas surinko labai kruopščiai ir subtiliai. Nenuplėšdamas daiktų nekaltybės.

Pats spalio ir Bejohlu rajono vidurys. Leidžiuosi Postacilar skersgatviu žemyn, pro namus, visu ezoteriniu svoriu svyrančius į Bosforą. Stambulo katės jau čia, jaučia.

Prisiminimų dulkės

Nekaltybės muziejus – privatus, asmeninis, intymus. Jo ir romano sumanymas O. Pamukui kilo vienu metu, dešimtąjį dešimtmetį. Knyga buvo išleista 2008-aisiais, muziejus duris atvėrė 2012 metais.

Per dviejų šeimų – viena turtinga, kita priklauso vidurinei klasei – prisiminimus „Nekaltybės muziejus“ pasakoja apie Stambulo gyvenimą antroje XX amžiaus pusėje. Kemalis, kilęs iš turtingos Nišantašo rajono šeimos, rengiasi vesti Sibelę, taip pat priklausančią Stambulo buržua. Ir netikėtai įsimyli tolimą giminaitę Fiusuną, dirbančią krautuvėlės pagalbininke.

Jiedu susitikinėja dulkiname kambarėlyje, pilname daiktų ir prisiminimų. Kai mergina išteka už kito, Kemalis ištisus aštuonerius metus lankosi šiame name, dabar virtusiame muziejumi. Ir kas kartą atsineša kokį nors daiktą, primenantį mylimąją. Šie daiktai ir sudaro muziejaus kolekciją.

Knyga kaip bilietas į vidų

Nekaltybės muziejus unikalus ir turiniu, ir išore. Žvelgiant iš gatvelės beveik neužima vietos, sakytum, kybo ore. Kuklus, siaurutis, atrodo lyg prie kito namo prikalta raudona lenta.

Jei atsinešėte O. Pamuko romaną, jums garantuotas nemokamas įėjimas. 83 knygos skyriuje palikta vietos kasininko žymai. Žymėjimo procedūra atliekama dar stovint lauke. Apačioje, maždaug ties keliais, atsiveria langelis ir pasirodo rankos, laikančios antspaudą.

XIX amžiaus namo viduje savijauta dar keistesnė. Tvyro prieblanda ir tyla, į viršų šauna siauras laiptinės šulinys, mažytė užuomina apie rytietiškus namus. Pirmo aukšto grindyse spirale sukasi balta juosta. Tai laiko simbolis, Aristotelis ir panaši velniava.

Savitą atmosferą, be abejo, kuria ir patys eksponatai. Visi jaunųjų romano veikėjų aštuntajame dešimtmetyje naudoti, dėvėti, girdėti, matyti ir geisti daiktai sudėti į kruopščiai padirbdintas dėžes ir vitrinas. Nekaltybės muziejus truputį primena krautuvėlę, o gal vaistinę, kai vėlai vakare prigesinęs šviesas ją palieka šeimininkas.

Už raudonų draperijų

Eksponatai yra tikra intriga: kas Kemalio, kas – Fiusunos? O kas galbūt paties romano autoriaus? Dar „Stambulas“ kiša koją, painioja. Toje knygoje rašytojas trumpai papasakojo savo pirmosios meilės istoriją, labai jau panašią į tą, kuriai vėliau prireikė net pusseptinto šimto lietuviškų puslapių.

Ar tikrai autoriaus/ veikėjo meilės manija buvo tokia nesutramdoma, kad jis rinko mylimosios paliktas nuorūkas? Siena, kur vietoj drugelių susmaigstytos Fiusunos nuorūkos, iškart nusipelno dėmesio ir visuotinio susižavėjimo. Apie šį eksponatą šneka buvę ir nebuvę muziejuje, skaitę ir neskaitę knygos.

Nekaltybės muziejaus instaliacijas O. Pamukas surinko labai kruopščiai ir subtiliai. Nenuplėšdamas daiktų nekaltybės. Jie primena mums romano veikėjų kasdienybę, paaiškina prasmes. Vienas labiausiai į akis krintančių objektų – Fiusunos suknelė. Virš jos ore kybantys auskarai atskleidžia skaudžią tuštumą, neturėjimą, praradimą.

Nedidelėse vaizdo projekcijose bėga dokumentiniai Stambulo vaizdai, ištraukos iš ano meto filmų. Reikia įsiklausyti ir į muziejaus garsus. Ne, Bosforo sielos išgirsti nepavyks, tačiau kaip poetiškai į skardinį praustuvą iš tolimos tavo vaikystės teška čiaupo vanduo...

Sakoma, paslapties skraistė. Tai štai daug tos paslapties yra už raudonų draperijų, dengiančių veikėjų daiktus. Arba truputį pravėrusių žvilgsniui plyšį į kurią nors rašytojui mielą smulkmeną. Visa čia kalba apie kartos lygiavimąsi į Vakarus, visa persmelkta liūdesio.

Pakraigėje – lietuvių leidinys

Muziejus turi penkis aukštus, eksponatai telpa keturiuose. Kiekviena instaliacija yra susijusi su konkrečiu knygos skyriumi. Visos vitrinos rodomos romano skyrių seka, išskyrus 68-ąją, pavadintą „4213 nuorūkų“. Šis eksponatas rodomas prie įėjimo.

Namo pakraigėje, kur romano protagonistas Kemalis Basmacis (Basmadžis) gyveno nuo 2000 iki 2007 metų ir pasakojo savo istoriją, eksponuojami O. Pamuko rankraščiai, taip pat muziejaus vitrinų eskizai, atsiradę romaną berašant. Vienoje sienoje galima pamatyti leidimus kitomis kalbomis. Prie pat durų į akis krinta „Tyto albos“ išleista knyga.

Nekaltybės muziejaus kolekciją sudaro daugiau kaip tūkstantis objektų. Muziejui kurti O. Pamukas panaudojo Nobelio premijos pinigus, gautus už romaną „Sniegas“.

Nekaltybės muziejus atidarytas nuo antradienio iki sekmadienio (10.00–18.00), ketvirtadienį ilgėliau – iki devintos valandos vakaro. Neveikia pirmadienį. Suaugusiesiems bilietas kainuoja 30 lirų (apie 5 eurus), studentams – 15 lirų. Garso gidas – 5 liros.