Maltos ordino savanoris padeda vargstantiems vilniečiams
Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bos sa­va­no­ris vil­nie­tis Aud­ris Smil­ge­vi­čius kiek­vie­ną tre­čia­die­nį iš­ve­žio­ja mais­to pa­ke­tus be­veik dvi­de­šim­čiai pa­ties glo­bo­ja­mų žmo­nių. De­vy­ne­rius me­tus su mal­tie­čiais sa­va­no­riau­jan­čiam vy­rui ką tik su­ka­ko 82-eji, ta­čiau ir per­pus jau­nes­ni žmo­nės ga­lė­tų jam pa­vy­dė­ti ener­gi­jos.

Technikos mokslų daktaro A. Smilgevičiaus trečiadieniai skirti žmonėms, kurių dažnas už jį gerokai jaunesnis, tačiau negali pasigirti tokia puikia sveikata, kokia trykšta Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoris. „Esu stiprus fiziškai, turiu daug laisvo laiko, tad, manau, dalį jo galiu skirti tiems, kurie jau ir iki parduotuvės nelabai gali nueiti“, – tikino pašnekovas, kurio apsilankymo praėjusį trečiadienį laukė aštuoniolika žmonių.

Dienos ritualas nesikeičia

Susitikome su Audriu prieš dvyliktą, kai jis, jau apvažiavęs Vilniaus centre esančius nedidelius prekybos centrus, atvyko į Maltos ordino būstinę ruoštis kelionei pas globotinius. „Nuo dešimtos ryto važiuoju į aplinkinius prekybos centrus, jie maltiečių pagalbos tarnybai atiduoda dalį neišparduotų produktų, kurių išrankūs pirkėjai nebepirks dėl „prekinės išvaizdos“ ar, tarkime, besibaigiančio termino „geriausias iki“, – aiškino A. Smilgevičius.

Pagalbos tarnybos savanoriai gautus produktus išskirsto Vaikų dienos centrui, taip pat į paketus, kurių atsiimti dar pajėgia ateiti patys skurdžiai gyvenantys asmenys. Rytą savanoris užsuka ir į vieną viešbutį, kuris atiduoda per tos dienos pusryčius likusius blynelius, pjaustytus vaisius, sumuštinius ar dar ką nors, ko buvo prigaminta daugiau, nei svečiai tąkart suvalgė. Pasak Audrio, šie patiekalai keliauja ant Vaikų dienos centro stalo.

Iškrovęs iš prekybos centrų surinktus produktus, A. Smilgevičius važiuoja į „Maisto banką“, ten savo globotiniams paima maistą, kuris dedamas į savaitinius maisto paketus: duoną, pieną, varškę, daržoves bei vaisius, pusfabrikačius ir ką nors mėsiško – dešrelių, kumpio. Kiekvienas paketas sveria 5–8 kg, tad prireikia nemenkos fizinės ištvermės visus juos pristatyti tiems, kas jų laukia.

Pensija suteikė laisvės

Dar iki savanorystės Maltos ordino pagalbos tarnyboje A. Smilgevičius buvo pirmasis 2004 metais įsteigto „Maisto banko“ savanoris, dirbęs šioje organizacijoje penkerius metus. Tad jo savanorystės stažas – jau 14 metų. Pašnekovas neslėpė, kad sunkiausia susitaikyti su netektimis: 22 jo globotiniai per tuos metus iškeliavo anapilin.

„Esu našlys, vaikai, anūkai ir proanūkiai jau gyvena savo gyvenimą, išsilakstė kas kur. Užauginau dvi dukras, viena anūkė ištekėjusi už užsieniečio ir gyvena svetur, tad matomės retai. Užtat anūkas iš Islandijos, kur kurį laiką gyveno, grįžo į Lietuvą, ir dabar su juo galiu matytis bei bendrauti dažniau. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu turiu su kuo pasivaikščioti, su drauge lankomės klasikinės muzikos koncertuose, parodose“, – kalbėjo pašnekovas.

Kaip sakė A. Smilgevičius, išėjęs į pensiją jis pradėjo daryti tai, ko visada norėjo, bet anksčiau tam trūko laiko, – keliauti. Juokavo, esą dukros kartais bara tėvą, kai šis susirengia kopti į kokį tolimos šalies ugnikalnį. Lietuviui visada buvo itin įdomus Indokinijos regionas, tad jo kelionių maršrutai dažniausiai driekiasi į Sinagpūrą, Vietnamą, Laosą, Kambodžą ir kitas šio pusiasalio šalis. Ypatingą vietą jo širdyje užima Japonija, anksčiau net mokėjęs japonų kalbą, bet ilgus metus jos nevartodamas beveik pamiršo.

Prie skystųjų kristalų ištakų

1974 metais A. Smilgevičius apsigynė mokslų daktaro disertaciją „Skystų kristalų taikymas elektrografiniuose informacijos indikavimo įrenginiuose“. Šiandien kiekviename išmaniajame įrenginyje esanti technologija anuomet buvo visiškai nauja ir prie jos ištakų stovėjo tuometiniame Elektrogafijos institute 28 metus dirbęs A. Smilgevičius. „Vilniaus universitete baigiau fiziką. Šios srities Lietuvos atstovai garsėja pasaulyje, tačiau ne to profilio, kurį pasirinkau aš, – šyptelėjo pašnekovas. – Lazerių fizika, fizikai teoretikai, puslaidininkių fizika pasiekė pripažinimo savo darbais, o štai mano pasirinkta optinė fizika dideliais laimėjimais pasigirti negali.“

82-ejų Audriui Smilgevičiui rūpintis vargstančiaisiais tapo gyvenimo būdu.

Praėjusią savaitę 82-ąjį gimtadienį atšventęs Audris sakė, kad palaikyti gerą fizinę formą jam padeda sportas, joga, pomėgis daug vaikščioti ir genetika. Su drauge jis rengia pėsčiųjų žygius po Vilniaus apylinkes, kartais ir toliau. Stebėjosi, kiek nepaprastai gražių vietų atrado per šiuos pasivaikščiojimus ir vis dar atranda, nors sostinėje gyvena nuo 1954 metų, kai iš Žemaitijos atvažiavo čia studijuoti. „Mokyklą baigiau Klaipėdoje, bet su tėvais teko daug blaškytis tarp Panevėžio ir Plungės, kad neišvežtų į Sibirą. Mano tėvas buvo gydytojas. Panevėžyje 1941 metų birželį enkavėdistai nukankino ir nužudė tris jo kolegas gydytojus, o mano tėvo tarp jų nebuvo tik todėl, kad tą dieną buvo išvykęs į kaimą pas ligonį“, – šeimos istoriją prisiminė pašnekovas.

Savanorio vairuojamas automobilis visada pilnas maisto produktų.

Santūrusis žemaitis

Sudėtingus laikus pats išgyvenęs A. Smilgevičius svarstė, kad įgyta patirtis, matyt, ir skatina jį šiandien dalį laiko skirti savanorystei. Vyras prisipažino, kad žemaitiškas būdas verčia daryti konkrečius darbus, o ne kalbėti apie juos. O ir laiko pasiplepėjimams su globotiniais sakė neturintis, per dieną jam tenka maisto paketus nuvežti dviem dešimtims žmonių. Kita vertus, be bendravimo Maltos ordino globojami sunkiai besiverčiantys žmonės nelieka, juos lanko savanorės moterys, kurios dažnam padeda atlikti buities darbus: susitvarkyti namus, išplauti langus, pasigaminti maisto. „Tad su moterimis ir pasikalba“, – šyptelėjo pašnekovas.

A. Smilgevičiaus nestebina, kad dauguma jo globojamų žmonių yra gerokai jaunesni už jį. Nelaimės nesirenka amžiaus ir gali užklupti bet kada. „Vienas mano vyrukas yra penkiasdešimtmetis, tačiau per avariją neteko regėjimo. Lilija, kurią šiandien aplankysiu pirmiausia, taip pat pagal amžių galėtų būti mano dukra, tačiau ji juda ratukuose, nes netekusi vienos kojos. Liga ir negalia nepaiso, kiek tau metų. Vienas mūsų globotinis, kuriam dabar 94-eri, buvo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojas dar lenkų laikais, Vilniuje buvusioje gimnazijoje. Daug žmonių pažinau ir istorijų sužinojau per tą laiką, tikrai daug. Ir visos – unikalios“, – tikino Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoris.

Kai kurios durys Audriui atidaromos tik paskambinus telefonu.