Lietuvos kariuomenės vadui namie netenka vadovauti
Prieš po­rą sa­vai­čių Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das gen. ltn. Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas grį­žo iš vi­zi­to Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se, kur JAV ka­riuo­me­nės va­das gen. Jo­sep­has F. Dun­for­das ap­do­va­no­jo jį le­gio­no „Už nuo­pel­nus“ ko­man­do­ro kry­žiu­mi. Ta­čiau ša­lies gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­das sa­ko, kad pa­grin­di­nis ke­lio­nės tiks­las bu­vo ne at­siim­ti gar­bin­gą ap­do­va­no­ji­mą, o ap­lan­ky­ti už At­lan­to be­si­tre­ni­ruo­jan­čius Lie­tu­vos Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Al­gir­do me­cha­ni­zuo­to­jo pės­ti­nin­kų ba­ta­lio­no ka­rius.

Gen. ltn. J. V. Žuko vizitas Jungtinėse Valstijose truko savaitę. Per tą laiką Lietuvos kariuomenės vadas susitiko su JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos (toliau – PANG) vadu gen. mjr. Anthony Carelli, Kalifornijos valstijoje, „Fort Irwin“ kariniame poligone esančiame JAV nacionaliniame mokymo centre, aplankė rugpjūčio mėnesį kartu su PANG besitreniruojančius Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono II mechanizuotosios pėstininkų kuopos karius, dalyvavo iškilmingoje sutiktuvių ceremonijoje, per kurią JAV kariuomenės vadas (Gynybos departamento Jungtinio štabo vadų komiteto viršininkas) gen. J. F. Dunfordas apdovanojo jį legiono „Už nuopelnus“ komandoro kryžiumi.

Nusivilkęs karinę uniformą gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas tampa tiesiog vyru ir tėvu, mielai vedžioja pasivaikščioti šunį, su šeima išsirengia į ekskursijas.

Stebėjo karių akis

„Į Ameriką vykau aplankyti Lietuvos karių, kurių iki šiol didžiausias kontingentas – daugiau kaip kuopa – dalyvavo pratybose kartu su Pensilvanijos nacionaline gvardija. Kvietimas buvo gautas dar pavasarį, kai Lietuvoje lankėsi Pensilvanijos nacionalinės gvardijos vadas, o mūsų kariai išskrido į Ameriką rugpjūčio mėnesį. Pratybos vyko jiems gana egzotiškomis sąlygomis Kalifornijos dykumoje. Naudodamasis proga pasidomėjau galimybe susitikti ir su JAV kariuomenės vadu gen. J. F. Dunfordu“, – pasakojo J. V. Žukas. Dviejų šalių kariuomenės vadų susitikimas Vašingtone truko visą dieną. Buvo aptarta daug Lietuvai svarbių aspektų.

Pasak ginkluotųjų pajėgų vado, dauguma Lietuvos karių į pratybas su Pensilvanijos nacionaline gvardija Amerikoje vyko pirmą kartą. Vadas juokavo, kad būdami ten jie pamatė tik dykumą, nes turėjo vos kelias valandas prieš iškeliaudami namo aplankyti Las Vegasą. „Gerai pažįstu žmones, daug metų tarnauju kariuomenėje, tad iš akių ir iš to, kaip atsako į klausimus, pasveikinimą, galiu atpažinti, ar kariai yra patenkinti, ar nepavargę. Džiaugiausi matydamas, kad jų pasveikinimas man išėjus prieš rikiuotę buvo žvalus, balsai – skambūs, akys – kupinos entuziazmo. Išvydau, jog kariai gerai nusiteikę, patenkinti galėdami drauge su Amerikos partneriais dalyvauti tokiose pratybose“, – aiškino kariuomenės vadas. Mokymo centro vadovybės atsiliepimai apie mūsų karius buvo labai geri, tad gen. ltn. J. V. Žukas sakė grįžęs į Lietuvą didžiuodamasis. Pašnekovas prisipažino iki vizito į Jungtines Valstijas nieko nežinojęs apie tai, kad bus apdovanotas legiono „Už nuopelnus“ komandoro kryžiumi. Jam tai buvo netikėta. Pasak generolo, šis apdovanojimas – ne vien jo, bet ir visos Lietuvos nuopelnas, itin svarbus mūsų valstybei įvertinimas.

Su kariuomene – nuo pirmų dienų

2014 metais Lietuvos kariuomenei pradėjęs vadovauti gen. ltn. J. V. Žukas Vilniaus universitete baigė istorijos studijas, tačiau nuo pat pirmų Lietuvos kariuomenės kūrimo dienų buvo aktyvus to proceso dalyvis. „Dėl savo šeimos istorijos jaučiau pareigą įsitraukti į šiuos įvykius. Tuo metu dar studijavau universitete, 1988-aisiais buvau aktyvus Sąjūdžio Seimo narys, o kai 1990 metais buvo priimtas politinis sprendimas kurti Krašto apsaugos departamentą, savaime pasukau į šią sritį. Nuo vaikystės mąsčiau apie tai – iš praeities, šeimos istorijos, skaitytų knygų susiformavo supratimas, kad karo tarnyba Lietuvos kariuomenėje man svarbi ir artima. Tėvas, kuris buvo sovietų represuotas ir šešerius metus kalėjo Kazachstano lageryje, labai pritarė mano pasirinkimui, kai pasukau į tuomet kuriamą Krašto apsaugos departamentą. Čia pradėjome formuoti Lietuvos kariuomenę“, – karjeros pradžią prisiminė kariuomenės vadas, kurio seneliai 1948 metais buvo ištremti į Sibirą. 1960 metais iš tremties grįžo tik jo senelis, močiutė 1954-aisiais mirė tremtyje ir buvo palaidota Buriatijoje.

Gen. ltn. J. V. Žuko įsitikinimu, kariu ne gimstama, o tampama. Kiekvienam mūsų vaikystėje ugdomos tam tikros pažiūros, ir jos priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename, skaitomų knygų, herojų, kuriais žavimės, šeimoje skiepijamų vertybių. „Kiekvienas žmogus pasirenka kelią atsižvelgdamas į savo vertybes. Manau, kariškis, kaip ir kunigas, gydytojas ar mokytojas, privalo turėti pašaukimą“, – teigė pašnekovas.

Šeimoje remiasi pasitikėjimu

Nusivilkęs karinę uniformą gen. ltn. J. V. Žukas tampa tiesiog vyru, tėvu, mielai vedančiu pasivaikščioti šunį, išsirengiančiu į ekskursijas su šeima. Kariuomenės vadas pasakojo, kad ne vienus metus praleido užsienyje – Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, šios šalyse su žmona ir sūnumi stengėsi kuo daugiau pamatyti, susipažinti su jų kultūra, istorija, gyvenimo būdu. „Visada mėgome keliauti. Likimas mano šeimai buvo labai palankus – trejus metus praleidome Vokietijoje, vėliau gerą pusmetį gyvenome Romoje. Augdamas sūnus Jonas buvo itin smalsus vaikas, daug ir apie viską klausinėdavo. Stengėmės jam kuo išsamiau papasakoti apie kiekvieną šalį, palyginti su Lietuva, jos istorija, bendru Europos kontekstu. Visada šeimoje bendravome labai artimai, taip yra ir iki šiol. Stengiuosi sūnui būti draugas, o ne tas, kuris nurodinėja, ką ir kaip reikia daryti“, – kalbėjo kariuomenės vadas. Jo įsitikinimu, šeimoje svarbiausia – nuoširdus bendravimas ir pasitikėjimas vienas kitu.

Taigi gen. ltn. J. V. Žuko namuose visi sprendimai priimami drauge, tariantis su žmona Vilma, įsiklausant į abiejų poreikius. V. Žukienė daug laiko skiria visuomeniniam darbui, ji – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos pirmininkė, kurios širdyje, kaip yra prisipažinusi, užtenka vietos ir vyrui, ir visai jo vadovaujamai Lietuvos kariuomenei. „Tikrai nesistengiu vadovauti šeimoje, užtenka, kad esu kariuomenės vadas“, – šyptelėjęs tarė pašnekovas.

J. V. Žukas su žmona Vilma susipažino prieš daugiau kaip dvidešimt metų bičiulio vestuvėse. Ji buvo jaunosios liudininkė, o jis – kviestinis svečias. Pora jau atšventė dvidešimties santuokos metų jubiliejų, aštuoniolikmetis Žukų sūnus Jonas kitais metais baigs mokyklą. „Man ypač džiugu, kad sūnus ketina baigęs mokyklą eiti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Jis su keliais mokyklos draugais taip suplanavo: baigę dvyliktą klasę visi eis tarnauti Lietuvai, o paskui spręs, kokiu keliu pasukti: siekti mokslų kurioje nors civilinėje srityje ar rinktis Karo akademiją. Galutinio sprendimo sūnus dar nėra priėmęs“, – pasidžiaugė būsimo Lietuvos kariuomenės savanorio tėvas, kuriam likimas lėmė būti ir tos kariuomenės vadu.