Lėlių kolekcininkė nė vienos jų vaikystėje neturėjo
Vil­nie­tė Ire­na Bag­da­na­vi­čie­nė yra su­kau­pu­si apie 200 lė­lių ko­lek­ci­ją. Dau­giau­sia – įvai­rių ša­lių ir jų re­gio­nų tau­ti­niais kos­tiu­mais vil­kin­čių, taip pat lė­lių – ki­no fil­mų he­ro­jų. Ir la­bai uni­ka­lią – ant eg­lu­tės ka­bi­na­mų es­tiš­kų lė­ly­čių. „Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vi­so­se ša­ly­se bu­vau, tie­siog aš jų vi­sur ieš­kau ir ran­du, kai ki­ti net ne­pas­te­bi“, – pri­si­pa­ži­no ji.

„Pirmąsias lėles tautiniais drabužiais įsigijau 1993 metais, kai atsivėrė sienos ir galėjome plačiai keliauti, – pasakojo jau keliolika metų gide dirbanti I. Bagdanavičienė. – Visos kolekcinės lėlytės gaminamos pagal tam tikrą standartą – jos porcelianinės, vienodo dydžio – iki 25 centimetrų.

Pradėjusi kolekcionuoti lėles nacionaliniais drabužiais moteris susidomėjo ir apskritai tautiniais kostiumais.

Viena pirmųjų įsigytų – iš garsaus Italijos Riminio kurorto. Lėlė šiek tiek didesnė nei kolekcinės, bet ji man labai graži, ant jos prijuostės – senoji miesto pilis.“ Pradėjusi kolekcionuoti lėles nacionaliniais drabužiais moteris susidomėjo ir apskritai tautiniais kostiumais. Dabar šia tema netgi rengia edukacinius užsiėmimus „Atpažink tautas per jų kostiumus“.

Lietuviškų nerado

Kad ir kaip I. Bagdanavičienė ieškojo, bet lietuviškos kolekcinės porcelianinės lėlytės niekur nerado. Todėl nusipirko kitos šalies, nurengė ją ir pati pasiuvo žemaitišką kostiumą. Gidę stebino kitose šalyse esanti gausybė kolekcinių lėlių, jas turi kiekvienas regionas.

„Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra 67 lėlės skirtingais tautiniais kostiumais, atskleidžiančiais tam tikro regiono stilių, – sakė I. Bagdanavičienė. – Man labai patiko Provanso regiono lėlė. Ji vilki mėlyną, levandų spalvos sijoną, puoštą šios kvapnios žolės žiedeliais. Labai išskirtinė Izraelio lėlė – su dviem prijuostėmis, rišamomis iš priekio ir iš nugaros. Ištekėjusios moterys prijuostes nešioja tik iš priekio.“

Pašnekovės teigimu, kolekcinių lėlyčių galima įsigyti informaciniuose turizmo centruose arba tautodailės parduotuvėse, tad net nebūtina vykti į kiekvieną šalį.

Įdomi I. Bagdanavičienės surinkta kita serija lėlių – kino filmų herojų. Tarp jų galima atpažinti Aną Kareniną, Karmen, Esmeraldą, kitus juostų personažus.

Gidę labai nustebino kartą Estijoje rasta ant kalėdinės eglutės kabinamų lėlyčių kolekcija. Visos jos pavaizduotos su atskirų Estijos regionų tautiniais kostiumais. Pas meistrą Irena norėjo užsakyti ir lietuvišką seriją, juk kaip gražu būtų eglę pasipuošti.

„Jos nepigios, didesnės – po 15, mažesnės – po 10 eurų. Tačiau meistras gamina tik tada, jei vienos lėlės užsakysi 70 vienetų. Taip ir neįsigijau. Todėl jau dvejus metus eglę puošiu estiškomis lėlytėmis“, – prisipažino I. Bagdanavičienė.

Viena pirmųjų įsigytų lėlių atstovauja Italijos Riminio regionui.

Iš susidomėjimo kolekcinėmis lėlėmis kilo ir kita įdomi, su šiuo hobiu susijusi edukacinė veikla. Gidę kviečia mokyklos, bendruomenės, ji pasakoja apie tautinius kostiumus, o paskui surengia įdomų užsiėmimą – nuo popieriaus plėšiant viršutinį sluoksnį ant lipnios dalies spalvotu smėliu išbarstomi tautiniai kostiumai.

Mokyklinės nuoskaudos

Iš lentynos imdama lėles, komentuodama jų kostiumus I. Bagdanavičienė prisipažino, kad vaikystėje neturėjo nė vienos lėlės.

Ana Karenina - iš serijos "Kino filmų herojės".

„Esu tremtinio vaikas. Mes neturėjome teisės nieko turėti. Gyvenome labai sunkiai. Tėvelis Albinas Kirstukas „už tėvynės išdavimą“ dešimčiai metų buvo ištremtas į Sachaliną, mama su dviem vaikais slapstėsi. Kai po Stalino mirties tėvelis grįžo, aš gimiau Obeliuose. Vėliau gavome mažytę vieno kambario ir virtuvės trobelę Panemunėlyje.

Lėlytė Izraelio tautiniu kostiumu. Netekėjusios merginos dėvi dvi alyvuogėmis puoštas prijuostes - iš priekio ir iš nugaros.

Tėvai su penkiais vaikais ten ir gyveno. Kai tėvelis dar ir į kolūkį atsisakė stoti, kentėjau už tai ir mokykloje: manęs niekada neėmė į jokias ekskursijas, jokius būrelius, galėdavau geriausiai atsakinėti, vis tiek penketo nerašydavo, – nuoskaudas prisiminė Irena. – O prieš porą mėnesių apstulbau išvydusi, kad Rokiškio krašto muziejuje panaikintas šio krašto žmonių tremties istorijos skyrius. Bandoma visai ištrinti iš atminties?“

Islandės kostiume dominuoja juoda ir balta spalvos.

J. Miltinio mieste

1978 metais baigusi Rokiškio kultūros mokyklą Irena atvyko į Panevėžį, kur dramos teatrui tuo metu vadovavo garsusis režisierius Juozas Miltinis (1907–1994). Jo studiją baigęs Stasys Petronaitis (1932–2016) įkūrė kitą – liaudies teatrą.

Japonė vestuviniu kostiumu.

Kaip prisimena pašnekovė, abu buvę panašaus kieto būdo, tad negalėję dirbti kartu. S. Petronaičio teatre iki 1986 metų, kol teatras veikė, I. Bagdanavičienė dirbo režisieriaus padėjėja. Vienais metais bandė stoti studijuoti teatro meną Klaipėdoje, jai nepasisekė.

Ukrainoje įsigyta karaimė tautiniais drabužiais.

Ne paslaptis, kad tremtinio vaikui, neturint kokio nors užnugario, ir per stojamuosius buvo trukdoma. Juk į biografiją tada reikėjo įrašyti, kas yra tėvai.

Grįžusi į Panevėžį vėl dirbo teatre. Kadangi vasarą teatras tris mėnesius atostogaudavo ir buvo daug laisvo laiko, įsidarbino gide.

Niekur lietuviškų kolekcinių lėlyčių neradusi, Irena pati pasiuvo žemaitišką kostiumą.

„Bet visada, ar vesdavau ekskursijas po Lietuvą iš kitų sovietinių respublikų atvykusiems turistams, ar lydėdavau turistus iš Lietuvos, pavyzdžiui, į Jerevaną, Tbilisį, kartu vykdavo ir partinis veikėjas, – pasakojo I. Bagdanavičienė. – O kartą kai vedžiojau iš Rusijos atvykusius turistus po Rokiškio rajoną, vienas jų paprašė papasakoti apie šio krašto partizaninį judėjimą.

Prancūzijos Provanso regiono atstovė - mergina levandų žiedų sijonu

Nežinau, ar jis žinojo mano šeimos istoriją, ar tokiu būdu egzaminavo, bet aš išsisukau sakydama, kad remdamiesi metodiniais nurodymais pasakojame tik pagal iš anksto numatytą temą. Vėliau iš ekskursijų biuro darbuotojos sužinojau, kad tai buvo grupę lydintis KGB darbuotojas.“

Ant Kalėdų eglutės kabinamos lėlytės estiškais tautiniais kostiumais.

Į Vilnių Irena su šeima persikėlė, kai vaikai vyko čia mokytis. Sostinėje baigusi turizmo administravimą dirbo valstybiniame Lietuvos turizmo departamente. Dabar dirba gide pagal individualios veiklos pažymą. Veda ekskursijas ir sostinėje, Valdovų rūmų muziejuje.

Panevėžys, 1983 metai. Stasio Petronaičio liaudies teatras. Režisierius - stovi pirmas iš dešinės. Irena Bagdanavičienė - antroje eilėje pirma iš dešinės.

Labiausiai ją traukia artimiausi kraštai – buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija bei Latvija. Ir visur dairosi kolekcinių lėlyčių. 200 – dar ne riba, nes daugelis šalių pasigamina ne tik su pagrindiniu tautiniu kostiumu, bet ir su atskirų regionų, rajonų, žemių kostiumais. Juk tai puiki reklama jų vietovei.

Kol kas I. Bagdanavičienės kolekcinės lėlės tvarkingai sudėliotos į dėžutes. Tokio amžiaus anūkų, kuriems rūpėtų šie žaislai, dar neturi. Belgijoje gyvenančiai dukrai neseniai gimė sūnus. „Gal sulauksiu ir anūkėlės“, – šypsojosi pašnekovė.