Kunigas Vaclovas Aliulis – kataliko intelektualo pavyzdys Lietuvoje
Bū­si­mas ku­ni­gas, vie­nuo­lis ma­ri­jo­nas, pog­rin­di­nės ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos dės­ty­to­jas, ak­ty­vus Są­jū­džio vei­kė­jas, at­ei­ti­nin­kas, Nau­jo­jo Tes­ta­men­to lie­tu­viš­ko­jo ver­ti­mo re­dak­to­rius, li­tur­gi­nių teks­tų ver­tė­jas, ra­šy­to­jas, dva­sios va­do­vas Vac­lo­vas Aliu­lis gi­mė 1921 m. ko­vo 14 d. Krekš­tė­nuo­se (Kro­kia­lau­kio vals­čiu­je).

Kaip atsiminimuose rašo pats V. Aliulis, jam teko ir žąsis ganyti, ir daug visokių ūkio darbų dirbti. Tačiau nuo vaikystės didžiausia jo aistra buvo knygų skaitymas. Tarpukariu kunigystės pašaukimas buvo įprastas dalykas, todėl, kai tėvai iš dešimtmečio Vaciuko išgirdo pasiryžimą užaugus rinktis kunigystę, nenustebo. Kaip teigia pats V. Aliulis, šeima nei spaudė eiti į kunigus, nei atkalbinėjo. Tai buvo jo apsisprendimas, subrendęs lankant šv. Mišias, skaitant religines knygas.

Jau 1937 m. šešiolikmetis jaunuolis save susieja su vyskupo Juozo Matulaičio Lietuvoje atkurta Marijonų vienuolija. Jis baigia Marijampolės marijonų gimnaziją ir tada stoja į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Čia patenka labai sudėtingais laikais, kai viena okupacija keičia kitą. Kita vertus, jis dar spėja išgirsti tuos dėstytojus, kurie vėliau patyrė sovietinės valdžios represijas, dar mokosi nesovietizuotoje seminarijoje.

1944 m. birželio 11 dieną V. Aliulis įšventinamas kunigu. Pirmoji jo parapija Dzūkijoje – Varėna, tačiau netrukus yra perkeliamas į Marijampolę, o nuo 1948 m. dirba pastoracinį darbą Vilniaus arkivyskupijos parapijose. Čia jis pateko ypatingai sunkiu laikotarpiu, kai buvo pats bažnyčių uždarymo, pavertimo sandėliais vajus.

Sovietmečiu tikinčiam žmogui tekdavo sudėtingi pasirinkimai. Galima skirti įvairias sovietmečio dvasininkų kategorijas. Vieni dvasiškai pasidavė, susižavėjo valdžios siūloma materialinio komforto iliuzija ir tapo kolaborantais ar net informatoriais. Kitiems paprasčiausiai nusvyro rankos ir jie virto paprasčiausiai sakramentų dalintojais, nebeturėjo nei energijos, nei noro ką nors daugiau daryti. Taip pat buvo kunigai kovotojai, kurie labai rizikavo, bet drąsiai kovėsi už laisvę ir tikėjimą bei įkvėpė taip pat ir kitus. Kunigas Vaclovas priklausė dar vienai svarbiai kategorijai – tai kunigai, kurie, atsisakydami atviro protesto prieš sovietinę sistemą, stengėsi išlikti tikrais kunigais, stengėsi aktyviai veikti per visas išlikusias valdžios neuždarytas landas. V. Aliulis į aktyvesnę visuomeninę veiklą įsijungė tik Atgimimo laikotarpiu, kai tapo dialogo tarp Sąjūdžio ir Bažnyčios simboliu. Tačiau tikrai ne mažiau svarbi buvo jo veikla, rūpinantis liturgija, maldynais, bent jau minimalia religine literatūra.

Visi, kam tekę su kunigu Vaclovu bendrauti, žavėjosi jo inteligentiškumu, akiračio platumu ir pastangomis, jog Lietuvos Bažnyčia būtų kuo atviresnė Visuomenei ir ten vykstantiems procesams.

Tiesa, V. Aliuliui teko prisidėti ir prie katalikiškos disidentinės veiklos, nes jis ruošė konspektus, vadovėlius katechezei, rekolekcijomis, rengė kursus marijonų slaptai kunigų seminarijai.

1988–1991 m. kunigas V. Aliulis buvo Sąjūdžio Seimo ir Tarybos narys. 1988–1992 m. vienu katalikų blaivybės sąjūdžio organizatorių, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjų, 1992–1995 m. ir nuo 1999 m. – jos prezidentu. 1989 m. įkūrė žurnalą „Katalikų pasaulis“, iki 1991 m. buvo jo vyr. redaktorius. 1990–1993 m. leidyklos „Katalikų pasaulis“ direktorius. 1989–1992 m. Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadas. 1989–1993 m. Lietuvos marijonų viceprovincijolas, 1993–1999 m. marijonų vienuolijos generalinis vikaras, 1993–1996 m. Romos marijonų vienuolyno, nuo 1999 m. Vilniaus marijonų vienuolyno, vyresnysis.

Iki pat žemiškos kelionės pabaigos kunigas Vaclovas buvo darbštumo ir atsidavimo kunigystei pavyzdys. Jis mirė 2015 metais, sulaukęs labai garbingo amžiaus, tačiau vis dar kupinas įvairių kūrybinių idėjų.