Kodėl programuotojas skambina skembiu
Iš Birš­to­no ki­lęs 39-erių prog­ra­muo­to­jas Hen­ri­kas Kul­vins­kas tu­ri pa­šau­ki­mą – vy­ras par­en­gė ir iš­lei­do „Lie­tu­vių kal­bos met­me­nų“ kny­gą, ku­rio­je pa­tei­kia tai­syk­les ir aiš­ki­ni­mus, kaip kas­die­nė­je kal­bo­je var­to­ja­mi tarp­tau­ti­niai žo­džiai tu­rė­tų skam­bė­ti lie­tu­viš­kai. Be ki­ta ko, te­le­fo­ną jis siū­lo va­din­ti skem­biu.

Nors kai kurie Henriko tarptautinių žodžių vertimai į lietuvių kalbą skamba gana egzotiškai, programuotojas įsitikinęs, kad jie atitinka kalbos logikos ir darybos dėsnius.

Kol kas šeimos nesukūręs H. Kulvinskas samprotauja: vieni Lietuvai augina vaikus, o jis mato prasmę dirbdamas ir grynindamas lietuvių kalbą. „Bet dar visko gali būti, gal ir tų vaikų atsiras“, – šyptelėjo pašnekovas. Domėtis lietuvių kalba vyrą paskatino pomėgių gausa: aistra skaityti, filosofija, domėjimasis mokslo laimėjimais, istorija. „Norint daug ko gyvenime išmokti reikia gerai išmanyti lietuvių kalbą. Kai skaitydavau filosofijos, politologijos ar psichologijos knygas, rasdavau ten daug tarptautinių žodžių. Užsirašydavau juos ant popieriaus lapo ir išsiversdavau į lietuvių kalbą ar tiesiog paraštėse pasižymėdavau vertimą. Man tai smarkiai trukdė“, – prisipažino programuotojas.

Henriką Kulvinską glumina kai kurių mokslininkų atsainus požiūris, esą lietuvių kalba tinka tik grožinei literatūrai kurti, kalbėtis tarpusavyje, bet ne mokslo veikalams.

Lietuviškos nelietuviškos knygos

Henrikui nuostabą kėlė tai, kad skaitydamas lietuvių kalba parašytas ar išverstas knygas jis jautėsi taip, lyg skaitytų ne gimtąją kalba. Atkakliai versdamas tarptautinius žodžius į lietuvių kalbą po kurio laiko suprato turįs surinkęs nemenką jų žodynėlį. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurie knygų vertimai yra gerokai „lietuviškesni“ už kitų autorių vertimus.

„Vadinasi, įmanoma rašyti lietuviškiau, užuot kaišiojus daugybę tarptautinių žodžių. Taip pradėjau labiau domėtis lietuvių kalba. Nors būdamas moksleivis ir studentas pats sakydavau, kad mokant anglų kalbą galima išspręsti visas problemas, kam ta lietuvių kalba rūpi“, – prisipažino pašnekovas.

Vaikystėje tėvų įskiepytas pomėgis skaityti, pasak Henriko, ilgainiui tapo siekiu daryti viską, kad lietuvių kalba būtų kuo tyresnė, neužteršta begale tarptautinių žodžių. Būdamas dvylikos metų jis suskaičiavo, jog yra perskaitęs jau 500 knygų iš tėvų bibliotekos.

„Kai užaugau, vaikščiodamas po įvairius senomis knygomis prekiaujančius knygynėlius vėl mačiau tas vaikystėje skaitytas knygas, ir susimąsčiau: juk tada jas skaitydamas nerasdavau nė vieno tarptautinio žodžio, viskas buvo parašyta lietuviškai“, – pasakojo Henrikas. Jo tėvas – poetas, aktorius ir režisierius Povilas Kulvinskas, Birštone įkūręs savo teatrą, sūnui vaikystėje dovanojo Tarptautinių žodžių žodyną. Henrikas juokėsi, jog tada net šiek tiek pyktelėjęs, esą kam tas žodynas, negi dabar kaskart turėsiąs vartyti. Tačiau nuolat jį vartydamas ir skaitydamas suprato, kad lietuviški žodžiai dažnai yra tiesiog stebuklingi.

„Radau paaiškinimų, kaip lietuvių kalbos žodžiai sudaromi, kokių įdomybių slepia. Pradėjau visa tai tyrinėti ir aptikau dalykų, kurių nei mokykloje, nei universitete niekam niekas niekada neaiškina. Tad ėmiau ir pats apie tai parašiau, nes tokių žinių man pačiam labai trūko“, – prisiminė Henrikas.

Versti ar neversti

Pašnekovo teigimu, kalbininkai nuolat ginčijasi tarp savęs: vieni sako, kad tarptautinius žodžius reikia versti į lietuvių kalbą, kiti – ne, nes visko išvesti neįmanoma. Henrikui tai atrodo tuščias žodžių žaismas. Jis nutarė ieškoti pagrindo, kaip tai būtų galima padaryti.

Kadangi yra programuotojas, ėmėsi dėlioti lietuvių kalbos sistemą, stengėsi rasti tvarką, kaip ji veikia. „Ir radau, – tikino H. Kulvinskas. – Sudėliojęs šią tvarką aptikau tam tikras žodžių dalis, apie kurias dar nelabai kas žino. Be priešdėlių, priesagų, galūnių, mano kalbos sistemoje atsirado vadinamosios baigmės. Pats sugalvojau šį pavadinimą. Tai ne galūnė, o priesaga kartu su galūne. Apie tai rašau savo knygelėje „Lietuvių kalbos metmenys“. Baigmės leidžia grupuoti žodžius. Tokių grupių yra daug. Kažin kokie protingi žmonės tyčia jas sugalvojo ir priskyrė tam tikroms baigmėms“, – savo kalbos suvokimą dėstė Henrikas. Ir pateikė vieną baigmių pavyzdį – „ynas“.

Pasak programuotojo, žodžiai, kurie baigiasi „ynas“, reiškia grupę tam tikrų daiktų, tad iš karto galima kurti tų grupių pavadinimus. Tarkime, jeigu yra viena žvaigždė, jų grupė bus žvaigždynas, beržų – beržynas, akmenų – akmenynas, vandens – vandenynas, žemių – žemynas ir t. t. „Tai tobula. Naudodamasis ta baigme pats galiu kurti žodžius, o kitas žmogus supras tokį mano naujadarą, jei žinos šias taisykles“, – aiškino pašnekovas.

Kalbos logikos ir dėsningumų pagrindu sudarytą "Lietuvių kalbos metmenų" leidinį Henrikas Kulviskas dažnai pristato Lietuvos mokyklų moksleiviams. / Asmeninio albumo nuotraukos

Daugelis H. Kulvinsko į lietuvių kalbą išverstų tarptautinių žodžių priimtini ausiai: cikliškumas – dėsningumas, pasikartojimas; cenzorius – vertintojas; ego – vidinis aš, savastis; dizaineris – apipavidalintojas; dozuoti – seikėti. Tačiau nemaža dalis jo žodynėlio žodžių skamba gana egzotiškai: bronchai – kvėplė; etiketas – elgesystė; elektronika – gintryba; telefonas – skembis.

Neribotos kalbos galimybės

Henriką glumina kai kurių mokslininkų atsainus požiūris, esą lietuvių kalba tinka tik grožinei literatūrai kurti, kalbėtis tarpusavyje, bet ne mokslo veikalams. „Kad paneigčiau šiuos tuščius plepalus, nutariau į lietuvių kalbą išversi astronomijos knygą. Astronomija lietuviškai – žvaigždėtyra, tad dabar verčiu žvaigždėtyros vadovėlį. Tai nemenkas iššūkis, nes šešiuose šimtuose puslapių pilna žodžių žodelių, prie kurių yra ką veikti, tačiau daugumą jų jau esu išvertęs. Labai rūpėjo perskaityti tokią knygą, nes man tai įdomus mokslas, bet nenorėjau savo kalbos šiukšlinti svetimžodžiais. Todėl nutariau pirma ją išsiversti“, – apie savo naują projektą pasakojo H. Kulvinskas.

"Klausiate, kodėl telefoną vadinu skembiu? Todėl, kad jis skamba, juo skambiname", - aiškino Henrikas Kulvinskas.

Vyras dažnai lankosi mokyklose, aiškina vaikams apie savo sukurtą kalbos sistemą, kaip ši veikia, pateikia įvairių sričių pavyzdžių. Jie padeda moksleiviams suprasti, kokia kalba tinka bendrauti, kaip perprasti jos dėsningumus, kaip patiems kurti galimus naujadarus ir tarptautinių žodžių atitikmenis.

Apie savo darbą ir pastangas gryninti lietuvių kalbą Henrikas yra kalbėjęs su šviesaus atminimo profesoriumi Zigmu Zinkevičiumi, bendravęs su kitais kalbininkais. „Tokių kalbos grynintojų kaip aš yra buvę nemažai, tad kalbininkai į mane žvelgia atsargiai. Ne paslaptis – kai kurie „grynintojai“ nusikalbėdavo, daugelis naujadarų neprigijo, tad suprantu, jog viskam yra savas laikas. Kadaise ir Mikalojų Koperniką aplinkiniai laikė kuoktelėjusiu, bet šiais laikais, ačiū Dievui, už pažiūras, pastangas ir darbus niekas ant laužo nebedegina“, – šypsodamasis kalbėjo programuotojas, tikrąjį gyvenimo pašaukimą radęs gimtosios kalbos lobyne.