Ko „Katė maiše“ važiavo į Barseloną
Vil­nie­čių ar­chi­tek­tų Ar­tū­ro ir Jus­tės Ši­ri­nų šei­ma su­kū­rė dvi­ra­ti­nin­kams skir­tą pre­kės ženk­lą „Ka­tė mai­še“ – kup­ri­nes su di­de­liu at­švai­tu, ga­lin­čiu at­sto­ti dvi­ra­ti­nin­kams pri­va­lo­mą dė­vė­ti švie­są at­spin­din­čią lie­me­nę. Dvi du­kre­les au­gi­nan­tys su­tuok­ti­niai drą­siai im­asi ir ki­tų gy­ve­ni­mo iš­šū­kių – ne­se­niai įgy­ven­di­no jau ku­ris lai­kas puo­se­lė­tą sva­jo­nę il­ges­nį lai­ką pa­gy­ven­ti Bar­se­lo­no­je.

Idėja sukurti specialiai dviratininkams pritaikytas kuprines su atšvaitu Artūrui prieš ketverius metus kilo su žmonos broliu Kazimieru važiuojant automobiliu ir per radiją išgirdus apie Kelių eismo taisyklių (KET) pakeitimus, numatančius, jog dviratininkai privalo vilkėti šviesą atspindinčią ryškiaspalvę liemenę.

Nors kurdamas kuprinę Artūras pirmiausia galvojo apie dviratininkus, „Katę maiše“ pamėgo ir kiti aktyvų poilsį ir gyvenimo būdą propaguojantys žmonės.

Nepraktikuojantis architektas

Baigęs architektūros studijas Artūras pasuko į kiek kitą sritį – vaizduojamąjį, grafinį dizainą. „Visada jaučiau potraukį kurti daiktus: vien nupieštas piešinys ar nubraižytas brėžinys kaip ir neturi su tavimi ryšio. O kai sukuri daiktą, jis materializuoja tavo mintį ir kitas žmogus jį gali pačiupinėti. Man visada buvo aktuali kuprinė – ją nešioju visur. Nemėgstu krepšių, rankinių, jos trukdo judėti, permestos per petį iškreipia laikyseną. Kuprinė duoda laivę, laisvas rankas. Visa mūsų šeima mėgsta kuprines – žmona Justė, brolis, tėtis, vyresnioji dukra penkiametė Urtė“, – tikino Artūras, didžiąją dalį laiko visur keliaujantis dviračiu, o ne automobiliu.

Tad prieš ketverius metus įsigaliojus KET pakeitimams, vyrui šovė mintis sukurti tokią kuprinę, kuri būtų patogi dviratininkams ir atstotų reikalaujamą dėvėti šviesą atspindinčią liemenę. Pirmieji bandymai buvo ryškių spalvų – Artūras kuprinei pasirinko oranžinį audinį ir pilkos spalvos apvalų atšvaitą. Nors konstruojant šią kuprinę teko įveikti pasitaikiusius techninius sunkumus, pagaliau kuprinė buvo sumodeliuota ir pagaminta. „Tada pamatėme, kad žmonės privengia ryškių spalvų, – teigė prekės ženklo „Katė maiše“ kūrėjas. – Pirkėjai norėjo juodos kuprinės, tad savo idėją pritaikėme lietuvių skoniui. Oranžines kuprines siuvame vaikams, jie drąsiau pasirenka spalvas. Tuo įsitikinome, kai mūsų dukra Urtė irgi panoro kuprinės ir paprašė ne juodos, o būtent oranžinės.“

Tiko ir kitiems

Nors kurdamas kuprinę Artūras pirmiausia galvojo apie dviratininkus, „Katę maiše“ pamėgo ir kiti aktyvų poilsį ir gyvenimo būdą propaguojantys žmonės – turistai, motociklininkai, kalnų žygių mėgėjai, sporto klubų lankytojai. Kuprinė sumodeliuota taip, jog prireikus gali tilpti tikrai daug daiktų: jos viršus suvyniojamas, kai reikia neštis mažiau, o prireikus jis gali būti išvyniotas ir tapti talpiu maišu.

Sukurtą prekės ženklą Artūras pristatė sutelktinio finansavimo internetu platformoje „Kickstarter“ ir čia sulaukė didelio kitų šalių gyventojų susidomėjimo. „Kurdamas „Katę maiše“ mąsčiau apie nišinį produktą dviratininkams, kuris gal ne toks patrauklus didesniam žmonių būriui, tačiau pamatėme, jog mūsų kuprinėmis domisi ir kiti aktyvų gyvenimo būdą propaguojantys asmenys“, – pasidžiaugė A. Širinas. Pasak jo, šmaikščiai skambantis pavadinimas „Katė maiše“ turi savo istoriją: jau ne vienus metus jo firminis ženklas yra paties sukurtas stilizuotas katinukas, kurį naudoja savo darbams žymėti. Kadangi kuprinės forma primena maišą, tad ir pavadinimas „Katė maiše“ pasirodė tinkamas. Pasak Justės, jų kuprinės ilgaamžės, tvirtos, skirtos ne vienam sezonui, o dešimtmečiams, todėl nėra pigios. „Kadangi esame rinkoje naujokai, neturime ilgamečio įdirbio, tad pirkėjas iš tiesų perka katę maiše, tik paskui jau įsitikina, kad įsigijo patvarų ir kokybišką daiktą ilgai naudoti“, – tikino Justė.

Automobiliu – į svajonių miestą

Sutuoktiniai dirba dar ir laisvai samdomą darbą, o Justė šiuo metu yra jaunėlės dukros – pusantrų metukų Ūlos – priežiūros atostogose. Tad šią žiemą šeima nutarė įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę – ilgesnį laiką pagyventi Barselonoje, kurią pamėgo per ankstesnes keliones. Justė prisipažino bijanti skristi lėktuvu, tad į kelionę visi keturi išsiruošė automobiliu.

Išlydintys į ilgą kelionę draugai ir bičiuliai Justę tikino, kad Barselonoje viskas nuostabu – puikus klimatas, mažos kainos, skanus maistas. Tačiau nuvykus paaiškėjo, jog kainos šiame mieste ne tokios mažos, kaip pasakojo bičiuliai, pinigai tirpsta greičiau nei Lietuvoje. „Dar vienas sunkumas – prisiversti dirbti, kai gyveni atostogų režimu. Abu esame laisvai samdomi, tad kiek prisiverti dirbti, tiek ir uždirbi. O kai nuolat esi su vaikais, dar sudėtingiau: atsikeli, šviečia saulė – ten ji šviečia visada, – tad eini pasivaikščioti su mergaitėmis prie jūros. Gyvenome pačiame Barselonos centre, garsiajame Gotikiniame kvartale – penkios minutės kelio iki jūros, penkios – iki pagrindinės La Rambla gatvės, kur verda visas gyvenimas“, – prisiminė Justė.

Kelionė į Barseloną automobiliu užtruko dešimt dienų. Sutuoktiniai prisipažino, jog keliauti su mažais vaikais, kurių vienam vos pusantrų metukų, buvo nelengva, tačiau smagu. Ilgų atstumų per dieną nuvažiuoti nepavykdavo, nes mažoji Ūla nuobodžiaudavo prisegta automobilio kėdutėje ir garsiai reikšdavo protestą. Kadangi Artūras su Juste iškeliavo kalėdiniu laikotarpiu, kirsdami Vokietiją nepraleido progos sustoti nedideliuose šalies miesteliuose pasidžiaugti ten vykstančiomis tradicinėmis mugėmis, pailsėti. Kelionėje stengėsi per dieną automobilyje praleisti ne daugiau kaip tris valandas, o kitą laiką skirti pažinčiai su pakeliui esančiais miesteliais.

„Pagyvenę Ispanijoje supratome, kad daugeliu aspektų Lietuva kur kas geresnė šalis gyventi, – šypsojosi Artūras. – Ten tik klimatas geresnis.“ Justė pritarė vyrui, jog vienintelis pusantro mėnesio, praleisto Barselonoje, privalumas buvo šiltas oras ir šalia esanti jūra. Vieną paskutinių viešnagės šiame mieste dienų sutuoktiniai neteko vienos savo kurtos kuprinės – vagys nugvelbė jų firminę „Katę maiše“ su visais poros daiktais, pinigais, brangiu fotoaparatu. Tai apkartino smagų lietuvių nuotykį, tačiau Artūras pokštavo, kad kai ko ir išmokė: į kitas savo gaminamas kuprines jis ketina įmontuoti GPS siųstuvėlį, kad būtų galima atsekti ilgapirščius. „Guodžia tai, kad kas nors dabar Barselonoje vaikštinėja su mūsų kuprine ir mus reklamuoja“, – incidentui pernelyg reikšmės neteikė ir Justė.