Karių ir menininkų giminė nuo Nemuno krantų
Šiais me­tais šven­čia­me Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį. Dau­gy­bę kar­tų bus pri­si­me­na­mos ir mi­ni­mos iš­ki­lios as­me­ny­bės, pri­si­lie­tu­sios prie mo­der­nios vals­ty­bės pa­ma­tų kū­ri­mo. Ta­čiau Lie­tu­vą kū­rė ne tik gar­sūs po­li­ti­kai, in­te­lek­tua­lai, vi­suo­me­nės vei­kė­jai, bet ir ma­žai kam ži­no­mi, už­mirš­ti žmo­nės, ne­re­tai gi­mę ir užau­gę pa­pras­tų vals­tie­čių šei­mo­se.

Viena tokių šeimų, užauginusi patriotiškų, gabių vaikų ir vaikaičių būrį, buvo Jono Rudaičio ir Onos Gulbinaitės-Rudaitienės šeima, gyvenusi Novos kaime, kuris yra įsikūręs Kauno rajone ir septynis kilometrus nutolęs į vakarus nuo Zapyškio, beje, iki 1913 m. jis buvo vadinamas Navina, Novyna (Naujiena). Žemės tose vietose nederlingos, tarp smėlėtų miškelių išsibarsčiusios pavienės sodybos. Novos kaimo kilmės istoriją yra užrašęs fotografas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius, ją jam papasakojo vienas iš senolių Rudaičių vaikaičių eigulys Antanas Jakubauskas, gimęs 1919 m. Pasakojama, kad prieš 200 metų toje vietoje augo giria, priklausiusi Dobrovolės dvarui. Mišką pradėta kirsti, žemę parceliuoti į sklypus, juose žmonės pasistatė sodybas, o atsiradusį kaimą pavadino Naujiena.

Seniausias žinomas Rudaičių giminės atstovas Jonas Rudaitis (apie 1861–1948), Tamošiaus sūnus, pasak vyresniųjų pasakojimų, bėgdamas nuo rekrūtų perplaukė Nemuną ir taip atsidūrė Zapyškio krašte, o kilęs, anot kai kurių, turėtų būti nuo Paštuvos. Jono Rudaičio žmona Ona Gulbinaitė-Rudaitienė (apie 1865–1945), Andriaus duktė, buvusi labai pamaldi, Kaune dalyvaudavusi visų bažnyčių atlaiduose.

Jonas ir Ona Rudaičiai turėjo septynis vaikus: Joną, gimusį apie 1885 m., Kazimierą, gimusį 1894 m., Vincą, gimusį 1895 m., Antaną, gimusį 1899 m., Petrą, gimusį 1901 m., Marijoną, gimusią 1908 m., Agotą, gimusią apie 1900 m. Vyriausieji sūnūs laimės ieškoti buvo išvykę į Jungtines Amerikos Valstijas. Jonas žuvo Pirmajame pasauliniame kare, o Kazimieras įsitvirtino JAV ir ten sukūrė šeimą. Lietuvoje likusios seserys Marijona Rudaitytė-Keturakienė ir Agota Rudaitytė-Jakubauskienė, nors ir sunkiai dirbo namų ūkiuose, gyveno gražiai ir tvarkingai, užaugino po būrį vaikų.

Savanoris Vincas Rudaitis vyresnysis su vaikaite Janina Rudaityte. 1954. Iš Janinos Ražinskienės archyvo

Vincas Rudaitis (1895–1977) nuo 1919 m. sausio 13 d. iki 1920 m. sausio 24 d. savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje, už tai buvo apdovanotas – Vandžiogalos valsčiaus Artojų kaime gavo žemės. 1922 m. Garliavos bažnyčioje vedė Agnietę Vaitkevičiūtę, po vedybų įsikūrė netoli Boniškių kaimo vienuolikos hektarų ūkyje (sovietmečiu liko 30 arų). Augino gyvulių ir paukščių, turėjo nemažą obelų sodą, dirbo žemę. V. Rudaitis su žmona susilaukė trijų sūnų: Vinco (žuvo Antrajame pasauliniame kare), Antano ir Alfonso. Taip pat šeima augino savo vaikaitę Janiną Rudaitytę, ši ir papasakojo apie senelių tradicijas. Gerajame kambaryje, kertėje prie stalo, kabėjo keturi šventieji paveikslai, kuriuos gegužinių maldų dienomis puošdavo plukių vainikais ir kitais žolynais. Virtuvėje stovėjo krosnis su duonkepe, Kalėdų ir Velykų proga joje kepdavo mielinius pyragus, per bulviakasį – bulvinius blynus ant kopūstų lapų, o paprastomis dienomis – duoną.

Patriotiškoje aplinkoje užaugęs ir savo dėdžių paragintas, per Antrąjį pasaulinį karą į Povilo Plechavičiaus vadovautą Vietinę rinktinę buvo įstojęs V. Rudaičio sesers Agotos sūnus Juozas Jakubauskas. Už tai vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į darbo stovyklą.

Savanorio Vinco brolis Antanas Rudaitis buvo prekybininkas, Zapyškyje turėjęs parduotuvę. 1926 m. jis Zapyškyje vedė Adelę Juškevičiūtę iš Dievogalos, gimusią 1905 m., o 1929 m., po pirmosios žmonos mirties, vedė jos seserį Juditą Juškevičiūtę, gimusią 1908 m. Esą jaunoji ateidama į ūkį atsinešė 4 000 litų kraičio.

A. Rudaičio sūnus Aleksandras Rudaitis (1929 Zapyškyje-1971 Vilniuje) – neeilinio likimo žmogus, dainininkas (tenoras), režisierius. Lankė „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1953 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Petro Olekos solinio dainavimo klasę) ir nuo 1954 m. tapo operos solistu. Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“ yra dainavęs Pinkertono partiją, Charles’io Gounod operoje „Faustas“ – Fausto, Aleksandro Dargomyžskio operoje „Undinė“ – Kunigaikščio, Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“ – Tebaldo, Giuseppės Verdi operoje „Otelas“ – Kasijaus etc. A. Rudaitis 1966–1968 m. stažavosi Maskvos Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre. 1954–1967 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, 1968–1971 m. – šio teatro operų režisierius, o 1969–1971 m. – vyriausiasis režisierius. Šiame teatre jis pastatė G. Puccini „Merginą iš Vakarų“ (1968), G. Verdi „Rigoletą“ (1969), Tichono Chrenikovo „Audroje“ (1970), Gaetano Donizetti „Liučiją di Lamermur“ (1970) ir kitas operas.

A. Rudaičio kartu su Vytautu Viržoniu parengta G. Puccini opera „Mergina iš Vakarų“ (tuo laiku vadinta „Mergina iš Kalifornijos“) pirmąjį sezoną buvo suvaidinta septyniolika kartų, tačiau greitai išbraukta iš repertuaro. O 1970 m. pirmą kartą pastatyta „Liučija di Lamermur“ kelissyk buvo atnaujinta ir vaidinama net iki 2003 m., sėkmingai rodyta teatro viešnagėse užsienyje.

Jono ir Onos Rudaičių sūnus Petras Rudaitis (1901–1950) buvo stalius, Lietuvos kariuomenės šeštajame pėstininkų pulke tarnavo eiliniu, vėliau buvo paleistas į rezervą. 1923 m. Zapyškyje vedė ūkininkaitę Oną Urboniutę, gimusią 1898 m., ir susilaukė su ja šešių vaikų.

Rudaičių šeimos istorija tokia pat marga kaip ir Lietuvos istorija, kupina savų herojų, pasiekimų, taip pat netekčių ir išbandymų. Kiekviena Lietuvos giminė, atvertusi savo nuotraukų albumą, išgirdusi senolių pasakojimus, gali pasisemti drąsos, įkvėpimo ir naujų jėgų kurti savo ir tautos gyvenimą.