Karaliaus Mindaugo audiencijos dienos
„Da­bar vi­sus ve­du į au­dien­ci­ją pas ka­ra­lių Min­dau­gą, – sa­kė ką tik val­do­vo bius­tą nu­lip­dęs ir be val­džios par­amos „Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės ka­rū­ną“ Eu­ro­pos par­ke sta­tan­tis skulp­to­rius Ge­di­mi­nas Ra­dze­vi­čius, o ta­da šyp­so­da­ma­sis pri­dū­rė: – Gal ka­ra­lius Min­dau­gas man ir pa­dės.“

G. Radzevičius prisipažino nemėgstantis pinigauti per visokius projektus. „Rengti juos, paskui nusižeminus vaikščioti pas valdininkus, o vėliau rašyti ataskaitas atima tiek energijos, kad mieliau renkuosi kitą kelią: kaip skulptorius uždirbu kitur ir tuos pinigus investuoju į karūnos statybą. Daug geriau jaučiuosi, kai tą laiką, kurį turėčiau skirti projektams ir ataskaitoms rašyti, atiduodu kūrybai. Rėmėjo ieškau savyje“, – juokėsi skulptorius. Jis tikisi parduoti ką tik sukurtą karaliaus Mindaugo biustą – tada turės lėšų savo sumanymams įgyvendinti.

„Kuriantys vaikai – sveikos visuomenės ląstelės. O sveikos ląstelės aplink ir kitus teigiamai veikia. Jos dauginasi“, – sakė optimizmo nestokojantis Gediminas Radzevičius

Karūna jau kyla

„Biustą pirmiausia nulipdžiau iš molio. Karaliaus Mindaugo audiencijos dienos – kol kas pas molinį valdovą. Jis galės būti nulietas iš bronzos arba medinis. Dėl karūnos konsultavausi su Napaliu Kitkausku. Iš tiesų nežinoma, kokia karūna buvo karūnuotas Mindaugas, ji neišliko. Tačiau pavaizdavau tų laikų karūną. Gal panaši ir buvo“, – svarstė G. Radzevičius.

Skulptorius džiaugėsi, kad prie „Pasaulio lietuvių vienybės karūnos“ statymo savanoriškai prisideda vis daugiau Lietuvos miestų ir miestelių. Skulptūrinė kompozicija jau kyla aukštyn.

Idėja ją sukurti menininkui kilo prieš kelerius metus su bičiuliais diskutuojant apie tautos vienybę. Kai užsienyje gyvenusių lietuvių visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ prezidentas Edmundas Atkočiūnas paklausė skulptoriaus, ar jis negalėtų šio sumanymo išreikšti monumentu, G. Radzevičius iškart pradėjo mintyse dėlioti, kas ir kaip tautiečiams galėtų priminti vienybę.

Skulptorius pasakojo, kad buvo siūlymų mėginti gauti lėšų iš Europos Sąjungos fondų, „įvilkus“ idėją į bendrijai tinkamą apdarą. „Man tai nepriimtina. Juk ne fermą statome, ne ūkinį pastatą, o „Pasaulio lietuvių vienybės karūną“, būsimą mūsų tautos, gyvenančios Lietuvoje ir už jos ribų, vienybės simbolį, – teigė G. Radzevičius. – Negi eitume ištiesę rankas per Europą ir prašytume savo karūnai pinigų?“

Sveikų ląstelių dauginimas

G. Radzevičius neieško paramos ir savo vadovaujamam vaikų keramikos būreliui. „Kartą paprašiau Vilniaus miesto savivaldybės lėšų, kad galėčiau 30 vaikų surengti vasaros stovyklą. Planavome važinėti po apylinkes ir įvairiose vietose piešti. Įsivaizduojate, skyrė 200 eurų. Atsisakiau. Jau geriau nieko. Už tokią sumą stovyklos nesurengsi, o ataskaitoms rašyti sugaiši ne vieną dieną. Bet paskui kiek vargo turėjau, kol juridiškai atsisakiau tų pinigų. Daugiau ir neprasidedu“, – kalbėjo jis.

Keramikų būreliui skulptorius vadovauja pasikeisdamas su dailės mokslus baigusia dukra Skaiste. Kam jis tai daro?

„Manau, kad kuriantys vaikai – sveikos visuomenės ląstelės. O sveikos ląstelės aplink ir kitus teigiamai veikia, dauginasi, – tikino optimizmo nestokojantis G. Radzevičius. – Panašiai su keliais bendraminčiais mąstėme dar jaunystėje, susibūrę į neformalų būrį. Ieškojome būdų, kaip nekolaboruoti su sistema.

Tai buvo signataro Algirdo Patacko mokykla. Jai priklausė gal apie 30 žmonių – Mindaugas Tomonis, Teresė Birutė Burauskaitė, Mečislovas Laurinkus, Algirdas Saudargas ir kiti. Mano keliai su A. Patacku susikirto maždaug 1973 metais.“

Keramikos būrelio vaikams padarė įspūdį tose pačiose patalpose Gedimino Radzevičiaus sukurtas karaliaus Mindaugo biustas.

Kad niekam nekiltų įtarimų, ko būrelis renkasi, turėjo priedangą – į vardadienius, gimtadienius. O per juos kas paskaitą, kas savo eilių paskaitydavo, informacija pasikeisdavo, pogrindine literatūra pasidalydavo.

Į turgų – su savo molinukais

„Jau tada norėjau, kad ir mano vaikai, jų draugai turėtų sveiką aplinką. Kad ne pionierių vadovės juos auklėtų. Žinojau Naujojoje Vilnioje apleistą pastatą, tad paprašiau leisti man jame kurti vaikų keramikos būrelį. Leido.

"Ko tik vaikai nenulipdo. Skatinu jų vaizduotę, prašau kurti tai, ką nori. Niekada nenurodinėju. O štai čia anūkas lėktuvėlį nulipdė", - pasigyrė Gediminas Radzevičius.

Kai valdžia suprato, kad dirbame ne pagal jos sistemą, visaip bandė mus iš ten iškeldinti (juk užklasinę moksleivių veiklą prižiūrėdavo pionierių namai). Reikalavo visokių ataskaitų, ką veikiame, – pasakojo Gediminas. – Pamenu, vaikai prilipdė visokių molinukų ir per Šv. Kazimierą nusinešėme juos į Kalvarijų (tuomet – Dzeržinskio) turgų. Kaziuko mugės sovietmečiu ilgai nebuvo. Norėjosi atgaivinti, paskleisti žinią apie jos istoriją.“

Tada griežtosios pionierių namų vadovės kad užsipuolė: ėmė piktintis, skundus rašyti, neva G. Radzevičius vaikus iš kelio veda, „turgininkus“ auklėja. Juk buvo kokie 1985 metai.

"Pasaulio lietuvių vienybės karūnos" vizualizacija.

„O aš tada pas Algimantą Čekuolį, vadovavusį tuomet leistam savaitraščiui „Gimtasis kraštas“, nuėjau, išdėsčiau problemą, – pasakojo Gediminas. – Labai greitai „Gimtasis kraštas“ išspausdino didelį straipsnį apie Kaziuko mugės istoriją. Tuomet ir tos pionierių vadovės aprimo. Juokiausi vėliau matydamas ir jų būrelių moksleivius su visokiais rankdarbiais kitose mugėse.“