Kai šoka ne tik kūnas, bet ir emocijos
Prieš pen­ke­rius me­tus te­le­vi­zi­jos kon­kur­se „Tu ga­li šok­ti“ su­si­ti­kę Ai­ri­da Gu­dai­tė-Ža­ke­vi­čie­nė ir Lau­ry­nas Ža­ke­vi­čius po­ra ta­po ir gy­ve­ni­me. Ka­dai­se pra­dė­ję nuo gat­vės šo­kių, su dvi­gu­ba jė­ga jie­du nė­rė ir į tarp­tau­ti­nius šo­kių van­de­nis, tu­ri šo­kių mo­kyk­lą, šiuo­lai­ki­niais šo­kiais džiu­gi­na tea­tro mė­gė­jus, da­li­ja­si pa­tir­ti­mi so­cia­li­niuo­se pro­jek­tuo­se.

– Jūsų šokiai išsiskiria emocionalumu. Ar ir kasdieniame gyvenime esate drąsiai emocijas demonstruojanti pora?

Laurynas: – Kaip teatro scenoje, taip ir kasdieniame gyvenime, stengiamės būti atviri ir visų pirma sąžiningi su savimi. Savailaikis jausmų reiškimas yra labai svarbus, nes juos išsakius vėliau nepasireikš kitomis, netinkamomis, formomis. Mums, šokėjams, išlieti jausmus padeda meninė veikla, šokio spektakliai. Dažnai sakome: „Šiandien gerai emociškai sušokom“. Ar tai emocijos šoko, ar jos darė įtaką choreografijai ir judesiams – nesvarbu. Svarbiausia, kad tai pajunta žiūrovas.

– Šokti pradėjote nuo Lietuvoje labiau tarp paauglių populiarių judesių: hip hopo, breiko. Paneikite, kad tai šokiai tik jaunimui?

Laurynas: – Pradėjome šokti būdami paaugliai. Jaunatviškumas, gyvybė, laisva ekspresija – šie dalykai greičiausiai mus ir laiko „prisirištus“ prie urbanistinių šokio stilių. Kadangi pati subkultūra ir šokio stiliai yra ganėtinai jauni, o kai kurie skaičiuoja vos 45 metus (kiti – dar mažiau), natūralu, kad tai – labiau jaunimo šokiai. Tačiau šiandien jaunimas gali „užsilikti“ šiuose šokiuose, gali tapti profesionalios trupės nariais ir šokti teatre, gali tapti mokytojais, šokio mokyklos ar trupės vadybininkais, vizualinių sprendimų autoriais. Galimybių yra daugybė!

– Laurynai, gatvės šokių mokėte vaikus iš vaikų globos namų, taip pat tuos, kurie turi įvairių psichologinių, socialinių problemų. Ar šokis – puikus gydytojas?

Laurynas: – Polinkis kovoti egzistuoja visose gyvenimo srityse. Kartais tai yra kitas subjektas, kartais kovoji su pačiu savimi. Urbanistiniai šokiai – puikus įrankis pažinti save ar net pakeisti savo, kito žmogaus savybes. „Gatvės“ šokiai puikiai tinka vaikams iš globos namų, jaunimui, turinčiam elgesio problemų, ar nusikaltimus padariusiems jaunuoliams. Kodėl? Nes šokdami jie sulaukia to, ko stokoja realiai: pripažinimo, įvertinimo, pastebėjimo, priklausymo grupei, laisvės, meilės. Per fiziškumą mes sportuojame ir konkuruojame; per sukurtus ar išmoktus įspūdingus judesius sulaukiame palaikymo ir susižavėjimo iš aplinkos, per priklausymą komandoms (bendruomenėms) patiriame „brolišką“ ar „šeimynišką“ palaikymą, paramą.

– Sakėte, kad kuo daugiau šokio stilių pažįsti, tuo labiau keičiasi kūno galimybės.

Airida: – Visi šokiai lavina koordinaciją, padeda erdvės, krypties ir tempo suvokimui, stiprina raumenis, išlaisvina emocijas, lavina motyvacinius, socialinius gebėjimus ir gerina nuotaiką. Tiek gatvės šokiai, tiek ir šiuolaikinis neatsiejami nuo improvizacijos, o šioji lavina vaizduotę. Pati įdomiausia ir gražiausia šokio pusė man yra bendravimas su skirtingo mąstymo, amžiaus, profesijų žmonėmis. Šokis – viena komunikacijos formų.

– Tiesa, kad šokantis žmogus ima labiau kreipti dėmesį ir į mitybą?

Airida: – Žinoma, tik kartais tyčia, o kartais – nevalingai. Juk negali sportuoti pilnu skrandžiu ar pavalgęs „sunkaus“ maisto. Pirmiausia, sunkiau prisiversti judėti, nes virškinamas maistas atima energiją, nelieka fizinei veiklai, apima tingulys. Na, o jeigu vis dėlto pavyksta įveikti tinginį, tuomet ir kojos rodosi sunkesnės, ir judesys lėtesnis, tad visos mintys krypsta į laiko skaičiavimą, kada baigsis treniruotė.

Aš stengiuosi pavalgyti lengvo maisto (pavyzdžiui, salotų) pora valandų prieš aktyvią veiklą, o prieš spektaklį nevalgau ir dvigubai ilgiau. Visada gelbsti vanduo. Atsigėrusi tarsi pražystu, akys atsimerkia, valgyti mažiau norisi.

– Kiek valandų per dieną jūs šokate dabar ir kiek šokdavote, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį? Laikui bėgant jaučiatės fiziškai stipresni, ar, priešingai, metai jėgų vis dėlto atima?

Airida: – Jeigu pasakysiu, kad visą dieną – pasirodys per daug (šypteli)? Man šokis prasideda ne fizine forma, o mintimis. Kai atsikeliu ryte ir galvoju, ruošiuosi šokio pamokoms ar naujam darbui, spektakliui. Vienuoliktą valandą dažniausiai jau šokame. Trys keturios valandos pirmoje dienos pusėje, tada pietūs ir tuomet dar trys keturios valandos po pietų aktyvios fizinės veiklos, dažniausiai – pamokos su mokiniais mūsų šokio mokykloje.

Lyginant su tuo, kokie buvome prieš dešimtmetį, pastebime, kad dabar kūnai stipresni, esame sąmoningesni, bet lėtesnė medžiagų apykaita, dažnesni svorio svyravimai, kartais apie save primena ir sąnariai. Dabar reikia daugiau pastangų, laiko geram apšilimui, tempimui po pasirodymų, atidesnio mitybos ir poilsio režimo planavimo. Akivaizdu, kad bėgant metams ne ilsėtis, o dirbti daugiau reikia, jeigu nori būti puikios formos šokėjas.

– Užkelkite šokį ant pjedestalo – pagirkite taip, kad bent kelios dešimtys mūsų skaitytojų dabar pat apsispręstų ir imtųsi šokių pamokų!

Laurynas:

– Ne vienoje dainoje, pagal kurias mes šokame, yra kartojama: „Šokis yra tavo protui, sielai ir kūnui“. Trumpai tariant, šokdami tobulėjame, augame visapusiškai, o kas svarbiausia – bendruomenėje! Priešingai nei sportas, kur svarbiausia pergalė, individualūs rezultatai, šokdami pirmiausia esame atviri bendruomenės nariai.