Kai lieki vienas su kosminės nakties gelme... Pokalbis su Gunaru Imantu Kakaru
Su as­tro­no­mu, Et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jaus įkū­rė­ju ir di­rek­to­riu­mi GU­NA­RU IM­AN­TU KA­KA­RU kal­ba­si fo­tog­ra­fė Do­vi­lė Da­gie­nė.

Straipsnis spausdintas „Literatūra ir menas“ 2017–12–15 nr. 3642

– Pradėjusi domėtis astronomija doktorantūroje ėmiausi laiko fotografijoje temos ir astrofotografijos. Tuomet dienoraštyje įrašiau štai tokią frazę: „Baisus dalykas – susidomėti astronomija. Kelio iš ten nėra.“ Neabejoju, žinote, ką turiu omenyje. Taigi pirmiausia noriu paklausti, kaip astronomija pakeitė jūsų gyvenimą?

– Absoliučiai pritariu tokiai minčiai. Iš tikrųjų kelio atgal nėra. Viskas pasidėjo nuo Biržų krašto lygumų, o lygumos – daug dangaus. Tai anų laikų kaimas be elektros ir kitų patogumų, tik gilios tamsios naktys. Mes buvome trys Pabiržės vidurinę mokyklą lankantys berniokai, draugai, todėl kai kokia knyga patekdavo vienam į rankas, perskaitydavom visi. Turėjom netgi perskaitytų knygų užrašus. Taip man pateko į rankas Jakovo Perelmano „Įdomioji astronomija“. Draugai perskaitė ir tuo viskas baigėsi, o man ji sugadino visą gyvenimą. Baigiamaisiais mokyk­los metais, 1957 m., danguje pasirodė įspūdinga Arendo-Rolando kometa. Iš fizikos mokytojo išprašiau epidiaskopo objektyvą, susikonstravau pirmą ir pas­kutinį savadarbį teleskopą ir piešiau kometos žvaigždžių atžvilgiu kintantį kelią. Piešinukų seriją išsiunčiau profesoriui Pauliui Slavėnui klausdamas, kur būtų galima studijuoti astronomiją? Taip viskas prasidėjo ir kelio atgal nebebuvo.

– Užsiimate ne tik moksliniais tyrimais, bet ir astronomijos populiarinimu. Pažįstami žmonės šiltai prisimena jūsų apsilankymus mokyklose, pamokas. Šiandienėje mokykloje astronomijai skiriamas menkas dėmesys. Kaip manote, ar reikia jos mokyti mokyklose?

– Astronomija, mano laikais dėstyta mokyklose, toli gražu ne tokia, kokia galėtų būti. Šiandien manau, kad tai galėtų būti filosofinė astronomija, gyvybiškai reikalinga kiekvienam jaunam žmogui. Ar sudomins, priklauso nuo dėstytojo ir nuo to, kas yra jauno žmogaus širdyje, kokie jam kirba klausimai. Ko gero, pagrindinis neišvengiamas klausimas – kodėl šis pasaulis egzistuoja ir iš kur jisai. Tai fundamentalūs klausimai, kuriuos kelia atskira astronomijos šaka – kosmologija. Nebūtina turėti fundamentalių astronomijos žinių, bet būtina jausti, kad egzistuoji šitame beprotiškai dideliame pasaulyje, kur tiek daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Tai, ko gero, ir yra filosofinės astronomijos nuostabumas.

– Progresas, technologijų suklestėjimas, individualizacija, vartotojiškumas – šie elementai šiandien valdo mūsų gyvenimus. Kaip tai veikia Žemės ir žmonijos perspektyvas? Ką pranašauja dangus?

– Manęs dažnai klausia, kokią įtaką mąstymui, gyvenimo filosofijai turi prisilietimas prie dangaus problemų? Gal įdomiausias ir kartu paprasčiausias bruožas – į gyvenimą, egzistenciją pažiūri kitu kampu, iš milžiniškos laiko prizmės Visatoje, nes laikas Visatoje yra fundamentaliausias dalykas, mus su Visata rišantis, bet ir atitolinantis. Laikas atitolina, nes danguje nematome to, kas egzistuoja šiuo momentu. Dangus – gili, gilesnė ir giliausia praeitis, todėl į Žemės ateities, progreso problemas žiūriu labai pesimistiškai. Technologinis „prog­resas“ iš esmės neveda niekur. Ateityje jis lems katastrofines situacijas, kurias būtų sunku prognozuoti, tačiau apie tai kalba daugybė šiandienių mąstytojų. Šiandienis gyvenimas voverės rate ir problemų sprendimas rūpinantis tik esamu momentu parodo, kad Žemės civilizacija neturi jokių galimybių nagrinėti savo ateities. Viena vertus, tai neišvengiama, kita vertus – tragiška. Daug mokslo žmonių prognozuoja įvairias vystymosi kryptis, sakysim, medicinos, psichologijos, meno ir t. t. Bet tai neobjektyvu, nes vienos šakos progresas niekada neapima visų kartu egzistuojančių šakų. Atsakyti, kaip vienos šakos progreso kryptis veikia kitą, nepaprastai sunku. 1951 m. fizikas, Nobelio premijos laureatas Enrico Fermi išsakė įdomią ir paprastą mintį:­ tad kurgi jie yra? Šis klausimas žinomas kaip Fermi’o paradoksas. Šiandien aišku, jog vien mūsų galaktikoje gali būti milijonų milijonai į Žemę panašių planetų, todėl labai didelė tikimybė, kad bent kai kuriose gali būti gyvybė, sugebanti pasiekti techninį civilizacijos lygį, kuomet būtų įmanomos kelionės Visatoje, radijo signalai tarp proto salų, bet mes vis dar negavome ženklo. Kosmosas tyli. Tarp paaiškinimų ir išvadų, kodėl jis tyli, kodėl nieko nematom ir negirdim, yra pati liūdniausia prognozė, kad daugelis vyksmų ir reiškinių gamtoje atsiranda, sužimba ir užgęsta. Civilizacijos pasiekia aukščiausią išsivystymo laipsnį, o paskui ateina degradacija ir gesimas. Deja, mes nežinome, koks tas aukščiausias išsivystymo laipsnis, gal prie jo kaip tik artėjam? Labai norėčiau, kad kas nors galėtų pakeisti mano pesimistinį požiūrį, bet kol kas tokių požymių nematau.

– Jeigu civilizacijos suklestėjimas veda degradacijos ir pabaigos link, tuomet savo gyvenimo cikliškumą suvokiantis žmogus turėtų suprasti ir viso ko neišvengiamą baigtį. Tačiau vietoje lėtesnio žingsnio jis renkasi beatodairišką bėgimą. Kas mus gali priversti sulėtėti?

– Matau tik vieną galimybę – kuo greičiau Žemės civilizaciją sukrės globalinė (bet ne pražūtinga) katast­rofa, tuo geriau. Tiktai katastrofa gali priversti suvokti, kad žmonijai būtina ieškoti kito –­ humaniškesnio, dvasiškesnio, intelektualesnio – kelio. Mes užsižaidę vis greitėjančiu materialinių vertybių tobulinimu, gamyba, gausėjimu ir energetiniais ištekliais paremtu pragmatiniu progresu. Taip viskuo džiaugiamės, kad nematome mus į aklavietę vedančių priežasčių, negalvojame apie galimas kitokias globalias ateities vystymosi kryptis.

– Jeigu galėtumėte pradėti iš naujo, ar rinktumėtės šį profesinį kelią?

– Be abejonės, bet su viena sąlyga. Stengčiausi išvengti tų klaidų, kurios trukdė tame kelyje, kūrybos procese. Deja, iš klaidų mokaisi, tik kai šaukštai po pietų.

Žemėje nėra tokios institucijos, kuri galėtų iš esmės kardinaliai keisti ne tik vystymosi kelią, bet ir nusistovėjusias visiems priimtinas vertybes.

– Klaidos – neišvengiama žmogaus egzistencijos dalis. Be jų nesukursi ko nors prasmingo. Taigi gal būtent mūsų klaidos išgelbės planetą ir žmonijos tolesnį egzistavimą joje?

– Abejoju. Pavienis žmogus, supratęs savo klaidingą kelią, gali keisti gyvenimo būdą, pasukti kitu keliu. Tokių pavyzdžių be galo daug. Tačiau taip pat turime daug priešistorinių, antikos, indėnų ir kitų civilizacijų degradacijos ir žlugimo pavyzdžių. Tai buvo tik lokalios Žemės civilizacijos. Kai kurių jų atstovų supratimas, kad einama pražūtingu keliu, nieko nedavė. O dabar kalbame apie globalią Žemės civilizaciją. Globali civilizacija tūkstančius kartų inertiškesnė ir neturi vidinio savo klaidingo vystymosi supratimo – Žemėje nėra tokios institucijos, kuri galėtų iš esmės kardinaliai keisti ne tik vystymosi kelią, bet ir nusistovėjusias visiems priimtinas vertybes. Kelių, keliolikos ar šimtų žmonių supratimas, kad civilizacijai būtina keisti vertybes, negali pakeisti globalios civilizacijos evoliucijos smagračio – jo inercija milžiniška. Tik globali, visą planetą apimanti staigi katastrofa gali paskatinti beviltiškos si­tuacijos supratimą ir paraginti kažką daryti, keisti. Pamažu auganti ir artėjanti katastrofa – neišvengiamas lėtas degradacijos procesas nebūties link. Koks brangus Žemės civilizacijai būtų žinojimas, kokiu keliu ėjo ir kokias dvasines aukštumas pasiekė kitos kosminės civilizacijos. Deja, kosmosas tyli...

– 1981 m. spalio 14 d. „Literatūroje ir mene“ išspausdintos jūsų mintys apie etnokosmologijos dabarties ir ateities perspektyvas, taip pat kreipimasis į Lietuvos inteligentiją, kultūros ir mokslo darbuotojus su prašymu pasidalyti atsiliepimais ir nuomone apie etnokosmologijos ateitį Lietuvoje. Tai buvo pati pradžia. Vėliau – ilgi muziejaus kūrimo metai ir nuolatinis darbas. Atrodo, savo duoklę visuomenei jau atidavėt.

– Dar ne. Muziejaus rekonstrukcijos projektas, kuris dideliais tomais guli lentynose, deja, įgyvendintas tik 60 procentų. Likusios projekto dalys dar laukia. O ką kalbėti apie idėjas, kurios dar tik mano galvoje... Tiesa, nuo sausio pradedame įgyvendinti naują muziejaus rekonstrukcijos projektą, kuris kainuos net 4 mln. eurų, bet ir tai dar ne pabaiga. Tačiau po kelerių metų muziejaus tarptautinis statusas iš esmės pasikeis. Galėsime garsinti Lietuvą pirmu Etnokosmologijos muziejumi pasaulyje.

– Jūsų darbo kambaryje ant palangės pastebėjau gana didelius akmenis. Žmonės į muziejų nuolat atneša jų ekspertizei tikėdami, kad rado kosminio kūno dalelę. Dažniausiai ta viltis subliūkšta. Tai sieju su tam tikru neišvengiamu žmogaus egzistenciniu ciklu – kilimu ir kritimu, viltimi ir nusivylimu. Žinau, būta ir kuriozinių situacijų.

Grėsmė iš to pasaulio gerokai didesnė. Saulės sistemoje yra tūkstančiai asteroidų, kurie sukasi didžiuliu spiečiumi tarp Marso ir Jupiterio orbitų, iš ten kartkartėmis pro Žemę pralekia ir gana stambūs asteroidai.

– Kai mūsų muziejaus pavadinimas, jo koncepcija pasklido po Lietuvą, dažnai atvažiuodavo įvairūs atradėjai, netikėtų reiškinių stebėtojai, liudininkai. Vienas atvežė didžiulį aplanką labai tikslių piešinių, kaip „jie“ atrodo, kaip atrodo „jų“ kosminis laivas, kuris naktį nusileido viename Kauno kieme. Fantastiška liudininko atmintis ir puikūs meniniai darbai. Tokių liudininkų apsilanko labai daug, įdomu pabendrauti. Vieną dieną atbildėjo pas mane trys berniokai. Basom kojom, su dviračiais. Baisiausiai susijaudinę atvežė tik ką, anot jų, praėjusią naktį nukritusį meteoritą. Pasakojo, kad jis pro medžio šakas su dideliu triukšmu krito, įsirausė į smėlį... Jie bandė tuoj pat kasti, bet jis buvo karštas. Tai labai natūralu, jis ir turėjo būti karštas. Nusidegino pirštus. Įspūdis buvo tikrai didelis. Lėkėm su mašina žiūrėti prie to ežero, kur jis nukrito. Vieta pasirodė mažai įtikinama, nes tokio dydžio meteoritas turėjo išmušti kelių metrų skersmens kraterį. Nieko panašaus nebuvo, todėl atradimas tapo šiek tiek įtartinas. Grįžęs į muziejų per didinamąjį stiklą pradėjau tyrinėti tą nukritusį tikrai keistą akmens darinį ir pamačiau jo korėtoje struktūroje įstrigusias augalų šaknytes. Atsakymas tapo aiškus. Kai antrą kartą vaikinai atvažiavo, nes jau ruošiausi pranešti Lietuvos radijui ir televizijai apie unikalų reiškinį ir nugabenti jį į sostinę, paklausiau, kaip iš tikrųjų buvo. Jie sutriko, apsikeitė šypsenomis, šiek tiek paraudo ir labai nuoširdžiai, labai gražiai atsakė: jiems atrodė, jog tikrai rado meteoritą, bet kad būtų įtikimiau, sugalvojo kritimo scenarijų. Tokių atvežtų pseudometeoritų turime visą kolekciją. Tai gražu, kelia žmonių susidomėjimą, kai kurie iš atrastų dalykų tikrai reti, bet, deja, ne iš dangaus.

– Daug kalbama apie liūdnas mūsų planetos perspektyvas. Ar išsigelbėjimas gali ateiti iš kosmoso?

– Galėtų ateiti. Ir atsakymas būtų labai konkretus. Dabar ne viena šeima susidomi savo giminės praeitimi, sukuria genealoginį medį su visomis šakomis, šakelėmis, su visais protėviais, jų kilme ir t. t. O jeigu mes, kaip Žemės civilizacija, turėtume tokį kosminį genealoginį medį, kuriame atskiros tolimos kosminės civilizacijos liudytų apie savo nueitą kelią, apie kitokius negu žemiškieji progresus, apie kritines situacijas, egzistencijos pabaigą, tai turėtume galimybę rinktis, kuriuo keliu eiti, kuris mums naudingesnis. Deja, tai fantazija, tokio kosminio genealoginio medžio niekada neturėsime – per daug gili laiko ir erdvės bedugnė skiria mus nuo kitų, deja, kol kas tik hipotetinių kosminių civilizacijų. Todėl tikėtis kokio nors išsigelbėjimo iš ten vargu ar galima. Atvirkščiai. Grėsmė iš to pasaulio gerokai didesnė. Saulės sistemoje yra tūkstančiai asteroidų, kurie sukasi didžiuliu spiečiumi tarp Marso ir Jupiterio orbitų, iš ten kartkartėmis pro Žemę pralekia ir gana stambūs asteroidai. Stambesnis, pavyzdžiui, kelių kilometrų skersmens asteroidas būtų pražūtingas gal ne visai Žemei, bet jos daliai. Todėl nematau jokių šansų tikėtis iš ten realaus išsigelbėjimo. Tai tik begalinė ieškojimų erdvė, nes ten glūdi atsakymas, iš kur mes šioje Žemėje atsiradom ir kiek panašių proto salų yra Visatoje, ar yra kokios nors galimybės joms bendrauti. Atsakymų neturime, tad esame pasmerkti begalinėms paieškoms. Todėl nuolat keliam akis į dangų. Ir tai galbūt esti ne pačiame dangaus vaizde, nors jis, žinoma, labai įspūdingas, bet pažadintoje, tam tikrą dvasinį lygį pasiekusioje žmogaus sieloje, klausimuose, kurie tyliai glūdi mintyse. O žvilgsnis į dangų juk yra tūkstantmečių reliktas – į dangų akis keldavo mūsų protėviai tik pradėję civilizacijos vystymosi kelią. Žiūrėjimas į žvaigždes turi tos pačios dvasinės magijos kaip sėdėjimas prie laužo ir žiūrėjimas į ugnį.

Yra dar ir trečias malonumas. Bet tai net daugiau nei malonumas ‒ gili dvasinė būsena, kai lieki vienas su žvaigždėmis nusagstyta kosminės nakties gelme...

– Kuris žvaigždynas mėgstamiausias?

– Tokie yra du. Pirmasis – tai Didieji Grįžulo Ratai, kuriuos gali matyti kiek­vieną giedrą naktį ir taip orientuotis erdvėje bei laike. Jie suspindi vakare ir jų padėtis byloja apie tai, koks metų laikas. Tai tarytum kelrodis žvaigždynas gražiu lietuvišku pavadinimu. O įspūdingiausias, ko gero (ne tik man vienam), Šienpjovių žvaigždynas. Jis vienas ryškiausių, išskirtinis ir savo forma, ir ryškiomis žvaigždėmis, ir tuo, kad jame net plika akimi galima matyti garsiuosius Šienpjovių ūkus bei didįjį Oriono ūką, kuris nuotraukose išryškėja nepaprastai įspūdingomis spalvomis ir struktūra. Tai tikrasis dabar arčiausiai Žemės esantis žvaigždžių lopšys, jame gimsta ir formuojasi naujos žvaigždės, o po daugelio milijonų, gal milijardų metų įsižiebs kita, į mūsų Žemę panaši planeta.

– Pabaigoje noriu užduoti dar vieną klausimą: kas darbe teikia didžiausią malonumą?

– Turbūt tai du momentai. Vienas ‒ kai realybe tampa tai, ką sugalvoji, dalykai, kurių prasmingumu esi tikras. Noras savo mintis paversti realybe užkrečiantis. O antras momentas ‒ kai iš Etnokosmologijos muziejaus lankytojų akių, iš jų žvilgsnių, klausimų, pastabų ir įvertinimų suprantu, kad jiems mūsų muziejus buvo didelis netikėtumas, kad pajuto jo unikalumą, prasmę. Tai pastebėti, pajausti ar išgirsti man tikrai didelis malonumas. Svarbiausia, kad lankytojai iš mūsų muziejaus išsineštų naują kosmojautos dvasią ir naujus, jiems netikėtus klausimus, lydėsiančius visą gyvenimą.

Yra dar ir trečias malonumas. Bet tai net daugiau nei malonumas ‒ gili dvasinė būsena, kai lieki vienas su žvaigždėmis nusagstyta kosminės nakties gelme...