Julie Alice Chappell užsiima gamtą tausojančiu menu
Bri­tų me­ni­nin­kė Ju­lie Ali­ce Chap­pell nu­spren­dė, kad iš nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gų elek­tro­ni­nių prie­tai­sų ga­li­ma su­kur­ti ką nors gra­žaus. Kū­rė­jos ran­ko­se iš ne­be­nau­do­ja­mų kom­piu­te­ri­nių de­ta­lių at­si­ran­da ori­gi­na­lūs ju­ve­ly­ri­niai dir­bi­niai, at­vaiz­duo­jan­tys vabz­džius.

Techninės šiukšlės vienos labiausiai teršiančių gamtą, beveik tokios pat toksiškos, kaip plastikas. Seni telefono aparatai, elektroninės užrašinės, kažin ar kada nors išnyks be pėdsakų. Šių prietaisų detalės nepakeitusios savo pavidalo, matyt, išliks ir ateinančioms kartoms.

Perregimi sparnai, kruopščiai išlankstytos kojelės, ilgi ūseliai – detalumas tiesiog pakeri.DeMilked nuotrauka

Vietoj to, kad išmestų pasenusių elektroninių prietaisų atliekas, J. A. Chappell juos išardo į smulkias detales taip suteikdama jiems naują gyvenimą. Šioje jungtukų, įvairių mygtukų, perjungėjų krūvoje sunku įžiūrėti būsimą dirbinio idėją, bet menininkei tai nesudaro sunkumų. „Manojo meno praktika apima nebereikalingų medžiagų suskaidymą, jų interpretavimą ir naujų formų suteikimą naujajam tikslui, sukuriant kažką gražaus, keisto ir brangaus“, – interneto tinklalapiui „Mymodernmet.com“ sakė ji.

Laisvai samdoma menininkė reguliariai demonstruoja savo darbus autorinėse ir grupinėse parodose. Šiuo metu baiginėja dailės magistrantūros studijas Portsmuto (Anglija) universitete.

Atliekos – medžiaga kūrybai

Tarp J. A. Chappell darbų galima rasti ne tik margaspalvių drugelių, laumžirgių, bet ir tarakonų. Bet kokie vabzdžiai, užgimstantys iš kompiuterio dalių – atminties modulių, kondensatorių, laidų, procesoriaus aušintuvo, maitinimo bloko ir kitų, kūrėjos rankose tampa simpatiški bei gražūs. Net jei kalba eina apie storus, didelius, nerangius vabalus.

Perregimi sparnai, kruopščiai išlankstytos kojelės, ilgi ūseliai – detalumas tiesiog pakeri. Miniatiūrinio pasaulio kūrėjos vabzdžiai ne didesni kaip 9 cm, o išpildyti taip kruopščiai, jog sunku patikėti, kad tos smulkios kojytės, ūseliai – iš apdirbtų atliekų.

Pati menininkė savo darbus vadina „Kompiuterio komponentų klaidomis“ („Computer Component Bugs“), žaisdama su angliško žodžio „Bugs“ dvejopiškumu, kurį galima suvokti ir kaip vabzdį, ir kaip klaidą, defektą.

Idėja šiam meno projektui radosi belankant vizualinių menų kursus. J. A. Chappell akys užkliuvo už mikroschemos. Ji menininkei pasirodė labai panaši į skruzdėlyną. Pagauta įkvėpimo, entuziastingai ėmėsi įgyvendinti naują sumanymą.

„Drugeliai ir vabzdžiai atsiranda iš niekam nebereikalingų detalių, kaip gėlės po barnio.“

Aktyviai besiplėtojant šiuolaikinėms technologijoms, gamybos mastams, greitai senstant buitinei technikai ir elektronikai, ekologinės problemos tampa vis aktualesnėmis. Aplinkos išsaugojimas tampa svarbiu iššūkiu žmonijai. Antrinių žaliavų perdirbimas gali padėti išsaugoti gamtą. Deja, rūšiavimą dažnai laikome menkaverčiu dalyku, kuris nepajėgus padaryti įtakos globalioms klimato kaitos problemoms. Tačiau visos pasaulinės bėdos prasideda nuo mažų dalykų, kuriems įtakos turi kiekvieno mūsų elgesys.

Rūpinasi taršos mažinimu

Galima sakyti, kad menininkė J. A. Chappell ėmėsi spręsti taip aktualią šiuolaikiniam pasauliui problemą, pasiūlė savitą sprendimo būdą. Pasitelkti elektronikos atliekas, kuriant originalius meno kūrinius – puiki idėja. Autorė įsitikinusi, kad jos drugeliai ir vabzdžiai užgimsta iš niekam nebereikalingų detalių, kaip gėlės po barnio.

Miniatiūrinio pasaulio kūrėjos vabzdžiai ne didesni kaip 9 cm, o išpildyti taip kruopščiai, jog sunku patikėti, kad tos smulkios kojytės, ūseliai – iš apdirbtų atliekų.Pinterest nuotrauka

J. A. Chappell save vadina dailininke, skulptore ir fotografe. Savo kūrybinį sumanymą paaiškina noru pažinti nuostabų vabzdžių pasaulį, puoselėti biologinę įvairovę, kuri yra neįkainojamas gamtos turtas. „Daugiadisciplininė praktika paverčia rastus objektus į kažką naujo, tarsi kažką ekologiško – jaučiu, kaip visa tai auga ir vystosi“, – savo facebuko paskyroje rašo menininkė.

Taip pat J. A. Chappell neslepia siekio šiuos vabzdžius, kurie yra įgiję tokį neįprastą pavidalą, palikti po savęs ateities kartoms, kad jaunimas susipažintų su gamtos pasauliu. Juk kai kurios vabzdžių rūšys, ilgainiui gali išvis neišlikti.

Kūrėjams J. A. Chappell pataria eksperimentuoti, o antrinių žaliavų, kurios gali būti perdirbtos bei panaudotos pakartotinai, nebelaikyti bevertėmis šiukšlėmis. Anot jos, įgudę rūšiuoti, labiau tausotume gamtinius išteklius, mažiau terštume aplinką.

Autorė prisipažino įkvėpimo ieškanti gamtoje, tačiau neabejinga ir kitų kūrėjų darbams. „Menininkai yra linkę įsikvėpti darbais, mintimis. Pavyzdžiui, skulptoriaus Dale Chihuly avangardiniai stiklo dirbiniai žavi, inspiruoja naujiems ieškojimams“, – žinomam britų tinklaraščiui „Who'd Have Thought?“ aiškino Julie.

Vabzdžiai atkeliavę tarsi iš ateities, išsivystę iš taršos, kurią paliko žmonių rasė, pasak J. A. Chappell, atliepia, nors ir minimaliai, kitų menininkų darbus.

Julie svajoja sukurti japonišką drugelių medį (vienas labiausiai plaštakių mėgstamų augalų yra Davido budlėja, kitaip vadinama drugelių medžiu). „Šiuo metu dirbu ties šiuo žydinčiu medžiu, kurį gaminu iš perdirbtų laidų, dekoderių plokščių. Plačiai išsiskleidusiomis šakomis, lapus metantis medelis užauga iki 5 metrų. Tikiuosi, kad pavyks atkartoti originalų augalo dydį“, – vylėsi dailininkė ir pridūrė, kad šis siekis užims nemažai laiko.