Johno McCaino testamentas Amerikai ir pasauliui
Ry­toj Jung­ti­nių Vals­ti­jų kong­re­se bus iš­kil­min­gai pa­šar­vo­tas ­vie­nas ryš­kiau­sių Ame­ri­kos po­li­ti­kų, se­na­to­rius Joh­nas McCai­nas. Kad tai bu­vo vie­nas stip­riau­sių ne tik JAV, bet ir vi­so pa­sau­lio po­li­ti­kų, įro­do jo at­si­mi­ni­mų kny­ga „Ne­nu­rims­tan­ti ban­ga“ („The Rest­less Wa­ve“), ku­rios iš­trau­ka – tar­si at­sis­vei­ki­ni­mo žo­dis, tes­ta­men­tas ame­ri­kie­čiams ir vi­so pa­sau­lio žmo­nėms:

Galbūt turiu dar penkerius metus. Galbūt onkologijai sparčiai žingsniuojant pirmyn atsiras naujų, mano gyvenimą galinčių prailginti kovos su vėžiu būdų. Galbūt jums tai skaitant manęs jau seniai nebėra. Mano padėtis yra, na, nenuspėjama. Tačiau esu pasirengęs, ar bent jau rengiuosi, bet kuriam atvejui. Yra keli dalykai, kuriais norėčiau pasirūpinti pirmiausia, keli darbai, kuriuos turiu užbaigti, ir keli žmonės, kuriuos privalau išvysti. Taip pat, jei tik galima, noriu dar šiek tiek pasikalbėti su tautiečiais amerikiečiais.

Brangūs amerikiečiai. Joks saitas man niekada nebuvo svarbesnis. Mes ne visuomet teisūs. Mes impulsyvūs ir nekantrūs, stačia galva puolame į dalykus dar patys gerai nežinodami, ką darome. Be paliovos ginčijamės dėl menkniekių ir juos paverčiame reikšmingais nesutarimais. Galime būti savanaudiški ir greiti, dėl savo klaidų kaltindami kitus. Tačiau, mūsų šalie, „‘tis of thee„ („Tai apie tave“). Kiek gero esame padarę pasauliui, daug daugiau gero, nei žalos. Mes, žinoma, dirbome sau, tačiau padėjome kitiems tapti laisvais, saugiais ir klestinčiais, nes mūsų negąsdina kitų tautų laisvė ir sėkmė. Mums reikia vieniems kitų. Mums reikia bičiulių pasaulyje, o jiems reikia mūsų. Mano draugai, varpai skambina mums, mumis kliaujasi Žmonija, ir turime pagrįstą priežastį tuo didžiuotis. Niekuomet nebuvome sala. Visada buvome pasaulio dalimi.

Prieš iškeliaudamas norėčiau pamatyti, kaip mūsų politika pamažu grįžta prie mūsų istoriją nuo kitų tautų išskiriančių tikslų ir praktikų. Norėčiau pamatyti, kaip grįžta suvokimas, jog esame labiau panašūs, nei skirtingi. Esame piliečiai respublikos, sukurtos iš bendrų Naujajame Pasaulyje nukaltų idealų, kurie turėjo pakeisti Senąjį Pasaulį kamavusias primityvias nesantaikas. Net tokiais politinių neramumų laikais, kaip šie, dalinamės ypatingu paveldu ir esame už jį atsakingi. Net jei šiandienių problemų kontekste dėl pažiūrų takoskyros vieni kitus laikome teisiais ar neteisiais, privalome išlaikyti tarpusavio pagarbą tol, kol mūsų būdas yra vertas pagarbos ir tol, kol, nepaisant visų skirtybių, visų aršių ginčų, gyvinančių ar kartais menkinančių mūsų politiką, mus jungia bendras atsidavimas idealams, kuriuos palaikyti ir buvo sutverta mūsų tauta – kad visa kūrinija yra lygi, o laisvė bei visuotinis teisingumas yra prigimtinės žmonių teisės. Tos teisės yra įsikūrusios žmogaus širdyje, iš kurios, nors ir gali būti puolamos, niekada nebus išplėštos. Kol dar galiu, raginu amerikiečius nepamiršti, kad šis mūsų visų bendras atsidavimas žmogaus teisėms ir yra tikrasis mūsų paveldas ir esminė mūsų ištikimybė.

Tuomet norėčiau grįžti į mūsų slėnius ir išvysti po lietaus bėgantį upokšnį, čia pat vėjyje šnabždančias tuopas. Noriu užuosti rožėmis dvelkiantį vėjo gūsį ir ant savo pečių pajusti saulę. Noriu regėti virš klevų medžiojančius sakalus. Ir tuomet pasitraukti poilsio numatytoje vietoje greta seno bičiulio Chucko Larsono Septynerių kapinėse, ten, kur viskas ir prasidėjo.

„Pasaulis puikus ir verta dėl jo pakovoti, ir man labai apmaudu jį palikti“, sakė mano herojus, Robertas Džordanas, iš [Ernesto Hemingvėjaus] „Kam skambina varpai“. Taip pat ir man. Taip pat apmaudu jį palikti. Tačiau neturiu jokių skundų. Anei vieno. Kelionė buvo gana įspūdinga. Patyriau didžias aistras, mačiau įstabius stebuklus, koviausi kare ir padėjau siekti taikos. Gyvenau ir labai patogiai, ir visai be patogumų. Buvau toks vienišas, koks tik žmogus gali būti, ir mėgavausi herojų kompanija. Kenčiau juodžiausią neviltį ir patyriau didžiausią džiaugsmą. Susikūriau sau mažą vietelę Amerikos bei savo laikų istorijose.

Palieku pačių pasaulio silpniausiųjų saugojimui atsidavusią mylinčią žmoną ir septynis puikius vaikus, kurie užaugę tapo šauniais vyrais ir moterimis. Norėčiau būti praleidęs daugiau laiko jų kompanijoje. Tačiau žinau, kad savo laiką jie ir toliau prasmingai išnaudos, dirbdami savo įsitikinimams ir greta esantiems žmonėms. Jų meilė man ir mano meilė jiems yra paskutinė mano stiprybė.

Koks būčiau nedėkingas, jei burnočiau prieš man tekusį likimą, apibendrinantį palaimingai nugyventą gyvenimą. Renkuosi būti dėkingu už tą palaimą bei meilę žmonėms, dovanojusiems man saviškę. Varpai skambina man. Žinojau, kad skambins. Tad kiek tik pajėgiau mėginau būti „visumos dalimi“. Tikiuosi, kad tiek gedintys mano išėjimo, tiek nė kiek neliūdintys, savo gyvenimu džiaugsis taip, kaip aš džiaugiuosi savo laimingu gyvenimu, nugyventu netobulai tarnaujant iš idealų susidedančiai valstybei, kurios ilgalaikė paskirtis yra viltis pasauliui. Visiems jums linkiu didžių nuotykių, geros kompanijos ir gyvenimų, tokių laimingų, koks buvo manasis.

.