Jo Nesbo: esu ne tas, kuo kiti mane laiko
Nau­jau­sias nor­ve­gų ra­šy­to­jo Jo Ne­sbo ro­ma­nas „Troš­ku­lys“ („The Thirst“), vos pa­si­ro­dęs Eu­ro­po­je, iš­kart dau­ge­ly­je ša­lių už­ko­pė į skai­to­miau­sių­jų vir­šū­nes, o Nor­ve­gi­jo­je pa­te­ko į lei­dy­bos is­to­ri­ją kaip kny­ga, iš­leis­ta di­džiau­siu, 300 tūkst. eg­zemp­lio­rių, pir­muo­ju ti­ra­žu. „Troš­ku­lys“ pa­skelb­tas ge­riau­siu 2017-ųjų skan­di­na­viš­kuo­ju tri­le­riu.

Penkiasdešimt septynerių J. Nesbo vadinamas vienu geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų – „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus, kai kurios buvo ekranizuotos.

„Mūsų laisvė rinktis bendravimo būdus yra neatskiriama demokratijos sampratos dalis. Net jei kartkartėmis socialiniais tinklais naudojasi nusikaltėliai. Pavojingiau apriboti visuomenės pasirinkimą.“

Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio valstybių, taip pat Lietuvoje, J. Nesbo pelnė kultinis knygų ciklas apie detektyvą Harį Hūlę. Tai jau vienuoliktas šios serijos kūrinys.

Policijos inspektorius H. Hūlė Lietuvos skaitytojams pažįstamas iš leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego Senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“. Naujausioje knygoje „Troškulys“ legendinis tyrėjas prieš skaitytoją stoja kaip nurimęs ir laimingai vedęs policijos akademijos dėstytojas. Tačiau neilgam – kol jam kelią pastoja maniakas. Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės miestą vėl užgriūva pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per vieną interneto svetainę. Žaizdose ant aukų kaklų aptikti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai įstumia tyrėjus į aklavietę.

Amerikiečių dienraštis „The New York Times“ kalbino autorių apie detektyvo žanrą, naujos knygos herojų muzikines aistras ir būtinybę kalbėtis su vaikais apie prievartą bei tykantį pavojų socialiniuose tinkluose.

– „Troškulyje“ pristatomas visuomenės paveikslas atskleidžia, kad policija iš principo yra priklausoma nuo žiniasklaidos, vakaro televizijų šou, viešosios nuomonės. Tai šiandieninės Norvegijos atspindys?

– Manau, spekuliatyvi spauda turi būti laikoma trūkumu bet kokioje visuomenėje. Ypač jei kasdien per televiziją matote politikų, bandančių įsiteikti žurnalistams. Kita vertus, man dar didesnį nerimą kelia reiškinys, kai žmonės, esantys valdžioje, laiko žiniasklaidą lyg už pavadžio.

– Jūsų naujajame romane žudikas aktyviai naudojasi viena populiaria programėle, skirta pažintims užmegzti, – kad galėtų sekti savo aukas. Demonizuojate socialinius tinklus. Gal jaučiate kokią nors grėsmę?

– Nepasakyčiau, kad demonizuoju. Galų gale mūsų laisvė rinktis bendravimo būdus yra neatskiriama demokratijos sampratos dalis. Net jei kartkartėmis socialiniais tinklais naudojasi nusikaltėliai. Pavojingiau apriboti visuomenės pasirinkimą.

Detektyvo žanras išgyvena atgimimą

– Neretai detektyvų autoriai negauna nacionalinių premijų, nes manoma, kad šis žanras nėra toks rimtas kaip, pavyzdžiui, proza.

– Skandinavijos šalyse kriminaliniai romanai, regis, labiau vertinami. Taip jau tradiciškai susiklostė. Nors, mano manymu, yra viena svari priežastis, kodėl detektyvinė literatūra iki šiol įvardijama kaip žemesnio lygio, – dėl to kaltas didžiulis kiekis nevykusių knygų, kurių autoriai naudojasi detektyvo tradicija.

– Kuo vadovaujatės, kai aprašote maniakų muzikinį skonį? Kodėl vienas jų, Valentinas Gjertsenas, pavaizduotas kaip „Pink Floyd“ gerbėjas? Labai nemėgstate šios muzikos grupės?

– Cha! Iš tiesų užaugau tarp pankų, kurie nešiojo marškinėlius su užrašu „Nekenčiu Pink Floyd“. Tačiau man asmeniškai albumas „Dark Side Of The Moon“ – aštuntojo dešimtmečio šedevras. Vienas mano kurtų blogiausių antagonistų, Tomas Valeris iš „Raudongurklės“ ir kitų romanų, pavyzdžiui, yra didelis Prince'o gerbėjas (tikėtina, jog taip pat ir rasistas). Prieštaringumas suteikia įdomumo. Beje, man irgi patinka Prince'as.

– Pagrindinė inspektoriaus H. Hūlės dilema: grįžti į policiją ar būti pavyzdingu šeimos žmogumi. Kaip manote, ar kultinis herojus gali keistis, o gal turi likti toks, kokį jį pamilo skaitytojai, – alkoholikas, apsėstas serijinių žudikų gaudynių.

„Troškulys“ paskelbtas geriausiu 2017-ųjų skandinaviškuoju trileriu.baltoslankos nuotrauka

– Rašytojas neturi būti burtininku, vykdančiu savo skaitytojų norus. Kažin ar turiu kokių nors įsipareigojimų auditorijai. Labiau esu linkęs duoti tai, apie ką skaitytojai nė neįtaria.

– Kokie kriminaliniai romanai jums labiausiai patinka?

– Prisipažįstu – nedaug jų esu perskaitęs. Bet leiskite rekomenduoti prancūzų rašytojo Edouard'o Levelio „Suicide“ („Savižudybė“).

Bendrauja su nusikaltėliais

– Kaip ieškote medžiagos savo romanams: analizuojate kriminalines kronikas, bendraujate su tikrais nusikaltėliais?

– Į siužetą niekada neįveliu realių kriminalinių istorijų, bet nuolat bendrauju su policijos pareigūnais, kalėjimo prižiūrėtojais, teismo ekspertais, psichologais ir nusikaltėliais. Dabar domiuosi potrauminiu streso sindromu, pasireiškiančiu kariams, konsultuojuosi su specialistais.

– Pakalbėkime apie knygas jauniesiems skaitytojams. Skandinaviška literatūra garsėja mokėjimu kalbėtis su vaikais apie suaugusiųjų problemas. Ar niekada nesvarstėte parašyti knygos vaikams apie nusikaltimus ir bausmes?

– Puiki idėja, būtinai ją įsiminsiu. Gerai prisimenu, kaip mano tėvas garsiai skaitydavo Fiodorą Dostojevskį, kai man buvo dešimt ar vienuolika metų. Negaliu pasakyti, kad man buvo per anksti jo klausytis.

– Ar vaikų literatūra turėtų kalbėti apie prievartą?

– Amžių amžius tai buvo daroma, todėl, žinoma, turi tęstis. Prievarta neišnyks, jei apsimesime, kad ji neegzistuoja. Juolab jog viskas priklauso nuo konteksto. Jei norime išmokyti vaikus būti atsakingais piliečiais, turime su jais kalbėtis visomis temomis, ir apie tai, kaip atpažinti prievartą.

Neišsipildžiusi drambliuko svajonė

– Esate išbandęs save įvairiose srityse – buvote ekonomistu ir žurnalistu, futbolininku, muzikantu, populiarios norvegų muzikos grupės nariu. Šiandien parduodate milijonus savo knygų. Kad ir ko imatės, viskas sekasi?

– Ne visai. Dirbau ir košmarišku taksistu. O dėl futbolo... Patiktų manyti, kad jei ne trauma, dėl kurios teko trauktis iš sporto, būčiau tapęs antruoju Juergenu Klinsmannu. Tačiau žinau – tai tik drambliuko svajonė. Buvau visiškas egoistas, žaidžiau vien dėl savęs. Šaudžiau įvarčius, išbėgęs į aikštę bučiavau kamuolį kaip koks naujasis Pele, komanda man neegzistavo. Kolegos manęs tiesiog nekentė... Gimtajame mieste kuo toliau, tuo labiau esu prisimenamas kaip geras futbolininkas. Matyt, dėl to, kad šiandien esu žinomas rašytojas.

Penkiasdešimt septynerių Jo Nesbo vadinamas vienu geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje.sgt nuotrauka

Kai tapau grupės „De Tusen Hjem“ gitaristu, ji grojo triukšmingą elektroninį roką – visai tinkamą tada, kai nelabai moki groti. Nemokėjimą gali paslėpti daug elektronikos ir didžiulis garsas. Mes labiausiai garsėjome tuo, kad turėdavome po 180 koncertų per metus, parduodavome daug plokštelių.

Serija knygų apie H. Hūlę ne iškart tapo sėkminga. Prieš kurį laiką buvau pristatomas kaip naujasis Stiegas Larssonas (Švedijos žurnalistas ir rašytojas, pasaulyje išgarsėjęs serija romanų „Mergina su drakono tatuiruote“). Tai esą padėjo parduoti mano knygas.

– Dabar Norvegijoje esate superherojus – visi žino, kas yra J. Nesbo. Tačiau ar galite ramiai rašyti knygą kur nors kavinukėje, pamažu gurkšnodamas kavą?

– Norvegija – lygių teisių kraštas. Čia kiekvienas traktuojamas kaip paprastas žmogus. Be to, norvegai gana nedrąsūs ir paklusnūs.

Kai dukra buvo mažesnė ir spaudoje rasdavo straipsnį apie mane, ji sakydavo: „Laikraščiai rašo apie J. Nesbo.“ Ištardavo taip, tarsi tai būtų firmos pavadinimas. Suprask, rašo ne apie mane, nes tėvelis ir J. Nesbo – skirtingi asmenys. Esi ne tas, kuo kiti tave laiko.