Įsivaizduojamų Johannos Goodman būtybių katalogas
Dai­li­nin­kė iš Niu­jor­ko Jo­han­na Good­man tę­sia sa­vo siur­rea­lis­ti­nių dar­bų se­ri­ją „The ca­ta­lo­gue of im­agi­na­ry beings“ („Į­si­vaiz­duo­ja­mų bū­ty­bių ka­ta­lo­gas“) – jo­je at­vaiz­duo­ja hi­per aukš­tų vy­rų ir mo­te­rų por­tre­tus. Ame­ri­kie­čių me­ni­nin­kė ku­ria ko­lia­žus siek­da­ma ty­ri­nė­ti žmo­gaus įta­ką is­to­ri­jos ir po­pu­lia­rio­sios kul­tū­ros rai­dai.

Ištysusios J. Goodman sugalvotos figūros įvilktos į keistą rūbą – miesto landšaftą ar gamtos peizažą: debesis, ledkalnius, graffiti, traukinius, gyvūnus, egzotiškų paukščių sparnus, saulėlydžius ir saulėtekius... J. Goodman semiasi įkvėpimo iš plataus spektro šaltinių – magiškojo realizmo, siurrealizmo ir simblolizmo. Į kompozicijas integruojasi tokie artefaktai, kaip talismanai, totemai, ir įprasti materialūs daiktai, supantys mus visus kasdien. Menininkė tikino medžiagą koliažams matanti visur. Kartais naudoja savo fotografijas, kartais senų žurnalų iškarpas... „Gana miglotai įsivaizduoju tai, ko ieškau. Atrandu įdomių detalių, visiškai nesusijusių su pradine idėja. Kuo labiau nustembu, tuo geriau“, – meno bei dizaino žurnalui „iGNANT“ sakė ji.

Stiprioms moterims

Kaip didžiausią iššūkį dailininkė įvardijo siekį banalų vaizdą paversti į kažką keisto, gražaus. Koliažai tarsi analizuoja žodžių ir terminų supratimą, tokių kaip „karys“, „prisirišimas“, „madinga industrija“, „asmenybė“, „literatūra“, „komercija“.

Savo stilių keturiasdešimt devynerių J. Goodman vadina drąsiu bei kietu, tačiau tuo pat ir subtiliu, intymiu. Keletą darbų paskyrė stiprioms moterims, kurios dalyvavo „Moterų marše“ („Women's March“) Vašingtone. Praėjusių metų sausį, tūkstančiai moterų, pasiryžusių duoti atkirtį naujajam prezidentui Donaldui Trumpui, užplūdo Jungtinių Valstijų sostinės gatves per eitynes, kuriomis buvo siekiama pademonstruoti, kad jos netylės ateinančius ketverius metus, o panašūs protestai bus rengiami kituose Amerikos ir pasaulio miestuose.

Baigusi aukštąją dizaino mokyklą („Parsons School of Design“) J. Goodman tapo laisvai samdoma iliustratore. Tačiau šiandien menininkė prisipažįsta, jog ši veikla tebuvo laikina stotelė – jau pamiršusi visus nesėkmingus bandymus. Didžiąją savo karjeros dalį praleido piešdama ir tapydama, tačiau pasitaikius galimybei kurti koliažus (vos prieš keletą metų) tapo koliažininke. Įkvėpimo semiasi visur, kur tik įmanoma – muziejuose, kelionėse, savo sode, gatvėje, stebėdama žmones... Pro jos akis neprasprūsta niekas.

Stebėdama savo kūrybos pokyčius, menininkė teigė, kad su metais vis labiau pasitikinti intuicija. „Darau tai, kas man tinka ir patinka. Kai pradėjau dirbti, pirmiausia koncentravausi į žiūrovą, o tai labai sunku. Niekada nežinai, kas jį sudomins... Tada bijai suklysti, esi tiesiog pasmerktas nesėkmei“, – atviravo dailininkė.

Daugumoje serijos „The catalogue of imaginary beings“ darbų atvaizduotos moterys. Paklausta kodėl, J. Goodman atkirto, jog ji esanti feministė. „Moterys vadinamos silpnąja lytimi, manau, kad jos nepakankamai įvertintos. Taip pat dėl to, kad vaikystėje žaidžiau su popierinėmis lėlėmis. Stengdavausi jas aprengti pagal naujausias mados tendencijas, – prisiminė ji savo mažas dienas. – Tad mano naujausią darbų seriją galima pavadinti sugrįžimu į vaikystę.“

Savaime iškalbingi darbai

„Kiekvienas galime plėtoti naują, suasmenintą meninę kalbą, bet mano manymu, daug svarbiau griauti tam tikrus nusistovėjusius stereotipus.“

J. Goodman neretai sulaukia audringos konservatyvesnių pažiūrų meno kritikų reakcijos. Ji esą papildžiusi šiuolaikinių ikonoklastų gretas. Tačiau menininkė atremia jų kritiką sakydama, jog jei turima omeny žmogų, kuris niekino šventųjų paveikslų garbintojus viduramžiais, arba kūrėją, besipriešinantį savo mokytojų estetinėms ir etinėms pažiūroms, tuomet tai nėra tikslus apibūdinimas. Mat jos kūryboje apstu nuorodų į įvairiausius dailės, muzikos, kino ir teatro kūrinius. „Kiekvienas galime plėtoti naują, suasmenintą meninę kalbą, bet mano manymu, daug svarbiau griauti tam tikrus nusistovėjusius stereotipus. Kurti tokią išraiškos formą, kuri galėtų paprieštarauti nusistovėjusiai ekspresijai“, – aiškino kūrėja.

Ji vylėsi, kad jos sukurti darbai yra savaime iškalbingi, akivaizdūs, – tokie, kuriems šalia nereikia jokių paaiškinimų. Kalbėdama apie ateities planus, J. Goodman prisipažino svarstanti imtis kostiumų dizainerės darbo. Norėtų sukurti kostiumus kokiam nors fantastiniam filmui ar Brodvėjaus šou. Taip pat svajoja išleisti gigantišką knygą apie meną. Sakėsi, kad norimų nuveikti darbų sąrašą galėtų tęsti be galo. Bet svarbiausias tikslas, kurį sau kelia – realizuoti tam tikrą idėją, sumanymą ir perteikti užsibrėžtą temą.