Įsitikinti, ar principai geri
Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos (KAM) Gy­ny­bos pla­na­vi­mo de­par­ta­men­to (GPD) Plė­tros sky­riaus ve­dė­ja Kris­ti­na Šap­kai­tė bai­gė stu­di­jas Jung­ti­nių Ame­ri­kos vals­ti­jų (JAV) ka­ri­nių jū­sų pa­jė­gų (KJP) Pou­ni­ver­si­te­ti­nių stu­di­jų mo­kyk­los Gy­ny­bos re­sur­sų va­dy­bos ins­ti­tu­te. 

Iš Zarasų rajono kilusi ir Vilniuje įsikūrusi Kristina darbą Krašto apsaugos ministerijoje pradėjo dar mokydamasi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir turi jau dešimties metų darbo stažą. Studijavo politikos mokslus, bet atėjusi į dabar jau reorganizuotą tuometinį Gynybos politikos ir planavimo departamentą pamažu nuo politikos perėjo prie planavimo.

„Ir pats departamentas, beje, keitėsi, – sako Kristina. – Ne taip drastiškai kaip po dabartinės reformos, bet stengiantis aprėpti daugiau planavimo funkcijų šis dėmuo ilgainiui stiprėjo. Tiesą sakant, man ir pačiai planavimas patrauklus, nes per jį galima iš arčiau ir nuodugniau pažinti kariuomenę. Po reformos, nors keitėsi ne tik departamento pavadinimas, struktūra ir funkcijos, be to, atėjo naujų žmonių, pajėgių dar labiau sustiprinti resursų planavimą, mano kuruojamos srities pokytis gal bus ne itin pastebimas. Išliks bazinė kryptis: stengtis užtikrinti nuoseklumą tarp ilgalaikių, vidutinės trukmės ir trumpalaikių krašto apsaugos sistemos (KAS) plėtros uždavinių ir būti planavimo proceso tarpinėje grandyje tarp politinių gairių nustatymo ir konkrečių įsigijimų vykdymo. Kai kurios vidinės paskutiniųjų metų KAS reformos daugeliui yra labiau matomos, aiškios ir suprantamos, pavyzdžiui, Gynybos resursų agentūros (GRA), paprasčiau kalbant, įsigijimų agentūros sukūrimas – KAS ji bus viena pagrindinė institucija, atsakinga už viešųjų pirkimų vykdymą.

O gynybos planavimo funkcijų perskirstymas tarp KAM ir vietoje Jungtinio štabo pradėjusio veikti Gynybos štabo gal atrodo mažiau aiškus. Tačiau iš esmės juo siekiama aiškiai atskirti poreikių formavimą, kuris tampa Gynybos štabo atsakomybe, ir resursų planavimą, kuris koncentruojamas po Gynybos politikos ir planavimo departamento reorganizavimo suformuotame GPD.

Įvairūs gynybos planavimo proceso aspektai buvo nagrinėjami ir minėtuose kursuose JAV KJP mokyklos Gynybos resursų vadybos institute, tarp jų – ribotų gynybos resursų paskirstymas ir subalansavimas, atsižvelgiant į iš grėsmių kylančius kariuomenės poreikius. Įvairi ir klausytojų patirtis. Nors į kursus susirinko labai skirtingų valstybių atstovai, pavyzdžiui, iš Saudo Arabijos, kur 2016 m. gynybai skirta 10,41 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), buvo kariškis iš Slovakijos, kur gynybos išlaidos 2016 m. buvo 1,16 proc. BVP. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, kad ir kokios lėšos būtų skirtos, privalu rasti sprendimą, kad jų užtektų. Ir dabar, kai gynybos reikmėms Lietuva pagaliau skiria daugiau lėšų, t. y. 2 proc. BVP, visais atvejais pinigų kiekis yra ribotas. Atsižvelgiant į dabartinę grėsmių situaciją, taip pat prastą ligšiolinį mūsų kariuomenės finansavimą ir tam tikrą stagnaciją, turime labai kruopščiai įvertinti, kaip turimus išteklius kuo geriau ir tikslingiau panaudoti, tik tada patikėti GRA ar kam kitam vykdyti įsigijimus.“

Nelengvi sprendimai

„Kursuose praleidau 10 savaičių (nuo 2017 m. spalio iki Kalėdų), – sakė K. Šapkinaitė. – Ne pusmetis ar metai, bet gana ilgas laiko tarpas atitrūkti nuo kasdienių sistemos reikalų ir grįžus į viską pažvelgti naujai.apie jos geografinę, politinę, ekonominę, saugumo padėtį ir reikėjo priimti sprendimus, kurie sustiprintų būtent šios šalies gynybą. Mūsų įsivaizduojamai valstybei didžiausios grėsmės buvo jungtinė jūros ir oro pajėgų ataka, nelegali migracija ir kontrabanda, todėl, planuodami jos kariuomenės plėtrą, prioritetą turėjome skirti atitinkamiems pajėgumams. Tad su kolega iš Estijos ne kartą juokavome, kaip sunku atitrūkti nuo savo šalių grėsmių situacijos. Bet tokia ir buvo kursų organizatorių idėja – parodyti, kad kiekviena valstybė gynybos sprendimus turi priimti individualiai. Nors matematiniai skaičiavimai ir jais pagrįsti ekonominiai modeliai yra gana tikslūs, visada buvo akcentuojama, kad vieno teisingo sprendimo nebūna. Tinkami modeliai – galbūt, bet sprendimai, kaip ir realiame gyvenime, priklauso nuo daugelio faktorių.

Dar viena kursų eigoje labai aiškiai atsiskleidusi mintis – įvertinti individualių sprendimų ir pasirikimų naudą bei kaštus – santykinai paprasta, o kuo labiau jie kompleksiški, tokie kaip gynybos ar visos valstybės biudžetas, tuo sunkiau pasirinkti, kam teikti pirmenybę – gynybai, švietimui, sveikatos apsaugai ir pan.

Pirmas penkias savaites nagrinėjome įvairius ekonominius kaštų ir naudos skaičiavimo modelius, pasitelkiant tikimybes, diskontavimą (ateities mokėjimų dabartinės vertės apskaičiavimas, nustatant palūkanų normas – aut. past.) ir kitas teorines sampratas – kaip kaštai koreliuoja su nauda. Universitete esu įgijusi makroekonomikos ir mikroekonomikos pagrindus, bet teko daug ką prisiminti ir pažinti iš naujo. Vėliau, kaip minėjau, pamėginome kopti aukščiau, iš pavienių dalių formuodami išsamų projektą, į jį integruodami ne tik ginkluotės, bet ir, tarkim, personalo, infrastruktūros išlaikymą. Projektai toliau buvo grupuojami į programas, jos – į metinį ar kelerių metų resursų planą. Iš esmės darėme tai, ką veikia mūsų departamentas.“

Visuomeninis simpatijų priedas

„Viena iš kursuose nagrinėtų temų, – toliau pasakojo GPD skyriaus vedėja, – žmogiškųjų išteklių valdymo klausimai. Juos nagrinėjome visų pirma iš platesnės perspektyvos, pavyzdžiui, koks turėtų būti optimalus kariuomenės dydis, kaip ji turėtų būti formuojama, tačiau palietėme ir labai konkrečius karių motyvacijos klausimus. Čia dar labiau, negu kalbant apie ginklus ar įrangą, buvo pabrėžiama, kad nėra ir, matyt, negali būti universalaus modelio, taikytino skirtingose valstybėse. Taigi ir personalo klausimams skirtu laiku daugiausia buvo dalijamasi skirtinga mūsų valstybių patirtimi. Dauguma mano kurso kolegų – kariškiai, jie neretai komentuodavo savo šalies personalo politiką, remdamiesi asmenine patirtimi ir dažnai negailėdami kritikos išsakydavo trūkumus, pastebėtus savo kariuomenės motyvacijos sistemose.

Su JAV kariuomenės personalo politika turėjome galimybę susipažinti ne tiek iš teorinės pusės, kiek praktikoje. Pirmą kultūrinį šoką patyriau ką tik atskridusi į JAV, Los Andželo oro uoste, kai laukiau lėktuvo į Monterėjų. Prasidėjo keleivių sodinimas. Europoje, kiek tenka skraidyti, sodinimo eiliškumas priklauso nuo bilieto kategorijos – nuo itin svarbių asmenų (VIP), verslo klasės ir t. t., o JAV vieni pirmųjų į lėktuvą sodinami kariai.

Kurso dėstytojų kolektyvas – taip pat gana geras JAV požiūrio į karinę tarnybą ir karius atspindys. Dauguma dėstytojų – esami arba buvę kariškiai, kuriems buvo sudarytos sąlygos tame pačiame institute įgyti reikalingą kvalifikaciją. Kai kurie iš jų studijas tęsia toliau, rašo daktaro disertacijas. Institute sukurtos itin patrauklios darbo sąlygos, tad nesunku suburti aukštos kvalifikacijos specialistų komandą.

Kariškiui kariuomenė nėra tik abstrakti organizacija, o ginkluotės sis-temos – vien daiktai, kita vertus, jis yra gavęs ekonominį ar politinį ekonominį išsilavinimą. Tai – unikalus patirties derinys.

Kadangi gyvenau karinėje bazėje, o mano, kaip studentės, pažymėjimas buvo leidimas patekti ir į kitas „tik kariams“ skirtas vietas, galėjau susidaryti gana išsamų vaizdą, kokias privilegijas suteikia kario profesija. Daug ką pasako jau vien pati jų karinių bazių sistema. Nors JAV mastais Monterėjaus karinė bazė yra viena mažesnių, bet ir joje gali visko gauti neišeidamas už teritorijos vartų: yra parduotuvė, kelios kavinės, bankas, degalinė, kirpykla, biblioteka, sporto salė, koplyčia, netgi ežeras. Bazėje esantis viešbutis, kuriame gyvenome ir mes, priklauso JAV KJP viešbučių tinklui – kainos jame apie 50 proc. mažesnės nei komerciniuose viešbučiuose. Todėl čia pagyventi atvyksta ne tik studentai, bet ir atostogaujančios šeimos, atsargos kariai, veteranai.

Jei vis dėlto prekių ir paslaugų pasirinkimas netenkina, galima vykti į netoliese esantį prekybos kompleksą, skirtą vien kariuomenės personalui, kur visos prekės yra žymiai pigesnės nei civilinėse parduotuvėse. Beje, kalbant apie civilines parduotuves, mane gerokai nustebino ir ten kariams taikomos nuolaidos. Matyt, priklauso nuo valstijų, bet daug kur kariams taikomos viešojo transporto nuolaidos, mažiau kainuoja kavinėse, drabužių ir batų parduotuvėse, „Apple“ tinkle, kitose didžiosiose elektrotechnikos parduotuvėse, automobilių nuomos punktuose ir pan. Vadinamųjų juodųjų išpardavimų metu teko pačiai būti liudininke, kai prekės, kurios jau ir taip parduodamos su didžiulėmis nuolaidomis, su karinės tapatybės kortele dar papildomai nukainojamos.

Beje, nuolaidos galioja ne vien reguliariosios tarnybos kariams, bet ir savanoriams (angl. National Guard), atsargos kariams ir jų išlaikytiniams (angl. dependence – priklausomas, išlaikomas), t. y. šeimos nariams, bet ne vien juridiškai susaistytiems. Reikia pasakyti, kad kariškių „plikas“ atlyginimas pagal amerikietiškus standartus tikrai nėra išskirtinis, šioje srityje jų kariuomenei (kaip ir Lietuvoje) būtų lygiai taip pat sunku konkuruoti su civiliniu sektoriumi pritraukiant paklausių profesijų specialistų. Tačiau valstybės dėmesys ir sukurta itin kokybiška palaikymo sistema kompensuoja daug ką. Ten nė vienas nebijo prisipažinti esąs karys, nevengia viešai pasirodyti su uniforma ar pateikti kavinėje savo kortelę. Šis kultūrinis skirtumas iš tiesų akivaizdus.“

Veteranas – ekskursijų gidas

„Iš NATO šalių kursuose buvau tik aš, estas, slovakas ir keli bulgarai. Nemažai buvo atstovų iš Rytų partnerystės valstybių (Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano), kiti atvyko iš Tailando, Pietų Korėjos, Maldyvų, Saudo Arabijos ir t. t., – sakė Kristina. – Mano kursas šįkart buvo suformuotas vien iš užsieniečių, bet būna, kad kartu studijuoja ir amerikiečiai. O mes dažnai bendraudavome su amerikiečių kariais, toje pačioje bazėje studijuojančiais užsienio kalbas ir politikos mokslus. Kiekvienos valstybės atstovas rengė pristatymą apie savo kariuomenę, diskutavome apie profesinės tarnybos karius ir visuotinę karinę prievolę, nagrinėjome rezervo kokybės klausimus. Per paskaitas aptartas ir į dimisiją išleistų kariškių bei gynybos sistemoje dirbusių veteranų reintegravimas visuomenėje.

Įvairioms socialinėms programoms ten skiriama daug lėšų, bet nereikia pamiršti, kad ir amerikiečių karo veteranų ar net sužeistųjų per įvairius karinius konfliktus yra daug. Lietuvoje labiau komplikuota pati apibrėžtis, kas yra veteranas, per daug skirtingų grupių pretenduoja į šį statusą. O ten viskas paprasta – veteranas yra tas, kuris nebuvo pašalintas iš kariuomenės už netinkamą elgesį (tiesa, jeigu jis buvo Nacionalinės gvardijos savanoris, turėjo numatytą laiką praleisti aktyviojoje tarnyboje), nesvarbu, ar ištarnavo iki pensijos, ar buvo priverstas pasitraukti iš rikiuotės, tarkim, pablogėjus sveikatai. Tenykštėje karinėje bazėje ir sporto salėse matydavau nemažai pagyvenusių vyriškių ir jų šeimynykščių – jiems sudarytos sąlygos naudotis sportiniu inventoriumi, reabilitacijos paslaugomis ir kt.

Kaip minėjau, kursai buvo intensyvūs, ir laiko pažintinėms kelionėms po JAV labai daug neliko. Mokėmės nuo pusės devynių iki pusės penkių popiet. Šiek tiek trumpiau nei visą darbo dieną, penktadieniais – tik pusdienį, tad jeigu planuodavome kur nors su kurso draugais išvykti, tai dažniausia savaitgaliais, švenčių, pvz., Veteranų, Padėkos dienomis.

Ilgiausia kelionė – į Vašingtoną buvo surengta bendrai visam kursui. Aplankėme Baltuosius rūmus, Linkolno, Vietnamo veteranų memorialus, kitus istorinius muziejus, buvome Arlingtono kapinėse ir pan. Nuskridome ten lėktuvu, bet po Vašingtoną mus autobusu vežiojo vienas iš jų kariuomenės veteranų. Apie kiekvieną muziejaus eksponatą ar kapinių užrašą lydėjo jis pasakojo, dažniausiai remdamasis asmenine patirtimi. Iš tiesų jis buvo ir puikus vairuotojas ir šaunus gidas. Turėtume ir mes pagalvoti apie panašius veteranų užimtumo būdus.

Gyvenome visai šalia vandenyno, taigi didžiausias kasdienis malonumas, kurio pasiilgsiu, – pasivaikščiojimas paplūdimiu.“

K. Šapkinaitės asmeninio albumo nuotr.