Ieva Zasimauskaitė: vyresnis žmogus yra gražesnis negu jaunas
„Aš be­są­ly­giš­kai ti­kiu šia dai­na“, – šyp­so­si at­li­kė­ja Ie­va Za­si­maus­kai­tė (24), ku­ri jau šeš­ta­die­nį, ge­gu­žės 12 die­ną, stos ant „Eu­ro­vi­zi­jos“ sce­nos Por­tu­ga­li­jo­je ir klau­sy­to­jams do­va­nos sen­ti­men­tų ku­pi­ną ba­la­dę „When we‘­re old“. Jau­na mo­te­ris at­vi­ra – net at­sa­kin­giau­sio­mis aki­mir­ko­mis no­ri iš­lik­ti sa­vi­mi: emo­cin­ga, bet tvir­ta vi­du­mi. „Dai­na to­kia jau­tri, kad per re­pe­ti­ci­jas net ne vi­suo­met pa­vyk­da­vo ją su­dai­nuo­ti iki ga­lo, pra­virk­da­vau“, – pri­si­me­na Ie­va, ir pri­du­ria, kad su­val­dy­ti jaus­mus sce­no­je – ne­ei­li­nė už­duo­tis.

– Muzikos kritikai, o ir klausytojai, sako, kad tavo daina „yra būtent TAI, ko šiandien žmogui labiausiai reikia“. Ieva, kaip manai, kas šiame kontekste telpa žodyje „TAI“?

– Man atrodo, kad visi labai pasiilgo stabtelėjimo, pagalvojimo, kas yra tikra, kas svarbiausia, kas – mūsų esmė. Meilė, ta amžina meilė, ir yra TAI, ko kiekvienas mūsų ieškome. Pagalvokime, juk dažnai bėgame nuo paties savęs: kai surandame artimą sielą, nemokame su ja sutarti, apsisukame ant kulno ir jau lekiame ieškoti kito žmogaus. Kodėl taip elgiamės? Juk prarandame didingą jausmą, ką reiškia būti su vienu žmogumi visą gyvenimą.

Aš turiu labai šiltų, artimų santykių pavyzdį – tai mano tėvų pora, seneliai. Man atrodo, kad „When we’re old“ – tai daina apie tikrus dalykus, kurie yra svarbūs šiandien dienai.

– Šiame amžiuje, kai jaunystė tapo kultu, daugeliui mūsų senti yra baisu. Tavo daina yra padrąsinimas natūraliai senti, įrodymas, kad pagyvenęs žmogus gali būti net labai vertingas ir gražus?

– O, taip! Aš visuomet galvojau, kad vyresnis žmogus yra gražesnis negu jaunas. Dėl to, kad jis turi daug patirties. Bet, žinote, kartais ir jauni žmonės būna labai protingi, o pagyvenę, priešingai, neišmintingi. Man atrodo, dabar labiau kalbame apie kūno koncepciją: jaunas – senas. Gal vertinti reikėtų kitaip? Pavyzdžiui, dažnai močiutės klausiu: „Kelerių metų tu jautiesi?“ „Oi, – sako, – vaikeli, tu neklausk, pamatysi – net ir perkopusi penkiasdešimtmetį jausiesi kaip dvidešimties ar trisdešimties…“ Manau, kad sensta tik mūsų kūnas, o siela yra tokia, kokia yra.

Jei atvirai, man be galo gražu ir jaunas, ir pagyvenęs žmogus. Nes tai yra visiškai natūralu! Aš absoliučiai nebijau pasenti.

– Kai dainuoji eurovizinę dainą, ekrane už tavęs mainosi jaunų, vidutinio amžiaus, pagyvenusių žmonių nuotraukos. Ar dauguma jų – tau artimų žmonių? Jų palaikymas tau labai svarbus?

– Taip, nuotraukose, kurios man dainuojant rodomos ekrane, yra man artimų, pažįstamų žmonių: tėvų, senelių, senelių draugų, mano draugų... Aišku, kad be artimųjų palaikymo mano kasdienybė būtų liūdnesnė. Ypač emociškai sunkiose, stresinėse situacijose, kai esi pervargęs, neišsimiegojęs, nepavalgęs, gal net nelabai nori su kuo nors bendrauti, ypač svarbu, kad artimi žmonės būtų šalia, besąlygiškai suprastų, palaikytų, neatstumtų.

Esu žmogus, branginantis santykius. Tikrai žinau, kad be artimųjų nebūčiau tiek pasiekusi, greičiausiai būčiau palūžusi pusiaukelėje į Euroviziją...

– Pernai metei sau iššūkį – nusprendei mėnesį gyventi nevartodama jokio pridėtinio cukraus. Papasakok, kaip tau sekėsi?

– Tiesą sakant, buvo beprotiškai sunku (kvatoja), nes beveik visur yra pridėtinio cukraus. Ieškoti tinkamo maisto nebuvo lengva. Pavyzdžiui, kavinėse ar restoranuose negali valgyti praktiškai nieko – visur įdėta bent truputėlis cukraus. Su iššūkiu susitvarkiau, tačiau eksperimento pratęsti ilgesniam laikui nesinorėjo (juokiasi).

Įdomiai jaučiausi, kai vėl pradėjau valgyti cukrų, sakiau sau: „O Dieve, kaip aš galėjau išsiversti be saldaus!“ Gyventi be cukraus tikrai nemoku, man jo atsisakyti sunku, bet – tikrai verta pamėginti.

– Ar tu esi iš tų žmonių, kurie daugiausiai pasiekia davę pažadą sau?

– Ne, iš tiesų nedalinu pažadų sau. Kodėl? Nes nenoriu jų laužyti, nemėgstu ko nors atsisakyti per prievartą, be aiškaus tikslo, priežasties. Esu iš tų, kurie mėgsta išbandyti įvairias gyvenimo situacijas praktiškai, tad dažniausiai ko nors atsisakau ar pradedu elgtis kitaip, nei įpratusi, tik dėl naujos patirties, jei ji parodo, kad kitas kelias – teisingesnis. Taigi, mielai keičiuosi, jei matau tam realias priežastis.

– Ieva, ar sutiktum, kad šiuo metu išgyveni vieną gražiausių, laimingiausių, šviesiausių, sveikiausių gyvenimo laikotarpių?

– Žvelgiant iš vienos pusės – taip, nes atradus gyvenimo kelią, kuomet susidėlioja dienos režimas, sveikesnė mityba – akyse tampa šviesiau. Juk vien šie dalykai pakeičia pusę tavo gyvenimo: sumažėja ligų, baimių, streso. Dabar esu labai laiminga ir norėčiau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie teigiamas mano patirtis. Beje, pokyčiai dažnai nereikalauja tiek daug pastangų, kaip kartais mums atrodo. O jų nebijant, atkeliauja laimės jausmas, sveikata, jėgų antplūdis. Kas to nenorėtų?