Greta Gylytė: teko mokytis vaikščioti iš naujo, kad išdrįsčiau grįžti baleto salėn
„Ste­buk­lin­go man­da­ri­no“ prem­je­ro­je į Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to tea­tro sce­ną po pra­leis­to per­nykš­čio se­zo­no su­grįž­ta 2016 m. „Auk­si­nio sce­nos kry­žiaus“ lau­rea­tė Gre­ta Gy­ly­tė. Apie tai, kad prieš me­tus ga­lė­da­vo at­sis­to­ti tik pri­lai­ko­ma ra­men­tų, da­bar ba­le­ri­na pri­si­me­na ne­bent po ali­nan­čių re­pe­ti­ci­jų ba­le­to sa­lė­je.

Tačiau būtent jų, tų repeticijų, ir šokėjams įprastos aiškios dienotvarkės sako labiausiai pasiilgusi per priverstinio poilsio metus.

Ar nebuvo pagundos visam laikui pakeisti profesiją? Kokie užsiėmimai sudėtingą dešinės kojos lūžį patyrusiai balerinai padėjo nesusmukti ir išsaugoti tikėjimą, jog jau po metų pajėgs šokti ją itin vertinančio choreografo Krzysztofo Pastoro naujame spektaklyje? Apie tai išplatintas interviu su Greta Gylyte.

Daktarai dėl ateities irgi iš pradžių neguodė – svarstė, kad milžiniškas krūvis, tenkantis balerinos kojoms, man gali tapti per sunkus.

– Iš pradžių prisiminkime sunkiausias Jums pernykščio rugpjūčio dienas…

– Žmonės sako: jei žinotum, kur tyko nelaimė, iš anksto pasidėtum pagalvę. Taip ir man pernai nutiko: kaip ir kolegos, po atostogų buvau kupina jėgų, nekantriai laukiau būsimojo sezono. Ir staiga – banaliausia buitinė trauma namuose, per sekundę nubraukusi kruopščiai sudėliotus ištisų metų planus. Vietoj repeticijų – ligoninė, operacijos, gipsas, ramentai, vietoj spektaklių – ilgi reabilitacijos mėnesiai…

Psichologiškai jaučiausi išmušta iš vėžių, negalėjau patikėti tuo, kas man nutiko. Daktarai dėl ateities irgi iš pradžių neguodė – svarstė, kad milžiniškas krūvis, tenkantis balerinos kojoms, man gali tapti per sunkus. Prireikė daug pastangų ir ištvermės jiems įrodyti, kad buvo neteisūs.

Šiandien galėčiau tik padėkoti mane operavusiam Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ortopedui-traumatologui Jauniui Kurtinaičiui už profesionalumą, Centro poliklinikos chirurgei Janinai Čekuolienei – už nuolatinę globą, kineziterapeutui Juozui Kupčiūnui – už kantrų darbą, padėjusį mane vėl pastatyti ant kojų. Kol esi sveikas – negali įsivaizduoti, kaip greitai, vos per kelis priverstinio neveiklumo mėnesius, sugeba atrofuotis tavo puikiai treniruoti raumenys. Bet – sugeba. Praktiškai teko mokytis vaikščioti iš naujo, kad po ilgo specialių treniruočių periodo išdrįsčiau grįžti baleto salėn.

– Ar nebuvo pagundos sukti lengvesniu keliu – atsisakyti baleto ir rasti kitų užsiėmimų?

– Kartais gulėdama sugipsuota koja save kaltindavau, kad galbūt pati prisišaukiau nelaimę neatsargiomis mintimis. Devynerius metus praleidusi baleto trupėje, vis dažniau pasvajodavau apie šeimą, galbūt – motinystės atostogas, kurios leistų atsitraukti nuo įtempto darbo ir patirti kitokius gyvenimo džiaugsmus. Matyt, kažkas aukštai tas mintis nugirdo ir suteikė man progą vieną sezoną nuo teatro pailsėti, tik visai kitomis aplinkybėmis nei tikėjausi. Svajoti reikia atsargiau…

– Ką naujo atradote savyje, kol priverstinai „ilsėjotės“ nuo teatro?

– Dabar jaučiuosi psichologiškai sutvirtėjusi. Emocinės duobės jau praeityje, – laukia neišvengiamas pakilimas. Balerinos karjera tik įpusėta, laiko scenai dar turiu pakankamai. O svarbiausia – tiek nuoširdaus polėkio dirbti baleto salėje, kaip dabar, jau seniai nebuvau turėjusi. Tai, kas anksčiau tebuvo kasdienybės rutina, sugrįžus ėmė teikti džiaugsmą: su didžiausiu malonumu keliuosi kiekvieną rytą ir skubu į baleto trupės mankštą! Net vonelės, masažai, tepaliukai pavargusioms kojoms vakarais, be kurių neapsieina nė viena balerina, manęs nebegąsdina. Būtent iki smulkmenų suplanuotos dienotvarkės, kurią turi baleto šokėjai, pasiilgau labiausiai.

Matyt, kažkas aukštai tas mintis nugirdo ir suteikė man progą vieną sezoną nuo teatro pailsėti, tik visai kitomis aplinkybėmis nei tikėjausi. Svajoti reikia atsargiau…

Užtat per tuos metus atradau pamirštą malonumą būti teatro žiūrove. Man patikdavo vakarais pasipuošusiai ateiti į teatrą (kad ir su ramentais...) ir stebėti baleto spektaklius, o paskui užkulisiuose su kolegomis juos aptarti. Negalėdavau ramiai nusėdėti namie.

– Ar pavasarį, kai K. Pastoras tik pradėjo „Stebuklingo mandarino“ repeticijas teatre, jau tikėjote, kad pavyks pasirodyti šio pastatymo premjeroje?

– Taip, trupės meno vadovas buvo išsakęs savo pageidavimą matyti mane šiame spektaklyje, todėl skaudėjo širdį, kad negalėjau dalyvauti repeticijose nuo pat pradžių. Anksčiau esu šokusi K. Pastoro baletuose „Tristanas ir Izolda“, „Romeo ir Džuljeta“, „Spragtukas“ ir, žinoma, „Bolero“, už kurį abu su Eligijumi Butkumi buvome apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais“.

Pažadėjau choreografui iš savo pusės padaryti viską, ką galiu, kad spėčiau pasirengti „Stebuklingo mandarino“ premjerai, o kai būsiu pasirengusi – jam pasirodyti. Jaučiu, kad mano pasirodymas K. Pastorui paliko įspūdį, nes iškart atsiradau premjeros šokėjų sąrašuose. Žinoma, laiko bendroms repeticijoms neliko daug, todėl choreografas mūsų su Jonu Lauciumi pasirodymui skyrė trečiąjį, spalio 11-osios premjerinį spektaklį. Su Jonu, kuris tą vakarą šoks Mandariną, poroje esame pirmą kartą, tačiau jau dabar galiu pasidžiaugti tokiu supratingu partneriu. Kaip balerina esu aukšta – 173 cm, tad scenoje šalia manęs gali stovėti tik aukšti vyrai…

– O gyvenime? Žmonės galvoja: kam jau kam, o balerinoms rasti gyvenimo partnerį tikrai nėra sudėtinga…

– Bet sudėtinga rasti vyrą, kuris suprastų ir pateisintų tokį milžinišką atsidavimą, kokio reikalauja mūsų profesija. Smagiai pasišnekėti apie baletą, kuris daugeliui vaikinų atrodo egzotiškas užsiėmimas, yra viena, bet gyventi su moterimi, kuri į namus skaudančiomis kojomis sugrįžta vėlai vakare – visai kas kita. Ne visiems vyrams lengva su tuo susitaikyti.

Visgi galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu palaikantį žmogų šalia turiu. Marius – advokatas, tolimas šokiui pasaulio žmogus, bet kaip tik todėl mums niekaip neatsibosta kalbėtis: jam įdomus teatras, man – jo nagrinėjamos bylos.

Bet sudėtinga rasti vyrą, kuris suprastų ir pateisintų tokį milžinišką atsidavimą, kokio reikalauja mūsų profesija.

Niekada nesidairiau draugo šokėjo, nes nuo vaikystės mačiau, kaip būna, kai vyras ir žmona kartu dirba teatre. Mano tėtis, baritonas Mindaugas Gylys, daugelį metų dainavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje, o mama, kurios jau penkerius metus nebeturime, dainavo to paties teatro chore. Jie kartu išeidavo į darbą, kartu pareidavo, o namuose irgi dažniausiai kalbėdavosi apie teatrą…

– „Stebuklingame mandarine“ šokate avėdama ne puantus, o aukštakulnius batelius. Žiūrovėms, sužinojusioms, kad neseniai mokėtės vaikščioti iš naujo, tai turėtų padaryti įspūdį…

– Galbūt, bet man pačiai nėra naujiena šokti su aukštakulniais: prieš keletą metų dalyvavau TV projekte „Šok su manimi“, kuriame su partneriu pristatėme pramoginių šokių programą. Todėl ir balete tie bateliai manęs neišgąsdino – sakyčiau, netgi padėjo kurti save gatvėje pardavinėjančios ir klientus viliojančios Merginos personažą. O ir kojos su tokiais bateliais scenoje atrodo gražiau, seksualiau…

– Kolegos jus pažįsta ne tik kaip baleriną, bet ir kaip baletui skirtų rūbų linijos kūrėją. Ar per metus be teatro pavyko sutvirtinti savo pozicijas versle?

– Iš tiesų dar pernai rudenį sulaukiau dviejų Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto klasių užsakymų aprengti po 10–12 šokėjų. Pirmoji mintis, kuri tada atėjo į galvą – kaip siuvimo mašinos paminą reikės išmokti spausti kaire koja. Bet reikėjo, ir išmokau!

Siūti labai mėgo mano amžinatilsį mamytė. Iš jos mudvi su jaunesniąja sese, projektų vadove Augustina, paveldėjome kalnus medžiagų, siūlų ir kelias siuvimo mašinas. Kad turėtume ką su tuo gėriu veikti, teko pačioms užsirašyti į siuvimo kursus. Sesuo siuvo įprastus rūbus, o aš norėjau išsiskirti iš kitų merginų baleto salėje, kurioje praleidžiu daug valandų. Kolegės, pastebėjusios mano glaustinukes, užsinorėjo panašių. Taip ir prasidėjo... Beliko susikurti etiketes, logotipą ir užpatentuoti visa tai kaip originalų prekės ženklą.

Dabar internetinėje parduotuvėje jau sulaukiu užsakymų iš užsienio – Anglijos, netgi Japonijos. Gaila, bet neturiu galimybės sekti, kokiose trupėse mano klientai šoka, nes jie dažniausiai pasirašo slapyvardžiais.

Šiuo metu pradėjau kurti naują aprangos kolekciją, skirtą baleto vyrams, nes trupės vaikinai nuolatos klausinėdavo, kada pagaliau „aprengsiu“ ir juos. Nemažai trupės balerinų mano siūtas glaustinukes jau įsigijo, nes kitų įmonių, gaminančių aprangą šokėjų repeticijoms, Lietuvoje tiesiog nėra.

Viena tiek pasiūti nebespėčiau, tad naudojuosi profesionalių rūbų konstruktorių ir nedidelės privačios siuvyklos paslaugomis. Kartu perėjome prie standartinės dydžių lentelės – nebematuoju kiekvieno šokėjų kūno apimčių milimetro kaip anksčiau. Bet iki šiol pati išbandau ir tobulinu kiekvieną balerinoms skirto drabužio modelį ir, žinoma, pati atrenku jiems kokybiškiausius audinius. Kitaip negalėčiau, nes savo klientus kasdien sutinku toje pačioje baleto salėje…