Greta Grinevičiūtė: apie asmeniškas temas spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“
„Tai ne tiek spek­tak­lis apie bran­dą, kiek apie no­rą kal­bė­ti ir ne­be­ga­lė­ji­mą ne­kal­bė­ti. Iš tie­sų bi­jau tai da­ry­ti, bet bai­mė ma­žes­nė už no­rą ir ma­nau, kad tai reiš­kia, jog at­ėjo lai­kas. Pa­vyks ar ne­pa­vyks – ne tai svar­bu; pra­lai­mė­to­jai yra tie, ku­rie nie­ka­da ne­ban­do,“ – sa­ko šiuo­lai­ki­nio šo­kio at­li­kė­ja, cho­reog­ra­fė, ak­to­rė Gre­ta Gri­ne­vi­čiū­tė, ko­vo 29 d. Me­nų spaus­tu­vės Juo­do­jo­je sa­lė­je žiū­ro­vams pri­sta­ty­sian­ti šo­kio spek­tak­lį „Šo­kis dul­kių siurb­liui ir tė­čiui“. Ra­di­jo lai­dos „A­vans­ce­na“ kū­rė­jai Ka­ri­nai Me­tri­ky­tei G. Gri­ne­vi­čiū­tė pa­pa­sa­ko­jo apie as­me­ni­nes ap­lin­ky­bes ir uni­ver­sa­lius dės­nius, at­ve­du­sius prie šio spek­tak­lio su­kū­ri­mo.

Nuo eskizo iki spektaklio

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė Greta Grinevičiūtė yra sukūrusi ne vieną vaidmenį Airos Naginevičiūtės, Vyčio Jankausko, Agnietės Lisičkinaitės šokio pastatymuose, taip pat Pauliaus Markevičiaus ir Aleksandro Špilevojaus dramos spektakliuose. Teatro, šokio, autobiografinių pasakojimų, fantazijos ir literatūros kupiname scenos kūrinyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ – asmeninė pačios Gretos, kuri bus ir vienintelė atlikėja, idėja, prieš dvejus metus parodyta kaip eskizas.

„Pirminis sumanymas kilo iš gryno vidinės vaizduotės polėkio ir to, kad labai stipriai gerbiu savo tėtį, man jis yra labai svarbus, tad norėjau savo kūryba kažką padaryti dėl jo,“ – sako G. Grinevičiūtė. „Surinkau visą muziką, kurią, prisimenu, klausėsi mano tėtis, taip pat tą, kuri man su juo asocijuojasi. Kompozitorius Vladas Dieninis iš viso to sukūrė garso takelį, ir tai buvo improvizacija bei grynu jausmu pagrįstas 15 minučių eskizas.“

Šokėja sako kaip tik tuo metu ėmusi domėtis psichologija, jos reiškiniais ir įtakomis, kurias mums daro tam tikri įvykiai. „Pradėjau į visa tai gilintis, nuo Ericho Frommo iki Froido, Jungo. O šią vasarą aptikau Donaldo Kalschedo knygą „Vidinis traumos pasaulis“ ir supratau, kad būtent apie tai aš ir galvojau kurdama šį spektaklį – kokią įtaką man padarė aplinka, kurioje aš formavausi kaip vaikas, kaip paauglė, vėliau – kaip suaugusi asmenybė,“ – pasakoja laidos viešnia. – „Supratau, kad kai kurių veiksnių aš net negaliu kontroliuoti, tiesiog taip yra. Aš su tuo gyvenu, tai priimu kaip savo pačios ir savo pasaulio dalį, o juk šis pasaulis nėra tik mano vienos – visi esame labai stipriai susiję; mūsų, atrodytų, asmeninės istorijos yra įvairiais ryšiais glaudžiai susijusios su mūsų kartos žmonėmis. Supratau, kad mano pačios istorija ir vidiniai pojūčiai yra ir unikalūs, ir kartu bendruomeniški, tad pagalvojau – kodėl gi nepakalbėjus apie tai?“

Choreografė džiaugiasi subūrusi puikią komandą, padėjusią sukurti spektaklį – tai video autorė Saulė Bliuvaitė, operatorė Vismantė Ruzgaitė, spektaklio dramaturgiją kūrusi Kristina Steiblytė, režisierius Paulius Markevičius, kompozitorius Vladas Dieninis, šviesų dailininkas Julius Kuršis ir kostiumų dailininkė Rūta Kyguolytė.

Ryšio su artimais žmonėmis svarba asmenybės vystymuisi

Greta Grinevičiūtė. Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė

„Mano pačios istorija yra būtent apie ryšio su svarbiais, brangiais žmonėmis ir savimi pačia stygius, paieškos ir atradimas,“ – teigia G. Grinevičiūtė. – „Kalbant konkrečiai apie tėtį, aš žinau, kad jis visada yra šalia, jo meilė besąlygiška, o aš priimu tai kaip duotybę ir nelabai daug pati dėl to ryšio puoselėjimo, gilinimo darau, nes užsiimu savimi, savo veiklomis. Kartais, kai tėtis man paskambina, kalbu gana atmestinai – tėti, aš turiu eiti repetuoti, dirbti, daryti tą ar aną, – mes persimetame keliais žodžiais, ir pokalbis baigiasi.“

„Tėvai, artimieji, šeima labai svarbūs žmogaus formavimuisi. Kartais, jeigu nesulauki šeimos palaikymo, kyla noras jiems priešintis, neigti jų nuomonę. Taip gimsta kova – vis tiek aš padarysiu tai, ką ketinu. Arba jei šeimos nuomonė yra itin svarbi ir jaučiamas labai stiprus noras pritapti, neišsiskirti iš šeimos, kūrybingas žmogus gali būti labai nuslopinamas, niekada taip ir neišsiskleisti,“ – svarsto šokėja. – „Bet aš tikiu, kad visi gimstame su tam tikrais „raštais“, jau įrašytais mumyse – kokius gyvenimus gyvensime, kokios esame asmenybės. Be abejo, aplinka daro labai didelę įtaką, bet kiekvienas kažką atsinešame į gyvenimą – tai, ką turime potencialo realizuoti. Ir nesvarbu, ar mus supantys žmonės tam padeda, ar ne – vienu ar kitu keliu mes turime galimybę tai realizuoti. Be abejo, kai aplinka padeda, yra lengviau.“

G. Grinevičiūtė sako esanti dėkinga savo šeimai už tai, kad jie niekada jos neribojo, nespraudė į jokius rėmus. „Nuo pat mažų dienų dariau tai, ką noriu daryti – jeigu norėdavau liesti karštą lygintuvą, man ir leisdavo jį liesti. Augau labai laisvai – taip augo mano tėtis, taip jis augino ir mane,“ – pasakoja ji. „Šeima mane ir dabar palaiko, tačiau suaugus man norėtųsi tiesioginio palaikymo – kad dalyvautų spektakliuose, kuriuos kuriu ar kuriuose šoku, vaidinu; kad jie daugiau žinotų, kuo aš užsiimu, ką reiškia mano specialybė. Tačiau lygiai taip pat ir aš pati turėčiau daugiau žinoti, domėtis tuo, ką jie daro, kas jiems svarbu. Norėtųsi abipusio supratimo.“

Spektaklio motyvų gausa ir (asmeninė) jų reikšmė

Spektaklio idėjos autorė, choreografė Greta Grinevičiūtė. Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė

Spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ G. Grinevičiūtės tėtis yra vienas iš svarbiausių jo dalyvių, tačiau kol kas apie tai jis pats nežino. Šokėjos mama mirė, kai Gretai buvo ketveri. „Mano tėtis labai mėgsta remontuoti variklius, mašinas – jis yra darbo žmogus, jam patinka dirbti su daiktais, žeme, mišku; tai darydamas, jis jaučiasi laisvas ir išsipildantis,“ – pasakoja kūrėja. „Aš įrašinėju visus savo pokalbius telefonu su juo, kai kurie jų bus naudojami spektaklyje. Savo tėčiui apie tai nesakau, nes žinau, kaip jis reaguotų – pajustų spaudimą, pasikeistų, galbūt ne viską sakytų. Bet, žinoma, prieš premjerą jį informuosiu.“

Dulkių siurblys būsimosios premjeros pavadinime – taip pat ne atsitiktinis. „Idėja kilo labai spontaniškai, kuriant eskizą, iš labai asmeninės patirties: prisiminiau, kad kai buvau maža, man patikdavo siurbti dulkių siurbliu, bet dariau tai labai chaotiškai, bet kaip,“ – sako laidos viešnia. – „Pamenu, tėtis kažkada mane mokė, kaip turėčiau tai daryti – nuo kampuko prie kampuko, va čia ir čia. Aš pabandžiau daryti, kaip jis mokė, bet man buvo labai neįdomu. Net ir dabar, savo labai mažą – aštuoniolikos kvadratų – butą galiu siurbti valandą, nes vis tiek darau tai chaotiškai. Tad dulkių siurblys man yra kaip pamokos simbolis: tėvai mums suteikia tam tikras pamokas, kurių mes nepriimame ir toliau darome taip, kaip mums atrodo ir kaip mums patiems yra geriausia.“

Iš penkiolikos minučių trukmės eskizo išaugusiame spektaklyje atsirado ir daug kitų kūrėjai svarbių leitmotyvų. „Esminis pokytis galbūt yra tai, kad eskizas buvo labai minimalistinis – muzika, aš, dulkių siurblys ir labai nedaug šviesų žaismo bei blizgučių. O paskui labai stipriai pradėjo „plaukti“ vaizdiniai, parašiau spektaklio scenarijų, viskas išsiplėtė – net nebepavadinčiau to grynojo šokio spektakliu,“ – teigia G. Grinevičiūtė. – „Atsirado televizijos, medijos motyvas – atliepiant tai, kad mes nesuvokiame, kaip stipriai mus veikia aplinka – toji, kuriai mes neskiriame reikšmingo dėmesio.“ Šokėja prisipažįsta „užaugusi su televizoriumi“: „Tai buvo lyg šeimos židinys, prie kurio mes susirinkdavome. Ir tai padarė įtaką tam, kaip aš formavausi, nors pati to galbūt nesuprantu.“ Spektaklyje taip pat atsirado ir kalba, daug asmeniško atvirumo, netgi švelnios politinės satyros, autoironijos. „Šis spektaklis gali būti kaip žinutės politikams, tėvams, vadinamosioms žvaigždėms. Bet iš tiesų viskas nukreipta į mane pačią, į kiekvieną mano asmenybės dalį. Spektaklis tapo labai daugiasluoksnis,“ – sako jo kūrėja.

Svarbiausia spektaklio žinutė

Jauna choreografė, šokėja kultūros visuomenei žinomesnė tapo po šokio spektaklio „B & B dialogas“, kurį kūrė drauge su kolege Agniete Lisičkinaite. Svarstydama apie tai, kada menininkas subręsta savarankiškam autoriniam darbui, G. Grinevičiūtė sako, kad gali būti, jog tai niekad taip ir nenutinka. „Nemanau pati esanti pakankamai subrendusi kurti viena,“ – sako ji. – „Bet man šis spektaklis labai svarbus ir tiesiog jaučiu, kad turiu tai padaryti – dėl savęs, artimų žmonių. Be to, manau, kad „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ gali būti įdomus visuomenei ar bent tam tikrai jos daliai – mano pačios ar mano tėčio amžiaus grupės žmonėms.“

„Tai ne tiek spektaklis apie brandą, kiek apie norą kalbėti ir nebegalėjimą nekalbėti. Iš tiesų bijau tai daryti, baugu stovėti „po“ šio spektaklio vėliava, bet baimė mažesnė už norą ir manau, kad tai reiškia, jog atėjo laikas,“ – teigia pašnekovė. – „Pavyks ar nepavyks – ne tai svarbu; pralaimėtojai yra tie, kurie niekada nebando.“

„Kūrybos kalba man lengviausia išsakyti tai, ką jaučiu,“ – sako G. Grinevičiūtė, teigdama, kad pagrindinė būsimos premjeros žinutė skirta jos tėčiui – kad ji labai jį mylinti.

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą radijo laidos „Avanscena“ kūrėjos Karinos Metrikytės pokalbį su šiuolaikinio šokio atlikėja, choreografe, aktore Greta Grinevičiūte galite išgirsti ČIA