Giedrė Kilčiauskienė: Sveikiausi mano įpročiai – humoro jausmas ir pykčio nelaikymas
Po­kal­bis su dai­ni­nin­ke Gied­re Kil­čiaus­kie­ne (39 m.) pri­me­na juo­ko te­ra­pi­ją – su ja ne­no­ro­mis imi šyp­so­tis, net kva­to­ti. Ši mo­te­ris to­kia švie­si, kaip ir jos var­das. Tam pri­ta­ria ir pa­ti pa­šne­ko­vė teig­da­ma, kad ko­vo 6-ąją, kai ji kas­met šven­čia gim­ta­die­nį, net ap­niu­kęs ry­tas įdie­no­jus bū­ti­nai pra­gied­rė­ja.

– Vasara persirito į antrą pusę. Kokia ji jums?

– Labai daug laiko vasarą praleidžiu sode. O ten ši vasara ypatinga – vaisių ir uogų toks derlius, jog nuo alyvinių obuolių net dantys atšipo, o uogienių stiklainiukai namuose nebetelpa... Štai kokia puiki įžanga apie mano sveiką gyvenimo būdą (juokiasi).

– Užduodate sau klausimus: kodėl AŠ dainuoju, ką AŠ noriu pasakyti, ką AŠ noriu atiduoti publikai.

– Žinot, aš esu labai laiminga, kad galiu išsakyti mintis dainose, kad vis dar turiu, ką pasakyti, kad mano kuriami tekstai nėra skirti tik užvedančiam priedainiui, kurį nesąmoningai kartotum visą dieną lyg skanduotę. Kiekvienam muzikantui norisi patikti klausytojui – neneigsiu. Džiaugiuosi, kad man niekada neprireikė publikai pataikauti. Koncertuose vyksta mainai: aš dovanoju muziką, klausytojai dovanoja gilius žvilgsnius, šypsenas ir gėles.

– Karjerą pradėjote prieš bene dvidešimt metų, tačiau vis dar stebinate klausytojus naujais kūriniais, projektais. Kaip reikia gyventi, kad viduje neišblėstų ta ugnelė?

– Man pasisekė, kad visus tuos dvidešimt metų sutinku reikiamus žmones, o ir reikiamu metu. Visi muzikantai, su kuriais esu kūrusi dainas, yra aukščiausio lygio profesionalai. O turint tokį stiprų užnugarį, man labai paprasta nusilenkti ir susirinkti aplodismentus (juokiasi). Tad mane supantys žmonės ir yra tas kūrybinis variklis!

– Viename interviu apie save sakėte, kad esate „labai sociali“: galite bendrauti ir su prezidentu, ir su valkata. Kaip manote, ar ši savybė yra viena svarbiausių šiandieniame pasaulyje?

– Taip, aš galiu bendrauti ir rasti apie ką pakalbėti su bet kuo. Tačiau ar esu sociali? Rimtai, taip sakiau? Iš principo, yra daug dalykų, už ką žmonių nemėgstu. Ypač dėl šiandienio pasaulio tendencijos vaikytis tobulumo – pradedant kūno linijomis, baigiant – dvasingumo imitacija. Ko gero, todėl daug mieliau praleidžiu laiką viena ar su šeima. Turiu kelis draugus, bet juos galiu suskaičiuoti ant rankų pirštų. Masinis bendravimas vakarėliuose dabar mano gyvenime užima labai mažai vietos. Bet kas žino, gal kurią dieną viskas apsivers aukštyn kojomis ir jausiu bei kalbėsiu jau kitaip?

Sakyčiau, didžiausias gyvenimo gėris, kad niekas nestovi vietoje, o nuolat keičiasi.

– Kalbant apskritai – koks žmogus, kokia moteris tau yra graži?

– Didelėmis akimis, ilgomis blakstienomis ir kojomis, C dydžio krūtine, akinamai balta šypsena, sverianti penkiasdešimt du kilogramus, metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio, sėkminga, apsiskaičiusi ir visur spėjanti, vairuojanti automobilį ir keliaujanti po pasaulį, auginanti du vaikus ir skaniai ruošianti vakarienę vyrui, rašanti dienoraštį ir tapanti paveikslus, ir turinti gerą humoro jausmą, ai, dar ji turėtų būti ne vyresnė nei trisdešimt penkerių (kvatoja)! O visas kitas – nurašykime, nes jos yra brokuotos... Gaila, kad vyro grožis, amžius bei gebėjimai vis dar retai yra kvestionuojami.

– Ar mes turime duoti pažadus sau, norėdami tobulėti? Ką karts nuo karto sau pažadi?

– Aš tiesiog leidžiu viskam vykti savaime. O jau kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Ir ta vadinama „sėkmė“ yra paprasčiausios mano gyvenimo būdo ir veiksmų pasekmės. Neužtenka tik sutikti reikiamus žmones, dar reikia juos pastebėti ir stabtelėti, kad jie tiesiog nepraeitų pro šalį. Lygiai taip pat su pažadais sau – galiu žadėti kiek tik noriu, bet vis tiek, kol pati nepakelsiu uodegos, stebuklas neįvyks.

– Skaičiau tavo prisipažinimą, kad buityje esi tinginė, tačiau, laimei, gamini skaniai. Pasirašytum po šiais žodžiais?

– Pasirašyčiau! Bet mano Kilčiauskas vis tiek šioje srityje mane lenkia šviesmečiais (juokiasi).

– Esame laikraštis, rašantis apie sveikatą, gerus įpročius. Pasidalinkite su mūsų skaitytojais bent vienu kitu „gyvenimo atradimu“.

– O štai nuo šio klausimo ir reikėjo pradėti! Labai nustebau, jog mane nori kalbinti laikraštis apie sveikatą. Mano pirma mintis buvo – o, Dieve, juk aš turiu tiek daug žalingų įpročių, ir ką aš čia žmonėms papasakosiu? Nei aš valgau sveikai, nei sportuoju... O kol kas mano geriausi ir sveikiausi įpročiai yra humoro jausmas, pykčio nelaikymas, atlaidumas ir leidimas sau tiesiog sustoti ir patingėti ar numigti posmą pietų miego.