Fotografas konservuoja peizažus
Daž­na šei­mi­nin­kė sten­gia­si su­kaup­ti kuo gau­ses­nes va­sa­ros gė­ry­bių at­sar­gas žie­mai. Kon­ser­va­vi­mo bū­dų daug, be­lie­ka pa­si­rink­ti ge­riau­sią. Šal­dy­ti, ma­ri­nuo­ti ar džio­vin­ti? Ne­ei­li­niu re­cep­tu da­li­ja­si suo­mis Chris­tof­fe­ris Re­lan­de­ris. Re­mian­tis juo, stik­lai­niuo­se po dang­te­liais ga­li­ma sau­go­ti ne tik der­lių, bet ir šir­džiai mie­lą pei­za­žą.

Fotoprojekto „Jarred & Displaced“ pagrindiniu objektu tapo kaimiškas Ekeno (Suomija) vietovės kraštovaizdis, kur prabėgo basakojė Ch. Relanderio vaikystė.

Užaugęs kaime Ch. Relanderis ir šiandien įkvėpimo ieško gamtoje. Jo manymu, daugelis žmonių daro tą patį – siekia atrasti simbolį to, kas primintų apie tai, kuo esame. Fotografui paliko įspūdį britų filosofo Alano Wilsono Wattso teorija, kalbanti apie žmogų ir jo vietą visatoje, – neva mes neateiname į Žemę, o esame iš jos kilę. Gamta yra tarsi laidininkas, jungiantis mus su pirminiu kilmės šaltiniu.

Konservuoti prisiminimai

Juodai baltose fotografijose užfiksuoti laukinio peizažo vaizdiniai – tankūs ir aukšti miškai, sraunios upės, dangumi lakstantys debesys, kalnų viršūnės. Į stiklainius įdėta ir asmeninių išgyvenimų – nostalgiški prisiminimai apie vaikystę, močiutę, kuri vaišino anūką savo pagamintomis uogienėmis. Tai tarsi siekis grįžti arčiau šaknų, taip pat ir rūpestis – ką po savęs paliksiąs atžaloms. Fotografas prisipažino, kad daugiau nei metus vykdomas projektas „Jarred & Displaced“ veikiau eksperimentavimas nei tikslas, – ypatingų lūkesčių neturįs. Idėja išaugo ir ėmė vystytis sužinojus naujieną, jog taps tėvu. „Pajutau nostalgiją vaikystei. Tuo metu kaip tik suvokiau, kad vaikystė nebegrįš, ji liko labai toli“, – „Depositphotos“ tinklaraščiui sakė Ch. Relanderis.

Trisdešimt dvejų Ch. Relanderis – analoginės fotografijos gerbėjas. Jis visiškai ignoruoja skaitmeninės fotografijos galimybes bei redagavimo programas, tokias kaip „Photoshop“ ir pan. Kad sukurtų nepamirštamus kadrus autorius naudoja dvigubą ekspoziciją, vidutinio formato juostą. Fotografas įsitikinęs, kad dėl analoginių procesų vykstančių fotoaparate jis gali manipuliuoti vaizdais. „Tikrovė graži, bet neretai mane įtraukia ir siurrealizmas. Fotografija – tai būdas išreikšti save, savo vaizduotę. Gamta – tiesiog pasaulis, o pasitelkęs alternatyvią ir eksperimentinę fototechniką galiu kurti meną“, – savo internetiniame puslapyje rašė fotografas.

Žinoma, ne kiekviena sesija sėkminga, pasitaiko ir klaidų. Tačiau fotografas mėgaujasi užsiėmimu, kelia sau vis sudėtingesnes užduotis.

Taupo kadrus

Paklaustas, kokia yra skaitmeninės fotografijos ateitis, Ch. Relanderis svarstė, kad ji gali būti tiek pat gera, kiek ir bloga. „Skaitmena yra labai patogi, paprasta naudoti. Galima lengvai nufotografuoti 500 nuotraukų per dieną, priešingai nei fotojuosta, – ją turi taupyti. Viena iš priežasčių, kodėl pradėjau fotografuoti juosta – noras sulėtinti tempą. Skaitmena kadrus tiesiog pyškini, o vaizdus gali peržiūrėti kas penkias sekundes. Fotografuojant juosta būni dėmesingesnis. Lauki tinkamo apšvietimo, įsivaizduoji, kaip kaip atrodys vaizdas. Su skaitmena niekada nepasieksi tokio jaudulio lygio“, – dalijosi įspūdžiais Ch. Relanderis viename iš daugelio savo interviu.

Menais Christofferis susidomėjo jau ankstyvoje vaikystėje, o po karinės tarnybos aistringai ėmėsi fotografavimo. Šiandien fotografas gali pasigirti garsiais klientais, – tai pasaulyje pripažintos bendrovės, tokios kaip „Adobe“, „Nikon“, „Oxford University Press“.

Ch. Relanderio darbus publikuoja prestižiniai leidiniai – „Observer“, „The Guardian“, „Los Angeles Times“, „The Huffington Post“ ir kt.

Dizaino muziejus savo lankytojams siūlo pažiūrėti režisieriaus Anderso Lönnfeldto trumpametražinį filmą. Čia paslaptinga uždanga nuleidžiama, – atskleidžiama kaip suomiški peizažai atsidūrė stiklainių viduje. Tiesą sakant, video įtikina, kad retro technologijos vis dar aktualios ir šiais laikais. Tikras meistras gali pasiekti fenomenalių rezultatų.

Jarred & Displaced from Anders Lönnfeldt on Vimeo.

.