Fotografas Andrius Petrulevičius: į Sąjūdį atėjau su Stalinu
And­rius Pe­tru­le­vi­čius – Są­jū­džio in­for­ma­ci­nės agen­tū­ros (SIA) fo­tog­ra­fas, kiek vė­liau ta­pęs vie­nu iš tarp­tau­ti­nės fo­to­žur­na­lis­ti­kos agen­tū­ros IN­NA kū­rė­jų. Su­kaup­ta­me mil­ži­niš­ka­me fo­to­žur­na­lis­to ar­chy­ve kad­rai ste­bi­na ir ver­čia pri­si­min­ti tuos, ku­riems šian­dien kar­tais pa­mirš­ta­me pa­dė­ko­ti už Lais­vę.

Nuo Sausio įvykių iki buvusio JAV prezidento Richardo Nixono vizito Lietuvoje, nuo riaušių iki nuotraukose juntamo taikaus pasididžiavimo savo šalimi ir jos žmonėmis. Kaip gimė tokie kadrai, kokios istorijos slypėjo už jų ir kas nutiko fotografijų herojams praėjus šitiek metų. Andrius pasakoja minutės tikslumu atgamindamas datas ir įvykius taip, lyg jie būtų nutikę vakar.

Daug kas galėjo tada nutikti, bet nenutiko. Kaip sakau juokaudamas, atsiprašau, kad likau gyvas.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į fotografiją?

– Veiklą pradėjau kaip buitinis fotografas, 1969 m. padariau pirmąją nuotrauką – savo brolių dvynių kapo. Juostą, kuri buvo įdėta į „Smena 8“ fotoaparatą, pamenu, išryškino kaimynas. Kiek vėliau man už 77 rublius nupirko „Zenit“, tai buvo didžiuliai pinigai.

Po mokyklos baigimo stojau į jūreivystės mokyklą.

Apskritai, politika ėmiau domėtis apie 1977 m. Viskas prasidėjo nuo domėjimosi muzika. Informacijos apie muziką buvo galima gauti tik iš „Amerikos balso“ arba BBC programų.

Pamenu, dar nedirbau SIA, bet jau fotografuodavau įvairius mitingus, judėjimus. Buvo net juokinga, kaip 1987 m. mane apgavo: Lietuvos laisvės lyga organizavo mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo (mitingas Molotovo-Ribbentropo pakto metinėms paminėti, įvykęs 1987 m. rugpjūčio 23 d. – M.V.) Vilniuje. O televizijos programoje anonsas: sekmadienį 12 valandą – koncertas: AC/DC, „Led Zepelin“ ir kitos grupės, kurių netransliuodavo visiškai. Sėdėjau ir laukiau koncerto. Ir jis įvyko! Truko lygiai pusę valandos. Paskui suvokiau, kodėl tą koncertą išvis leido, – juk kaip tik tuo metu vyko mitingas.

– Tyrinėdama, kada gi prasidėjo naujienų agentūros INNA veikla, randu dvi skirtingas versijas – 1989 ir 1992 m. Kuri iš jų teisinga?

– Ne, tikrai ne 1989 metais. Faktiškai 1989 m. veiklą pradėjo ne INNA, o Sąjūdžio informacinė agentūra (SIA). 1988 m., kai aš nuėjau į Sąjūdį, jo veikloje jau dalyvavo Rimantas Kanapienis, kuris tuo metu buvo, kaip ir faktinis vadovas, ir vėliau dar Alvydas Medalinskas buvo paskirtas iš Sąjūdžio tarybos. Gal tada ir kilo tokia mintis, kad reikia įkurti informacinę agentūrą. Aš atėjau su nuotraukomis ir nuo to prasidėjo mano darbas ten. Tada atėjo studentai, o po 1989 m. – Rita Miliūtė, Dainius Radzevičius, Giedrius Drukteinis, Ramūno Terlecko žmona Jūratė – buvome jau visa kompanija.

Liutauras Strimaitis tuomet Maskvoje mokėsi teatro režisūros. Jis priklausė tuo metu Maskvoje veikusiai Lietuvos jaunimo grupelei – „Atžalyno“ organizacijai, kuri platino SIA informaciją. Taip pat platino ją per kitų šalių ambasadas, nes SIA tuo metu savo pranešimus versdavo dar ir į anglų kalbą. Informacija buvo platinama trimis kalbomis – anglų, rusų ir lietuvių.

INNA buvo įkurta vėliau. Kada tiksliai, gali atsakyti L. Strimaitis.

– Kaip atėjote dirbti į Sąjūdžio informacinę agentūrą?

– Tuo metu dirbau Vandentiekio valdyboje ir gavau pasiūlymą fotografuoti tuometiniame Sereikiškių parke iškastą Stalino paminklą. Tai vyko šalia tos vietos, kur tuo metu ir buvo Vilniaus miesto geriamojo vandens atsargos. Ir ten, tuometiniame Sereikiškių parke, tas paminklas buvo užkastas. Jis stovėjo prie geležinkelio stoties. Aš jį nufotografavau iš visų pusių, ir tarp „grotų“, su tomis nuotraukomis atėjau į Sąjūdžio būstinę.

O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs visas šurmulys – parašų rinkimai dėl Konstitucijos pakeitimo ir t. t. Jiems patiko ta mano nuotrauka, užsirašė mano telefono numerį. Paskui taip išėjo, kad ir likau dirbti Sąjūdžiui. Tokia tad buvo pradžia. Iki šiol juokauju, kad į Sąjūdį atėjau su Stalinu.

Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka

– SIA buvote nuo pat pradžių ir buvote vienintelis fotografas?

– Faktiškai nuo pradžių. Etatinis buvau vienintelis, tačiau buvo ir daugiau žmonių, kurie atnešdavo nuotraukų. Kai ėmė kurtis Sąjūdžio laikraščiai, į juos imta samdyti fotografus. Pavyzdžiui, Paulius Lileikis dirbo „Mažojoje Lietuvoje“. Dirbo daug operatorių, nes tuo metu iš to buvo galima uždirbti daugiausia pinigų parduodant medžiagas agentūroms – ABC, „Reuters“, NBC.

Užsienio reporteriai, fotografai ir operatoriai tuo metu nelabai galėjo judėti po Sovietų Sąjungą, tad mielai samdydavosi vietinius – mes žinojome kalbą, geriau gaudėmės situacijoje.

– Fotožurnalistai tuo metu tuo užsiėmė iš patriotizmo, idėjos skleisti žinią apie Lietuvą ar dėl pinigų, juk tarptautinių agentūrų honorarai tuomet atrodė milžiniški?

– Sakyčiau, kad buvo visaip. Aš pats turėjau įvairių pasiūlymų, bet tuo metu dirbau SIA, Sąjūdžiui, tad visą turimą medžiagą ir atiduodavau. Žinoma, ji buvo parduodama ir užsienio agentūroms, nes SIA turėjo kažkaip verstis. Bet tai ne mano reikalas – iš SIA aš gaudavau atlyginimą. Man to pakako. Jei sulaukdavau „Reuters“ ar kitų užsienio agentūrų kolegų prašymo pasidalinti nuotraukomis, visada jomis dalinausi. Kiek vėliau, kai prasidėjo trintis, Sausio įvykiai, kai užsienyje buvo tikrai aktyviai susidomėta, kiti tas medžiagas siuntė ir gaudavo pinigų.

O pinigai tikrai buvo nemaži. Net penki doleriai buvo kažkas, palyginti su čia gautomis rusiškomis kapeikomis. Kai kas „prasisuko“, kai kas liko bendradarbiauti su tarptautinėmis agentūromis iki šių dienų.

Buvo nemažai fotografų, į kuriuos užsienio kolegos kreipdavosi asmeniškai. O į mus kreipdavosi kaip į agentūrą, skambindavo vadovui, pasakydavo, ko reikia, ir jis man paskui sakydavo: „Andriau, reikia padaryti tą ir tą ir nusiųsti.“ Man pačiam nekilo minčių skambinti, siūlyti pirkti medžiagą tiesiai iš manęs.

– Kaip tuo metu buvo platinamos nuotraukos ir vaizdo medžiaga?

– Įdėdavome į voką, traukiniu perduodavome į Maskvą, ten studentai – ta pati „Atžalyno“ organizacija: L. Strimaitis, Sakalas Gorodeckis, Justas Dvarionas – ateidavo, paimdavo tą medžiagą ir išplatindavo. Viskas vyko „per rankas“. Taip pat buvo specialūs aparatai, skenuojantys ir perduodantys nuotraukas į užsienį. Vaizdo medžiagą siųsdavome prisijungę prie palydovo. Važiuodavome į televiziją, užsakinėdavome palydovą, laukdavome tos minutės, kai jis atsidurs būtent virš mūsų buvimo taško, ir siųsdavome. Net montuoti nebuvo laiko, siųsdavome faktiškai žaliavą.

– Kodėl nei čia dirbančių Sąjūdžio žurnalistų, nei užsienyje medžiagą platinančių studentų tuo metu nerepresavo KGB?

– Aš nežinau. Gal dėl to, kad nebuvo tokių įvykių, kur būtų buvę šaudomi, žudomi žmonės. Manau, jie tiesiog į tai rimtai nežiūrėjo, manė, kad pažaisime ir praeis, – na, mitingas, jaunalietuviai degina bilietus, ir kas čia tokio? Rusijoje irgi buvo prasidėję panašaus pobūdžio judėjimai, gal jie buvo aktualesni KGB. Tačiau per Sausio įvykius viskas pasidarė griežčiau. Jautėme, kad rizikuojame, buvo nukentėjusių žurnalistų.

Kai atsisukau į kagėbistą, jis man iš visų jėgų trenkė į nosį, klausdamas, kur kamera. Visas apsipyliau kraujais.

O į nosį gauti? Ir aš esu gavęs. 1989 m., kai buvo karinis paradas lapkričio 7-ąją Vilniuje, prie tuometinio KGB pastato, priešais Lenino paminklą. Tuomet prie manęs pribėgo kagėbistas ir norėjo atimti kamerą. Už manęs stovėjo žmogus, kuriam perdaviau ją per sekundės dalį, ir tas žmogus pabėgo. Kai atsisukau į kagėbistą, jis man iš visų jėgų trenkė į nosį, klausdamas, kur kamera. Visas apsipyliau kraujais, bet kameros iš manęs neatėmė.

Ar jautėmės sekami? Ne tai kad jautėmės, mes tai žinojome. Į agentūrą sugebėjo per stogą įleisti mikrofoną, kad galėtų klausytis pokalbių. Aplink mūsų būstinę nuolat stovėdavo mašinos, kartais praeidami juokais pabelsdavome į langą ir klausdavome, ar nereikia ko nors atnešti – kavos, sumuštinių. Sunkus juk darbas.

Tačiau nebuvo tiesioginės konfrontacijos, kad „pakuotų“, muštų.

1989 m. Algimantas Andreika buvo iškviestas į KGB ir pakvietė mane eiti kartu. Svarstėme, kad gal man pavyktų padaryti įrašą diktofonu, nes buvo tikėtina, jog mano kišenių nekratys, juk aš buvau „ne prie ko“. Nežinojome, ar mane išvis įleis, tačiau įleido. Tada, pamenu, atidarėme duris, o KGB sargyboje stovėjo mano kaimynas. Nieko jam tąkart nesakiau, o jis tiesiog nusuko akis. Nuo to laiko kieme nebesisveikindavo. Aš dėl viso pikto nustojau neštis namo savo medžiagas. Net po šio įvykio tiesioginių grasinimų nesulaukdavau, tačiau buvo atvejų, kai rasdavau pravertą langą, kambaryje trūkdavo daiktų, „pasimesdavo“ užrašai ir pan. Į tai žiūrėjau ramiai.

– Sąjūdžio informacinėje agentūroje buvo „žiurkių“?

– Nemanau ir netikiu. SIA sudarė jauni studentai idealistai. Jie visi buvo už mane jaunesni maždaug 7 metais. Jiems buvo po 19–20 metų. Dirbo iš idėjos, net dabar, prisimenant tą laiką, man nekiltų tokia mintis, kad tarp jų galėjo būti „susitepusių“.

– Kaip dėl darbo priemonių? Kaip suprantu, jos buvo minimalios.

– Nepamenu, kas, gal kanadiečiai, mums padovanojo faksą. Tai buvo įvykis, juo galėjome tiek daug nuveikti. Dar buvo vadinamieji teletaipai. Užsieniečiai žurnalistai, kurie atvažiuodavo ir pamatydavo, kokiomis sąlygomis mes dirbame, negalėjo patikėti, kad tokiomis priemonėmis išvis įmanoma pasiekti kokių nors rezultatų, jau nekalbant apie mūsų sklaidą. Tačiau tuo metu Lietuvoje žmonės nelabai pasitikėjo kita spauda, nebuvo alternatyvų. Buvo „Komjaunimo tiesa“ „Tiesa“, ta pati ELTA, tačiau žmonių pasitikėjimą jie visi buvo praradę.

– SIA neleido „Atgimimo“?

– Ne, „Atgimimas“ buvo visiškai atskiras leidinys. Tai buvo Romualdo Ozolo kūrinys. Žinau žmones, kurie ten dirbo. Tarkim, fotografu pas juos dirbo Zenonas Nekrošius.

– O pačiam teko prisidėti prie „Atgimimo“? Kai ruošiausi interviu, ne vienas žmogus man sakė, kad būtent ten dirbote.

– Ne, aš visą laiką dirbau SIA. Iš manęs, tai yra mūsų agentūros, ėmė nemažai mano nuotraukų, bet tai darė ne tik „Atgimimas“. „Respublika“, įsikūrusi 1989 m., irgi imdavo nuotraukas iš SIA. Kartais būdavo užsakymų, važiuodavome, kur reikėjo. Kartą, pamenu, važiavome su žurnaliste į Marijampolę, tuo metu tai dar buvo Kapsukas, ieškoti Lenino anūko kapo. Tai nebuvo SIA iniciatyva, tačiau „Respublika“ pateikė tokį užsakymą.

– SIA turėjo vidinę savicenzūrą? Yra buvę atvejų, kai buvo atsisakyta platinti kokią nors nuotrauką?

– Aš tikrai to nepastebėjau. Mano darbas buvo nufotografuoti ir perduoti visą gautą kokybišką medžiagą. Nežinau, kaip laikraščiai sprendė, kuris kadras per drąsus dėti, kuris ne. SIA dirbo kaip agentūra, tarpininkas, ne sprendimų priėmėjas. Pati agentūra nekūrė leidinių su nuotraukomis, vienintelis SIA platinamas leidinys – Sąjūdžio informacinis biuletenis buvo be nuotraukų. O visą kitą sprendė redakcijos, kurios tas nuotraukas gaudavo. Kiek pamenu, tuo metu nutikdavo taip, kad kai kurie negatyvai tiesiog „dingdavo“.

– O kaip buvo Sausio įvykių metu?

Atsirado kažkoks nesaugumo jausmas. Nežinau, kažkaip nepakliuvau, gal pasisekė, dabar tiesiog sunku prisiminti.

– Sausio įvykių naktį namuose aš nemiegojau, buvau laboratorijose, teko ir po tiltais slėptis, ir aparatūrą labiau saugoti. Atsirado kažkoks nesaugumo jausmas. Nežinau, kažkaip nepakliuvau, gal pasisekė, dabar tiesiog sunku prisiminti. Tačiau manau, kad tikrai buvome sekami. Dingo ir dalis medžiagos, daugiausia vaizdo kasetės. Po Sausio įvykių vyko evakuacija iš Sąjūdžio būstinės Gedimino pr. 1. Jos metu buvo išnešta didžioji dalis to, kas tik buvo pakeliama, – daug dokumentų, technikos. Buvo suprantama, kad būstinė bet kuriuo metu gali būti užimta, ir visi tie dalykai būtų buvę negrįžtamai sunaikinti. Taip nutiko dabartinei LRT, iš jų būstinės buvo konfiskuota viskas, kas įmanoma, išardyti aparatai, kurių veiklos principo agresoriai išvis nesuprato. Man pavyko išsaugoti savo archyvą.

– O kur tas archyvas buvo paslėptas, jei ne namuose, KGB-isto kaimyno pašonėje?

– Dalį slėpiau pas vieną draugą, kitą dalį pas kitą, dalį iškaišiojau pogrindinėje laboratorijoje, kurioje tuo metu ryškinome nuotraukas. Bet tai tikrai nebuvo vienoje vietoje.

– Kas buvo svarbu to meto fotožurnalistikoje?

– Tuo metu labai svarbu buvo operatyvumas – užfiksavę įvykį iškart bėgdavome daryti nuotraukos. Nemaža tų nuotraukų dalis buvo tiesiog dalinama žmonėms mitinguose, kad jie žinotų, suvoktų ir kitiems galėtų papasakoti, kas vyksta. Žmonės jas kabindavo ant sienų tiesiog gatvėse. Pamenu vieną ryškesnių tokių epizodų, vadinamąjį Bananų balių. („Bananų baliumi“ vadinami įvykiai Vilniuje 1988 m. rugsėjo 28 d., kai dabartinėje Katedros aikštėje sovietinių pareigūnų pajėgos brutaliai išvaikė Lietuvos laisvės lygos organizuotą mitingą. – M.V. past.)

Šio mitingo metu Zinas Kazėnas padarė bene garsiausią Sąjūdžio laikų nuotrauką „Mergaitė su vėliava“. Aš tą mergaitę taip pat nufotografavau, tik nespalvotai.

Prieš „Bananų balių“ namuose per naktį dariau nuotraukas, kitą dieną atnešęs į aikštę jas dalinau. Jas žmonės išsidalino per sekundę.

– Ar fotografija tuo metu buvo pasipriešinimo forma?

– Greičiau informacijos sklaidos. Iki šiol juokauju, kad kol žmonės apsupę saugojo Seimą, mes – fotografai, žurnalistai – dirbome priešakinėse fronto linijose, taigi mums buvo kiek „nejaukiau“. Buvome gyvi taikiniai, privalėjome padaryti nuotraukas ir dar sugebėti ištransliuoti, parodyti jas pasauliui. Kam nors gal atrodo, kad buvome nepažeidžiami, bet buvo nukentėjusiųjų.

– Ar žinote, kokios Sausio įvykių nuotraukose užfiksuotų žmonių ir tuos kadrus įamžinusių fotografų gyvenimo istorijos?

– Iš Virgilijaus Ustinavičiaus, kuris užfiksavo, kaip merginai tankas pervažiuoja kojas, prieš tai buvo atimta aparatūra. Net nežinau, kaip susiklostė, gal redaktorius, o gal jis pats susitarė ir šių įvykių išvakarėse ją atsiėmė. Ją atgavęs nulėkė tiesiai prie Televizijos bokšto.

Mano nuotrauka, kurioje užfiksuotas prieš tanką stovintis vaikinas, taip pat turi istoriją. Po kurio laiko ėmiau domėtis, kas tas vaikinas, tai net trys žmonės „atpažino“ save. Išdidinau nuotrauką ir pagal batus bei kitas detales pavyko nustatyti tikrąjį nuotraukos herojų. Paaiškėjo, kad jis kilęs iš Ukmergės, o tą vakarą svečiavosi pas seserį Lazdynuose. Kai viskas prasidėjo, jis tiesiog nuėjo pasižiūrėti ir taip papuolė į istorinį kadrą.

2017 m. LRT ėmė rengti laidų ciklą „Mes nugalėjom“ (istorinis retrospektyvinis laidų ciklas, pasakojantis apie Lietuvai svarbias Nepriklausomybės datas – M.V. past.). Laidos rengėjams daviau išdidintas to vaikino nuotraukas ir jie jį surado.

– Jautėte baimę tuo metu?

Pamenu, tada pradėjau rūkyti. Iki tol nerūkiau. Sąjūdžio būstinėje plyšo telefonai. Padariau nuotraukas ir ryte jau vėl bėgau fotografuoti, filmuoti. Visi tuo metu rizikavo.

– Tą naktį iš pradžių buvome įsitikinę, kad kareiviai šaudo tuščiais šoviniais. Kai aplink pradėjo realiai kristi pašauti gynėjai, nebuvo laiko svarstyti: supratau, kad filmuotą medžiagą reikia nedelsiant perduoti. Kitą dieną per CNN ir kitas agentūras ją jau rodė. O aš nuėjau į Sąjūdžio būstinę ryškinti nuotraukų. Pamenu, tada pradėjau rūkyti. Iki tol nerūkiau. Sąjūdžio būstinėje plyšo telefonai. Padariau nuotraukas ir ryte jau vėl bėgau fotografuoti, filmuoti. Visi tuo metu rizikavo.

– Tai buvo vienintelis konfliktas, kurį teko fiksuoti?

– Ne, po poros mėnesių su kolega Arvydu Dauderiu važiavome į Gruziją fiksuoti Cchinvalio konflikto. Va ten jau buvo baisu. Pamenu akimirką, kai leidomės nuo kalno į patį Cchinvalio miestą. Aplinkui buvo visiškai tylu ir tuščia. Ir staiga pasigirdo šūvis. Mums liepė pakelti rankas, priėjo dviese ir rusiškai atsiprašė, kad į mus nepataikė. Jie pradėjo klausinėti, iš kur mes. Išgirdę, kad iš Pabaltijo, ėmė sakyti, jog čia mes, lietuviai, košę užvirėme. Gruzijoje, aišku, visa tai prasidėjo anksčiau, kastuvėlių istorija nutiko dar prieš Sausio įvykius. (1989 m. Gruzijos sostinėje Tbilisyje priešais parlamentą susirinkę demonstrantai buvo ypač brutaliai išvaikyti sovietų kariuomenės. 16 žmonių žuvo užmušti desantiniais kastuvėliais arba apnuodyti nuodingomis dujomis. Daugiau nei 100 žmonių buvo sunkiai sužeisti – M.V. past.)

Cchinvalyje sutikome ir tris tarnaujančius lietuvius. Jiems buvo likę tarnauti vos keli mėnesiai. Vieno tų vyrukų giminaitis net nukentėjo gindamas Televizijos bokštą Vilniuje. Įdomu būtų sužinoti, kur jie, ką dabar veikia.

– Kas nutiko po to?

– SIA veikė iki 1990-ųjų pabaigos, gal iki 1991-ųjų. Oficialiai ji buvo uždaryta 1992 m. Pagrindinė Sąjūdžio masė tuomet nuėjo dirbti į Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdis darbą kaip ir buvo padaręs, ten liko žmonės, kuriems buvo skirta užbaigti pradėtus darbus. Techniškai Sąjūdis ir dabar funkcionuoja, bet nereikia savęs apgaudinėti, čia ne tas Sąjūdis. Kaip sako žmonės, galbūt iš idėjos.

Cchinvalyje sutikome ir tris tarnaujančius lietuvius. Vieno tų vyrukų giminaitis net nukentėjo gindamas Televizijos bokštą Vilniuje. Įdomu būtų sužinoti, kur jie, ką dabar veikia.

Aš fotografavau gal iki 1991 m. vasaros pučo. Tuo metu Lietuvoje buvo įkurtas Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius (ATAS), ten dirbo mano pažįstami žmonės. Vienas jų – skyriaus vadovas Artūras Skučas, su kuriuo buvome pažįstami dar nuo Sąjūdžio laikų. Jis mane pakvietė į ATAS dirbti fotografu ir aš sutikau. Ir tada jau fotografavau ir filmavau tik skyriui, o 1993 m. atėjo buvę komunistai ir dalį mūsų atleido. Tuomet ieškojau kito darbo ir pradėjau dirbti fotoparduotuvėje. Tai dariau iki 1996 m., kai atsinaujino ryšiai su Liutauru, jis jau buvo išmaišęs daug karinių konfliktų... ir Čečėnijoje pabuvęs.

– Kaip vyko agentūros INNA darbas?

– INNA specializacija buvo užsakymai, kurie buvo įdomūs tarptautinei rinkai. Sakykim, panašiu metu vykę žydų žudikų teismo procesai – Aleksandro Lileikio ir kitų – labai domino tarptautines agentūras. Per Liutaurą turėjome ryšių su užsienio agentūromis ir joms parduodavome tokią medžiagą. Arba patys ieškodavome temų, kurios galėtų dominti užsienį. Pamenu, nusprendėme vykti fiksuoti Irako karo, kuris turėjo prasidėti, jau net vizas turėjome. Tačiau kažkaip karas baigėsi dar neprasidėjęs.

Pasaulį sukrėtė ir tokie įvykiai kaip Marie Trintignant nužudymas, ir po to vykęs bylos nagrinėjimas. INNA dirbo prancūzams, teko suktis labai operatyviai, nes jiems turėjome teikti visą medžiagą – ne tik nuotraukas, bet ir tekstinę informaciją.

Vien iš Lietuvos rinkos tuo metu nebūtume pragyvenę. Lietuviškas požiūris buvo toks, kad fotožurnalistika nėra reikalinga, neva žmonės mėgsta žiūrėti nuotraukas, bet mokėti už tai nenori.

ELTA, tuo metu sužinojusi, kad esame jos konkurentai, padarė „akciją“ – tekstinė informacija ir nuotraukos už vieną kainą. Nuotraukų kainos buvo dempinguojamos juodai – ELTA galėdavo parduoti nuotrauką vos už centą.

Tačiau mes, INNA, buvome pirmieji, kurie ėmėsi daryti nuotraukų aprašus. Kiti fotografai pyko ant mūsų, kad pridarome papildomai darbo, nes ir iš jų imta to reikalauti.

Mano nuomone, fotografai buvo ir bus reikalingi, tiesiog dabar kokybės klausimą neretai išstumia kiekybė.

Kiek vėliau pradėjome draugauti su BNS, norėjome net jungtis, tačiau jiems tuo metu to nereikėjo. Gaudavome iš jų tekstinę informaciją, savo ruožtu patys jiems pagelbėdavome, buvo savotiški mainai. Kai veiklą pradėjo portalas „Delfi“, siūlėme ir jiems bendradarbiauti, pirkti nuotraukas. Anuomet mums buvo pasakyta, kad nuotraukos – atgyvena, žiniasklaidoje jų netrukus neliks. Tačiau po kurio laiko jie apsigalvojo ir priėmė net keletą etatinių fotografų.

Mano nuomone, fotografai buvo ir bus reikalingi, tiesiog dabar kokybės klausimą neretai išstumia kiekybė. Manoma, kad kuo daugiau kartų paspaudi mygtuką, kuo daugiau nuotraukų įdedi į galeriją, tuo geriau atlikai savo darbą.

Dar dirbome reklamos agentūroms, fotografavome rinkimus. Liutauras per tą laiką dar kelis kartus važiavo į Afganistaną, ten ypač suaktyvėjo veiksmai po Rugsėjo 11-osios įvykių. Jis buvo laisvesnis. Važiavo į Sarajevą, karą Balkanuose. Sakyčiau, kad jis buvo pirmasis lietuvis, kuris tiek daug važinėjo po karštuosius taškus.

– Yra tekę pamatyti savo darytą nuotrauką pasaulinio lygio leidinyje?

– Taip, ypač tuo metu, kai Lietuvoje buvo nagrinėjama M. Trintignant ir Bertrando Cantat byla. Buvo tos nuotraukos ir „Newsweek“. Agentūrai „Reuters“ fotografavome futbolą, krepšinį.

– Neprasideda žvaigždžių liga, kai nuotraukas platina „Reuters“?

– Kokia dar žvaigždžių liga? Galiu tik pasakyti, kad man du kartus buvo siūloma įteikti Sausio 13-osios medalį, bet aš jo atsisakiau. 1991 ar 1992 m. dar kažkokie medaliai atsirado. Viena ponia man nuolat skambinėjo ir bandė įkalbėti, kad neatsisakyčiau medalio. Klausė, ką ketinu palikti vaikams ar anūkams. Tuomet jai pasakiau, kad turiu neįsivaizduojamai daug visko, ką jiems paliksiu.

Aš žinau, kas miegojo tą naktį, o dabar vaikšto apsikarstęs medaliais. Man ne pakeliui su tuo. Ir medalis man nėra taip jau svarbu, aš turiu vaizdo medžiagos, turiu neįsivaizduojamo dydžio nuotraukų archyvą iš 1991-ųjų sausio ir kitų to meto beatsikuriančios Lietuvos įvykių. Man atrodo, kad tai vertingesnis palikimas vaikams nei medalis.

Ir dabar savanoriai manęs kartais teiraujasi, gal turiu išsaugojęs kokių nors nuotraukų, kur jie užfiksuoti. Juk reikia nunešti jas komisijai parodyti. Maždaug: aš čia stovėjau ir dabar duokite man medalį. Yra kažkokia komisija, kuri sprendžia: tas vertas medalio, o anas – ne.

Aš žinau, kas miegojo tą naktį, o dabar vaikšto apsikarstęs medaliais. Man ne pakeliui su tuo.

Man ir savanorių medalį siūlė. Irgi atsisakiau. Leonidas Brežnevas tiek medalių neturėjo, kiek kai kurie susikabina. Iš lovos atsikeli – medalis, išsivalai dantis – medalis, po stalu sėdėjai – medalis. Sąžinės turėti reikia.

Kaip juokauja mano draugas R. Kanapienis, „prieš karą tiek grindų nebuvo, kiek dabar atsirado pogrindininkų“.

Bet tai asmeninis reikalas, kas nori – nešioja, kiekvienam savo.

– O buvo tokių akimirkų, Sausį ar vėliau, kurias prisimindamas pagalvojate, kad tada tikrai galėjote mirti?

– Negalvojau apie tai niekada. Galbūt tik kartą, kai po Sausio įvykių nuvažiavome į Gruziją. Per Sausio įvykius išvis negalvojau apie tai. Kai viskas vyko, negalėjau patikėti tuo, kas dedasi, – ir tąnakt, ir kai ryte pradėjo sklisti kalbos, kiek žmonių žuvo.

Galėjo būti tą sausio naktį visko, galėjo pasivyti bėgantį su fotoaparatu, galėjau atsidurti mašinoje, kurią apšaudė.

Pamenu, kad kai tik atvažiavome prie Televizijos bokšto, lipau į kalniuką, ir vienas tankas iššovė. Aišku, jei tankai būtų realiai šaudę, o ne iš tuščių šovinių, būtų gal ir pusę namo nunešę. Bet tas garsas! Apkurtau, išsijungė mano kamera. Šalimais stovėjo autobusas, jo langai nuo garso bangos išsipūtė ir suskilinėjo. Kamera kiek vėliau vis dėlto įsijungė. Tokiomis sąlygomis, kaip tada, važiavome, lipome, bandėme prieiti kaip įmanoma arčiau. Žmonės aplink mane stabdė, liepė nelįsti, nes galėjau nukentėti. Bet juk visi ten buvę rizikavo.

Mano vieną pažįstamą pašovė, kai šaudė į mašiną. Paskui nutempė, maisto nedavė, pridaužė. Jis diabetikas, jam nedavė vaistų. Daug kas galėjo tada nutikti, bet nenutiko. Kaip sakau juokaudamas: „Atsiprašau, kad likau gyvas.“

O dabar gauna medalį, pasikabina ir jau didvyris. Bet ryžtas juk ne medalyje. Man atrodo, kad fotografų ir žurnalistų darbas tą naktį buvo toks pat svarbus kaip ir gynėjų. Mes turėjome pasauliui papasakoti tai, kuo patys ne iš karto patikėjome, kas realiai vyksta pas mus čia, Lietuvoje, Vilniuje.

Galėjo kilti realus pavojus ir mūsų, žurnalistų, šeimoms. Ką galėjo pamanyti tas mano kaimynas, kuris tuo metu tarnavo KGB? Galėjo juk ateiti ir pasakyti: „Andriau, tu atsargiai, aš suprantu, kad tu mano kaimynas, bet juk kenki Lietuvai.“

Dabar gali prikurti istorijų ir visiems pasakoti, mušdamasis į krūtinę, kad aš ten buvau, dirbau Lietuvai. Na, buvai, bet kam iš to pūsti burbulą?

– Kokią nuotrauką galėtumėte pavadinti gyvenimo kadru?

– Gal jis dar prieš akis? Gal kai paskutinę vinį į karstą kals, padarysiu „asmenukę“? O iš tų, kurie jau yra, man visi kažkaip savaip patinka. Patinka nuotrauka, kurioje 1991 m. Lietuvoje viešėjęs buvęs JAV prezidentas Richardas Nixonas sveikinasi su berniuku. Aš vienas padariau tą kadrą, ten nė vieno fotografo nebuvo. Norėčiau susitikti su tuo berniuku, jam dabar turėtų būti apie 40 metų, ir sužinoti, kaip susiklostė berniuko iš nuotraukos gyvenimas.

Dar buvo futbolo rungtynės, kuriose žaidė lietuviai su vengrais ir pralaimėjo 6:1. Man pavyko užfiksuoti akimirką – vartininkas atsirėmęs į tinklą ir jam labai liūdna. Ta nuotrauka buvo labai populiari „Reuters“, iš tų rungtynių nedėjo tiek nuotraukų su kamuoliais, kiek tą nuliūdusį vartininką.

Turiu ir kadrą, kuris išėjo netyčia. Maskvoje 1991 m. tarp Rusijos ir Lietuvos buvo pasirašoma sutartis. Mes nuvykome to įamžinti. Tuo metu į Maskvą susitikti su Michailu Gorbačiovu buvo atvykęs George’as Herbertas Walkeris Bushas. Šiaip ne taip gavome akreditacijas į tą susitikimą. Padariau keletą kadrų, tačiau tos juostos taip ir neišryškinau. O po trijų savaičių prasidėjo pučas. Aš jį irgi fiksavau. Kai išryškinau nuotraukas, pamačiau, kad tankus fotografavau ant susitikimo kadrų, taigi išėjo tikrai ironiškos fotografijos – tarsi M. Gorbačiovas dovanoja tanką G. H. W. Bushui.

Daugiau straipsnių apie fotografiją – pressphoto.lt