Fechtavimasis padeda pasiruošti darbui operacinėje
„Kai pa­bend­rau­ju su iš­vy­ku­siais ko­le­go­mis, ne­re­tai kaip tik jie, o ne at­virkš­čiai, žiū­ri kiek pa­vy­džiai. Čia, ins­ti­tu­te, bū­da­mas jau­nas gy­dy­to­jas, jau esu pel­nęs ge­res­nį var­dą ir po­zi­ci­ją nei iš­vy­ku­sie­ji už­sie­ny­je. Jei esi pri­si­ri­šęs prie gim­tos ša­lies, ban­dai iš­nau­do­ti vi­sas ga­li­my­bes čia. O dėl al­gų – vis­kas pri­klau­so nuo žmo­gaus po­rei­kių“, – įsi­ti­ki­nęs Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to uro­lo­gas Auš­vy­das Pa­ta­šius (34 m.)

– Dėl interviu pagauti tave nebuvo lengva. Daug laiko atima ne tik gydytojo darbas, bet ir rengiama disertacija?

– Darbo tikrai pakanka (šypsosi). Kadangi vieninteliai pasaulyje turime tokią visuotinai taikomą ankstyvosios prostatos vėžio diagnostikos programą, noriu ištirti, ar ji efektyvi. Pasaulyje dėl to dar kyla diskusijų, o mes, jau vykdydami šią programą, turime išsiaiškinti jos pliusus ir minusus. Nepaisant to, kad programos dėka diagnozuojame daug prostatos vėžio atvejų, visgi turėtume žinoti, kurių pacientų vėžys yra kliniškai nereikšmingas ir jų tikriausiai nereikia gydyti, o tik stebėti.

– Aiškinotės ir, kiek prostatos vėžio diagnozė galėjo paskatinti savižudybes.

– Prieš gerus metus buvo publikuotas VU Filosofijos fakulteto Suicidologijos tyrimų centro tyrimas, kuriame pateikti duomenys, jog tarp savižudžių dvidešimt procentų sirgo prostatos ligomis. Vis dėlto čia buvo įtrauktos visos prostatos ligos – tiek vėžys, tiek hiperplazija, uždegimas, – kurios šiaip yra dažnos. Taigi, nors dėl ankstyvosios diagnostikos programos išsiaiškinama daugiau atvejų ir vyrai galimai patiria daugiau emocinio streso, mūsų tyrimai parodė, kad tiesioginio ryšio su didesniu savižudybių skaičiumi išvesti neišeitų. O, pavyzdžiui, šiuo metu tyrinėjame, koks prostatos vėžio dažnis yra tarp cukriniu diabetu sergančių pacientų. Literatūroje minima, kad tarp diabetikų prostatos vėžys yra retesnis vien dėl to, kad tai susiję su hormoniniais pokyčiais. Sergantiesiems vartojant tam tikrus vaistus rizika dar labiau sumažėja.

– Realybė tokia, kad pasitikrinti dėl šių ligų vyrus dar tenka atvesti moterims?

– Didžioji dalis pacientų, o ypač tie, kurie nejaučia jokių simptomų, jeigu jau ateina, tai dažniausiai lydimi antrosios pusės. Išties, šalia esantis artimas žmogus dažniausiai ir yra tas kertinis akmuo, kuris turėtų paskatinti tikrintis. Aišku, tai neturėtų tapti manija, tačiau padidėjus PSA vyrui reikėtų pasitikrinti, ar nėra piktybinių ląstelių. Tiesa, dėl sėklidžių pakitimų jie elgiasi dvejopai – vieni bijo kreiptis, kiti ateina vos pastebėję minimalius pasikeitimus. Viskas priklauso nuo amžiaus: jauni vyrai sąmoningesni, labiau save apsičiuopia ar pasitikrina. Džiugu, kad medija, pacientų organizacijos, profesinės draugijos jau yra suformavusios žmonių onkologinį budrumą.

– Bendravimas su onkologiniais pacientais reikalauja didesnio psichologinio pasiruošimo.

– Šie pacientai dažnai būna apimti nevilties, laukia, kad juos išgelbės gydytojas. Tai šiek tiek apsunkina darbą, tenka tapti psichologu. Tačiau, jei net ir esant pačiai beviltiškiausiai situacijai paaiškini pacientui, kad turėtų vertinti laiką, kurį išgyvens, priimti gydymą, kuris pratęstų gyvenimą, žmonės įgyja šiek tiek optimizmo. Pacientą kamuojanti nežinomybė, gimdanti vidinį nepasitenkinimą, dažnai tampa pagrindiniu emociniu dirgikliu, paskatinančiu ir konfliktus su gydytoju. Todėl būna, kad vizitas išsitęsia ir iki valandos, pusantros. Skiri dėmesio ir ne darbo metu, jei matai, kad reikia.

– Užsiminei, kad didžioji dalis kurso draugų po studijų išvažiavo svetur. Pačiam nekilo noras pasekti jų pavyzdžiu?

– Studijuojant tokių minčių nebuvo kilę, dirbant – taip. Tačiau kai pabendrauju su išvykusiais kolegomis, neretai kaip tik jie, o ne atvirkščiai, žiūri kiek pavydžiai. Čia, institute, būdamas jaunas gydytojas, jau esu pelnęs geresnį vardą ir poziciją nei jie užsienyje. Jei esi prisirišęs prie gimtos šalies, bandai išnaudoti visas galimybes čia. O dėl algų – viskas priklauso nuo žmogaus poreikių. Džiaugiuosi, kad šalia gydytojo atlyginimo gaunu ir doktoranto stipendiją. Aišku, tam aukoji laisvą laiką, rašai straipsnius, publikuoji. Bet, džiugu, kai veikla įvertinama.

E.Paukštės nuotr. / lsveikata.lt

– Kada supratai, kad nori būti gydytoju?

– Nuo mokyklos laikų dalyvauju skautų veikloje, tai ir įskiepijo suvokimą, kad kiekvienas natūraliai nori padėti kitam žmogui. Jei medicina yra būdas, kaip tą padaryti profesionaliai, tai aš ir turėčiau jį pasirinkti. Nereikia smerkti tų, kurie mediciną pasirenka dėl finansinių sumetimų ar įtakos, populiarumo siekimo. Bet kuriuo atveju svarbu, kad žmogus būtų savo srities profesionalas. O urologija, be to, kad chirurginė specialybė, patraukė tuo, jog čia mačiau perspektyvią nišą moksliniams tyrimams.

– Laisvalaikiu tave galima išvysti su špaga rankose. Maža streso darbe?

– Ligoninėje praktiškai nėra dienos, kai neoperuotum pats ar neasistuotum kolegai operacinėje. Ir tą darome išties neergonomiškai, todėl turime būti gerai fiziškai pasirengę. Taigi fechtavimasis man iš dalies tą padeda padaryti. Šis užsiėmimas gerai veikia visą kūną – dirba kojos, pilvo presas, rankos, nugara. Taip pat – smegenys, ypač priimant greitus sprendimus. Tai – milisekundžių, dūrio klausimas. Tas pats, kaip ir operacinėje. Šiaip labai svarbu pakeisti aplinką, atsipalaiduoti, bent keletą minučių pamiršti sunkią operaciją ar pacientų atsineštas viltis. Beje, be fechtavimosi dar buriuoju ir esu skautas. Džiaugiuosi, kad turiu savo receptą ir kol kas darbe dar „neperdegiau“.

– Su fechtavimo federacija siekiate šią sporto šaką padaryti patrauklią net neįgaliesiems.

– Gal kitiems iš šalies fechtavimas atrodo herojiškas ar sunkiai suprantamas, norime padaryti jį patrauklų visiems – nuo vaikų iki aklųjų. Mano svajonė būtų bent didžiuosiuose miestuose sudaryti sąlygas fechtuotis neįgaliesiems. Šiuo sportu užsiimančiu žmonių nėra daug, o neįgaliųjų – dar mažiau. Nepaisant to, jiems yra didžiulė galimybė tapti sportininkais, siekti gerų rezultatų ir atstovauti šaliai neįgaliųjų sporte. Jau bandėme rengti specialias neįgaliųjų stovyklas vasarą prie jūros, Monciškėse, tikimės tęsti iniciatyvą.

Publikuota portale lsveikata.lt.