Elijas Martynenko: „Visa, kas mums lieka – tai mūsų pačių istorijos“
Ma­rius Po­vi­las Eli­jas Mar­ty­nen­ko (g. 1993) yra ži­no­mas Lie­tu­vos bei Eu­ro­pos sle­mo poe­zi­jos sce­no­je. Skai­to­mas ir tuo pa­čiu vie­nų mėgs­ta­mas, o ki­tų kei­kia­mas vir­tua­lio­je erd­vė­je jo pa­ties ku­ria­ma­me tink­la­raš­ty­je „Praeis“. Šiais me­tais poe­tas de­biu­ta­vo poe­ti­nės pro­zos kny­ga „Be pen­kių pa­sau­lio pra­džia“ – teks­tais ma­lo­nu­mui su­ža­din­ti. Jo biog­ra­fi­jo­je knibž­dė­te knibž­da įdo­miau­sių de­ta­lių, ku­rios kar­tu ir su­kre­čian­čios, ir klai­kiai juo­kin­gos. Pa­čiam au­to­riui vi­sos jo pa­tir­tys tam­pa ga­li­my­be at­vi­ram po­kal­biui, ne­si­bai­gian­čių is­to­ri­jų pa­sa­ko­ji­mui. Šiuo me­tu Eli­jas stu­di­juo­ja vai­dy­bą.

Eliją Martynenko kalbina Gediminas Kajėnas.

– Esi žinomas sakytinės, performatyviosios poezijos kūrėjas, šiame amplua sulaukęs ir pripažinimo bei įvertinimo. Ne taip seniai Tavo tekstai, visos tos istorijos, egzistavo tik Tavo galvoje, o kiti su jomis galėjo susitikti tik Tau pačiam jas pasakojant. Dabar štai pasirodė knyga, kuri skaitytojui leidžia šiuos tekstus suasmenininti: skaityti sau. Kaip manai, kas nutinka su Tavo istorijoms, kai jos tampa visų?

– Sakytinė poezija yra labai efemeriška ir tuo ji mane nepaprastai žavi. Kai dar nebuvo knygos, neretai tekdavo dalyvauti renginiuose, kuriuose spontaniškai būdavau pakviečiamas atlikti savo tekstų. Anksčiau dėl to labai nerimavau, o paskui pamaniau: aš juk kaip tik noriu galiu atlikti savo kūrinius, niekas juk nežino, kaip iš tiesų jie turi skambėti. Jei ko nors staiga neprisiminčiau, galiu tiesiog imti improvizuoti, pasakoti, kas šaus į galvą. Mano istorijos buvo tik mano istorijos, ir aš galėjau su jomis daryti ką tik panorėjęs.

Tekstams sugulus į knygą taip lengvai išsisukti jau nebepavyks: skaitytojas-klausytojas gali pamatyti klaidą, neatitikimą tarp sakomo ir užrašyto teksto. Juokinga, bet tokiu būdu pats autorius tampa savo tekstų įkaitu. Kažkas yra pasakęs, kad „žodžiai sulėtėja iki rašto“. Įsivaizduoju, kad atsidūrę ant popieriaus jie tampa labai monumentalūs, monolitiški. Kaip užrašyta, taip jau yra, nieko nebegalima pakeisti.

Man pačiam mano tekstai ilgą laiką atrodė labai vienkartiniai, praeinantys. Tik po penkerių metų kūrybos, vis daugiau žmonių klausinėjant, ar galėtų kur nors paskaityti šiuos tekstus, pradėjau rašyti tinklaraštį „Praeis“. Vėliau pradėjau bendrauti ir su leidykla.

Dabar keista… Keista matyti žmonių rankose knygą. Atrodo, kad tai fizinis minčių pavidalas. Man pačiam neatrodo, kad mano mintijimo vyksmas yra kuo nors geresnis už kitų. Bet štai jis įgijo nuo manęs atskirą kūną, kuris pradėjo savo gyvenimą. Imu galvoti, kad mano istorija, patekusi į kitų rankas, tampa mūsų visų kuriamomis istorijomis. Juk skaitytojas yra ne menkesnis jos kūrėjas už autorių. Dažnai net geresnis, kompetetingesnis. Bent jau už mane tai tikrai.

– Ar Tu atsimeni visus savo tekstus ir galėtum čia pat, net nežvilgterėjęs į užrašus, vieną po kito juos atlikti iš atminties?

– Ne visus, bet didžiąją dalį atsimenu. Padėjo tai, kad iki šiol jie gyvavo kaip sakytinės poezijos žanras ir juos reikėjo įsiminti. Knygoje yra šešiasdešimt tekstų, parašytų per šešerius metus. Statistika gan paprasta – du trys tekstai per mėnesį. Per metus dar būna ir mėnuo atostogų. Tad tai nėra daug nei užrašyti, nei įsiminti.

Kiekvieną kartą rašydamas tekstą aš galvoju apie tai, kokia bus jo funkcija, kokiu būdu jis pasieks žmones. Pastebėjau, kad labai sunku parašyti kūrinį, kuris vienodai gerai būtų ir atliekamas scenoje, ir gyvuotų savarankiškai kaip užrašytas tekstas. Didžioji dalis pasaulio performatyviosios poezijos atlikėjų taip ir nepalieka sakytinio žanro ir vos vienas kitas išleidžia savo knygas. Šis žanras tinkamesnis tarpdisciplininėms menų sintezėms jungiant tekstą su muzika, tekstą su vaidyba ar tekstą su kinu.

– Pirmoji Tavo knyga išleista dviejų tūkstančių tiražu. Žinai, tokiu tiražu negali pasigirti nė vienas gyvas lietuvių poetas. O gal ir mirusiems tai nelabai įkandama. Man rodos, jau vien dėl to Tave galima laikyti šiuolaikinės mūsų literatūros fenomenu.

– Iki pasirašydamas sutartį aš nežinojau, koks bus knygos tiražas. Po to, matydamas skaičius net nesuvokiau – daug tai ar mažai. Ne ką tenutuokiau ir apie leidybinę statistiką. Tik išėjus knygai pamažu atsirado nuovoka.

Na, o dėl „fenomeno“, tai šis žodis turi daug reikšmių. Vienur tai neįprastas reiškinys, o kitur tiesiog „atsitikimas, reiškinys“. Šiame kontekste man labiausiai tinka „atsitikimas“ – taip paprasčiausiai nutiko. Pats aš niekados neturėjau tokios pirminės intencijos būti išgirstam ar perskaitytam kuo didesnio žmonių kiekio.

Kai prieš šešerius metus pradėjau dalyvauti poezijos ulemuose, dariau tai vien dėl malonumo, atmosferos, galimybės dalintis ir klausytis kitų. Praėjus šešeriems metams man atrodo, kad aš viską darau taip pat, kaip ir anksčiau, tik dabar į tai atkreipiamas didesnis dėmesys.

– Poetas Donatas Petrošius feisbuke Tave įvardijo kaip būsimą klasiką ir net palygino su Justinu Marcinkevičium.

– Aš tai priėmiau kaip labai linksmą pokštą. Beje, pirmą kartą Just. Marcinkevičių skaičiau gimnazijoje: bibliotekoje susiradau knygą „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ ir atsivertęs joje radau 20 litų. Nuo to karto aš labai mėgstu šį poetą… Iki šiol prisiminus kai kuriuos jo tekstus mane nukrato šiurpuliukai. Tai buvo susitikimas su kažkuo didingu. Na, o mano kūryba yra labai žemiška.

– Gal tai klaidingas įspūdis, bet atrodo, kad Tu tekstus parašai tartum savaime, vienu prisėdimu. Gal gali papasakoti apie savo kūrybos virtuvę? Ar parašęs leidi tekstams susigulėti, o tada taisai? O gal parašai ir iškart daliniesi virtualybėje?

–Kiekvienas tekstas yra darbas. Kartais užtenka vieno prisėdimo, kitiems tekstams subręsti reikia mėnesių, metų. Parašęs tekstą bent kuriam laikui pasistengiu jį užmiršti. Sukuriu distanciją tarp savęs ir kūrinio. Tuomet vėl jį perskaitau. Atrodo, kad taisau, kol jau neberandu ką taisyti. Tada nešu į dienos į šviesą. Vis dėlto, skaitant kad ir seniausiai publikuotą tekstą, randu taisytinų dalykų.

Man tekstai dažniausiai gimsta, kai nustembu. Kai pastebiu pasaulyje kažką įstabaus. Kai mane patį sukrečia. Tuomet kyla noras dalintis šiuo atradimu. Tai primena nusistebėjimo šūksnį: „Ei, žiūrėk ką patyriau šiame pasaulyje!“ Ir jei kam nors įdomu, jei kas nori apie tai pasiklausyti, lai klausosi, pasiskaityti – lai skaito.

Niekam nebandau brukti savo atsakymų ar tiesų – manyje pačiame kur kas daugiau klausimų nei teiginių. Kūryba bandau suvokti savo paties ir mano aplinkos ontologines koordinates. Taip ir keliauju su savo klausimais nieko neteigdamas, nieko neneigdamas. Yra pasakyta, kad eiti reikia su tais, kurie ieško tiesos ir bėgti nuo tų, kurie sakosi ją jau suradę.

T– avo knygos paantraštė skamba taip: „Tekstai malonumui sužadinti“. Ar Tau pačiam rašymas yra malonumas, kurį siūlai patirti ir skaitytojams?

– Gimnazijoje bei universitete nemažai teko bendrauti su iniciatyviais žmonėmis, kurie amžinai užsiėmė tik labai svarbiais, didingais darbais. Bet kuo daugiau reikšmingumo, tuo mažiau malonumo ir džiaugsmo… Kurį laiką gyvenau Italijoje ir buvau sužavėtas jų gyvenimą persunkusia samprata – „dolce far niente“ – laimė, džiaugsmas, saldumas dėl nieko. Dėl visiškų niekų, mažiausių kasdienybės smulkmenų, paprasčiausių dalykų. To, man rodos, visiškai užtenka.

Šiandien malonumo sampratą gerokai iškreipė vartojimas ir hedonizmas. To tiesiog yra per daug ir malonumas siejamas išimtinai su vulgarumu. Tačiau metus praleidęs vienuolyne pamačiau, kad žmonės šį kelią pasirenka ne dėl kančios, ne dėl nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo, tačiau ir dėl malonumo gyventi paprastą, lėtą, bendrystės kupiną gyvenimą kasdien dirbant ir meldžiantis, tarnaujant kitiems. Aišku, jų kasdienybėje, kaip ir, tarkime, santuokoje, netrūksta išbandymų, kurie reikalauja tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų, tiek valios pastangų Tačiau dvasinis malonumas šiame kelyje taip pat egzistuoja. Knygos paantrašte tiesiog norėjau parodyti, kad malonumas nėra tokia lėkšta ir vulgari sąvoka, kaip dabar esame įpratę ją interpretuoti.

Prieš keletą metų bandžiau rašyti grožinį romaną, tačiau man velniškai nesisekė.

O rašydamas aš, be abejo, patiriu neapsakomą malonumą. Lygiai kaip ir vaidindamas. Arba žiūrėdamas meno albumus. Pamenu, būdamas trylikos pirmą kartą pamačiau Vincento van Gogho nutapytus batus. Ir mane ištiko malonumas nuo netikėto dailininko kasdienybės apsireiškimo mano paties gyvenime. Juk jis nutapė ne tik žmogaus santykį su konkrečiu daiktu, tačiau kartu ir santykį tarp žmogaus ir gamtos, žmogaus ir žmogaus, galų gale, tarp žmogaus ir dievo. Galvoju, kad kūryboje, kaip ir pačioje įprasčiausioje kasdienybėje, vieni su kitais mes dalinamės savo tikrovės trupiniais vildamiesi, kad iš tų skirtingų dalelių bei fragmentų mums pavyks sulipdyti pilnesnį, tikresnį šio pasaulio vaizdą.

– Grožinėje literatūroje atskirti, kur rašytojas kuria fikciją, o kur yra jo asmeninė patirtis, yra labai sudėtinga. Tuo tarpu pats nesislėpdamas pasakoji tai, kas su Tavimi yra nutikę. Šia prasme knygą net galima skaityti kaip išplėstą Tavo gyvenimo aprašymą.

– Prieš keletą metų bandžiau rašyti grožinį romaną, tačiau man velniškai nesisekė. Jei sukuriu fikciją ir ji manęs neveikia taip, kad tikėčiau ją esant tiesa, kodėl tuomet ji turėtų tuo įtikinti skaitytoją? Aišku, tuomet kyla klausimas – ar galima vadinti kūryba tai, kas viso labo yra mano gyvenimo istoriografija? Bet šis gyvenimo aprašymas yra ir pats gyvenimas. Gamta gimdydama gimsta. Panašus dėsnis galioja ir gyvenimui bei menui. Man regis, kad menas nėra „apie gyvenimą“ ar „gyvenimo dalis“. Šie dalykai yra vienalytė būtis.

Kūryba – tai gebėjimas potyrį, patirtį ar nutikimą įkurdinti pasakojime, kurio klausytis ar skaityti būtų malonu. Kodėl? Dėl to, kad šis pasaulis ir gyvenimas man atrodo neįtikėtinai įstabūs savo nepakartojamumu. Kartais tai pasireiškia per šlykštumą, koktumą, blogį, vulgarumą, bet aš vis nesiliauju stebėtis. Galbūt kai išseks šio pasaulio inspiracijos, atsigręšiu ir į fikciją.

– Ar visa, kas yra nutikę su Tavimi, Tau gali tapti tekstu?

– Tekstu gali tapti beveik viskas, išskyrus tai, kas negali būti įžodinta. Pastebėjau, kad mano sąmonė taip veikia – ji stengiasi įžodinti patirtis, emocijas, elgseną. Galbūt kai suteikiu vyksmams ar veiksmams žodinį pavidalą, lengviau juos suprantu. Taip visų pirma pats sau paaiškinu, kaip veikia pasaulis. Kodėl aš elgiuosi vienaip. Kodėl žmonės elgiasi būtent šitaip.

Žinoma, yra patirčių, kurių negaliu paversti pasakojimu, ir anksčiau tai mane kankino. Tai tam tikri slėpiniai, dvasiniai išgyvenimai. Labai keisti dalykai, kuriuos, pavyzdžiui, patyriau atsidūręs diabetinėse komose. Arba kai kadaise išbandžiau DMT – dimetiltriptaminas, natūraliai egzistuojanti stipriausia haliucinogeninė medžiaga pasaulyje, randama žmogaus kūne, taip pat ir daugelyje augalų. Šios būsenos yra labai sunkiai nupasakojamos.

Esu sulaukęs vertinimų, kad toks savo patirčių viešinimas yra dvasinis, psichologinis, emocinis ekshibicionizmas. Galbūt. Pasirodžius knygai, tiek elektroniniu paštu, tiek ir komentarais tinklaraštyje, gaunu nemažai anonimiškų reakcijų apie tai, jog savo tekstais skelbiu abejotinas vertybes, ardau šeimos pamatus, tyčiojuosi iš savo valstybės ir niekinu meną. Keista, nes pats lyg ir nesiekiu tokių rezultatų, net nemąstau tokiomis kategorijomis. O paskui apsisuku ir pagalvoju: o gal kitiems geriau matyti…

Bet aš savo kailiu esu patyręs, kad atvirumas sužadina atvirumą. Ir bendraujant su kitais bene tikriausias ir nuostabiausias dalykas yra šis nuogis.

– Tačiau atvirumas, kurį savo tekstuose deklaruoji, gali būti ir simuliuojamas, vaidinamas. Gal Tu tik apsimeti kvaileliu, nevykėliu, kad nukreiptum akis nuo teksto ir išbandytum skaitytojų tolerancijos ribas?

– Rašydamas aš pats bandžiau išsiaiškinti, ar atvirumas kuo nors skiriasi nuo išpažintinės literatūros, kuri dabar gan plačiai paplitusi. Atsakymo neturiu, tačiau tikrai žinau, kad pats tapdamas atviru, dažniausiai atvirumui paskatina ir kitą. Ir ši mano patirtis nėra vien tik literatūrinė. Įvairiuose savo gyvenimo etapuose – ir gyvendamas vienuolyne, ir dirbdamas prie baro, ir studijose – pastebiu tą patį. Atvirumas tarp žmonių gimdo sunkiai žodžiais nusakomą slėpinį. Galiausiai, juk visa, kas mums lieka, – tai mūsų pačių istorijos.

Kita vertus, jei iš intymios erdvės atvirumas patenka į viešumą, ar jis nepraranda savo esmės, ar nėra nupiginamas, devalvuojamas? Tekstuose kalbėdamas apie savo nesėkmes, keistas patirtis, nenoriu sužadinti gailesčio, tik bandau šiuos nutikimus parodyti kaip natūralią gyvenimo dalį.

Žinoma, kartu aš noriu ir patraukti dėmesį. Turbūt to, daugiau ar mažiau, siekia kiekvienas menininkas, kuriantis ne į stalčių. Gal taip mes kompensuojame meilės poreikį, kurio negavome, o gal iki šiol negauname savo kasdienėje aplinkoje?

Vis dėlto tos istorijos, kurias esu išgyvenęs ir kuriomis dalinuosi savo tekstuose, nėra kažkas nepaprastai naujo ar netikėto.

Vis dėlto, kad ir kaip stengtumeisi, niekados negali būti tikras, kokios reakcijos sulauks viena ar kita tavo istorija. Tai man labai primena teatrą. Galima iki tobulumo surepetuoti sceną galvojant, jog ji žiūrovui sukels tam tikrą emociją. Bet tu vaidini, o žmonės juokiasi… Kodėl tai, kas tau atrodė kaip tragedija, kitiems tapo komedija? Man rodos, galima nuspėti daugybę dalykų, bet tik ne kito žmogaus reakciją į tavo žodžius ar veiksmą.

Vis dėlto tos istorijos, kurias esu išgyvenęs ir kuriomis dalinuosi savo tekstuose, nėra kažkas nepaprastai naujo ar netikėto. Laikas keičiasi ciklais: kas nors baigiasi, o po kurio laiko, žiūrėk, vėl prasideda kitoje erdvėje, kituose gyvenimuose. Mano nešvankybės ir nukrypimai yra žiedeliai palyginus su senovės Romos imperija, Indijos meilės menu ar markizo de Sado linksmybėmis. Kiekvienu laiku, kiekvienoje visuomenėje atsiranda apie tai kalbančių, dainuojančių, rašančių, piešiančių. Juk lygiai tas pats ir filosofijoje: visi žodžiai tėra pavienės mintys Platono ir Sokrato paraštėse. Tačiau žmonės mąsto, rašo, nes kiekvienam laikui reikia savo žodžių, savo ištarmių. Kas žino, jei apie tai nekalbėtume, gal jau būtume viską, kas svarbiausia, seniai pamiršę.

– O ar nekyla pavojus sąmoningai ieškoti tokių kraštutinių patirčių siekiant paskui visa tai aprašyti ir, tokiu būdu tartum mitologizuoti savo gyvenimą?

– Be abejo, kyla. Kinai turi tokį palinkėjimą: „Kad tau tektų gyventi įdomiais laikais“. Ir tai nėra linkėjimas gero, nes „įdomūs laikai“ – tai karas, badas, suirutės, nelaimės. Galbūt ir aš tampu savo pasakojimų vergu tetrokšdamas naujų patirčių, apie kurias galėčiau visiems girtis.

Kinai turi tokį palinkėjimą: „Kad tau tektų gyventi įdomiais laikais“. Ir tai nėra linkėjimas gero, nes „įdomūs laikai“ – tai karas, badas, suirutės, nelaimės.

Prieš kelias dienas kalbėjausi su viena režisiere, su kuria rengiame bendrą projektą, ir ji man pakišo mintį aplankyti kalėjime savo tėvą. Jo nemačiau nuo pat įkalinimo prieš aštuonerius metus. Tokia mintis man pačiam net nebuvo šovusi į galvą. Dabar galvoju, kad iš to turėčiau naujų istorijų, kurios gal net pranoktų mano vaizduotę.

Kita vertus, net tuomet, kai dar nerašiau, aš vis įsipainiodavau į įvairias istorijas, kurių sąmoningai nesiekiau. Ar žinai, kodėl mečiau filosofijos, vertimų studijas, kodėl pakeičiau tiek darbų? Nes man tapdavo nuobodu, aš nusivildavau negavęs ir neradęs to, ko ieškojau.

Paauglystėje perskaitęs Aldous Huxley esė knygą „Suvokimo durys. Rojus ir pragaras“ bei Oliverio Sackso „Haliucinacijos“ panorau išbandyti kuo įvairiausių psichotropinių medžiagų ir pamatyti, kaip jos veikia mano sąmonę. Buvo labai įdomu. Dabar to nebereikia. Dabar tai jau žinau.

Tačiau tiek anuomet, tiek ir dabar į priekį mane veda smalsumas. Bet jis toks pat kaip kalnų trauką pajutusių alpinistų, kurie leidžiasi vis į naujus žygius, siekdami aukštesnių viršūnių. O būna, kopdami ir nusiridena žemyn. Tačiau nepabandęs taip ir nesužinosi, kaip ten viskas yra.

– Asmeninių patirčių įvardijimas – tai, visų pirma, savikūra, bandymas išgryninti save kažkur „tarp gyvulio ir dievo, tarp durnyno ir vienuolyno“? Štai kad ir tokia tavo mintis: „Krisdamas į tamsybę išties griebiu sau už rankos ir rėkiu: „Rašyk, padla, rašyk!“

– Tai būdas suvokti. Būti sąmoningam gyvenimo sraute. Būdas nesugriūti.

Kai kūriau tinklaraštį, daugelis mano sugalvotų pavadinimų jau buvo užimti. Tada spontaniškai įrašiau „praeis“, turėdamas omenyje savo ketinimą kurti tinklaraštį. Šis žodis tiko. Tik po kurio laiko man draugas Jonas, dirbantis „MintVinetu“ knygyne parašė apie karalių Saliamoną. Iki tol pats nebuvau suvedęs šių galų. „Praeis“ – tokia yra ant Saliamono žiedo užrašytų žodžių esmė. Čia būtų galima įžvelgti sąsajų su Vytautu Mačerniu ir jo „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“, bet tuo metu apie tai irgi negalvojau.

Įžodinimas, rašymas – tai irgi būdas suvokti amžinąjį kismą, laikinumą ir atrasti tai, kas net ir trumpalaikėje būtyje yra vertinga. Pastebėjau, kad paprastai aprašau tik tuos įvykius bei patirtis, kurios jau yra praėjusios, tartum žiūrėdamas iš atstumo į tai, kas jau įvyko. Net apie santykius su mergina, mūsų bendrų istorijų neaprašydavau tuomet, kai jos dar vykdavo. O jei taip nutikdavo, priimdavau kaip ženklą, jog priartėjome prie pabaigos.

– Tekstuose Tu išvengi kalbėjimo metaforomis, simboliais, o vietoj to dažniausiai pratrūksti keiksmais, slengu, visokiausių galų ir lygių nenormine leksika. Ar tai bandymas rašyti taip, kaip yra, nieko neimituojant ir neslepiant?

– Paauglystėje kažkas man pakišo Alleno Ginsbergo kūrybos. Tada pasidomėjęs jo biografija ir peržiūrėjęs interviu supratau, kad man artimas jo požiūris, jog menas eina tais pačiais keliais kaip ir gyvenimas. Išties manau, kad geriausia kalbėtis ir vieniems į kitus prabilti kalba, artimiausia mūsų kasdienybei. Nemanau, kad tai vulgarizuotų ar menkintų pačią kalbą.

Bet jei pažvelgi į tam tikrą užribį, gali išgirsti ir tai, ko net nežinojai esant.

Kai skaičiau Roberto Kudirkos parengtą „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyną“, džiaugiausi tuo, kokia įvairi, spalvinga ir šmaikšti yra ši marginalinių grupių kalba. Kalbininkai pripažįsta, kad šiandienėje mūsų kalboje naujų žodžių sukuriama ne tiek jau daug. Bet jei pažvelgi į tam tikrą užribį, gali išgirsti ir tai, ko net nežinojai esant. Ezopinė kalba šiandien puikiai gyvuoja įvairių neformalų leksikoje. Vien ko vertos metaforos, naudojamos norint įsigyti psichotropinių medžiagų. Tai tikra gatvės poezija.

– Tavo tekstai niekaip netelpa į grožio kategoriją, ir tai net savotiškai gražu… Susidaro įspūdis, kad Tu sąmoningai braidai po visus tuos šūdus, rodai pirštu į netobulumus ir taip tartum atveri kitą tikrovės pusę, kur laimė, sėkmė, grožis tampa ne idealais, bet saviapgaule ir dar viena iliuzija.

– Kartais ateina akimirkos, kai situacija tikrai yra sumauta, visiškas dugnas, totalus pyzdec. Man tokių buvo, ir visai neseniai. Prisimenu, tada su draugu iš aktorinio studijų stovėjome ant Neries kranto ir stebėjome plaukiančias ledo lytis. Staiga kalbėdami apie sunkumus suvokėme, kad tai be galo gražu. Kai kas sako, kad grožis išgelbės pasaulį, tačiau aš tuo netikiu. Manau, kad arčiau tiesos yra tai, kad mūsų gebėjimas grožėtis galėtų išgelbėti, bet ne pasaulį, o tik mus pačius.

Grožio kanonai, šeimos samprata, normali psichika, visuomeninio gyvenimo normatyvai – tai yra socialiniai konstruktai. Jie nėra universalūs. Mane labai žavi visokie marginalai ir jų patirtys. Pačiam nemažai teko savanoriauti kalėjime, ligoninėje, benamių prieglaudoje, socializacijos ir žmonių su psichine negalia centruose ir man tai nebuvo kažkas kito. Tai dalis mūsų tikrovės, kurią arba atvirai matai, arba tiesiog stengiesi nuo jos pabėgti, pasislėpti, nematyti. Šis tikrovės pjūvis niekados nebuvo pradingęs iš mano akiračio. Tai mano paties gyvenimo dalis. Apie ją aš ir pasakoju.

Man rodos, mes ieškome absoliučios tiesos, o tada bandome ją pritaikyti savo pačių gyvenimuose. Paskui kenčiame nesuprasdami, kodėl ta absoliuti tiesa neteisingai apsireiškia. Kaip jau sakiau, atsakymas slypi ne baigtiniame teiginyje, o pačiame klausinėjime, atsakymo ieškojime. Kad ir apgraibomis, visiškoje tamsoje. O paskui, žvilgteri iš kitos pusės, netikėtos perspektyvos, ir matai, kaip tamsa, purvas, nešvankybė, virsta šviesos ar vilties krisleliais.

Juokas, žaidimas, kismas – man tai esmingiausi dalykai gyvenime. Praradęs gebėjimą juoktis veikiausiai nebūčiau ištvėręs daugelio gyvenimo smūgių.

– Tačiau viltis ir šviesa Tavo tekstuose nėra kažkas saldaus, pozityvaus. Knygoje, man regis, ji labiausiai reiškiasi per juoką, kuris dažniausiai tragikomiškas, sarkastiškas, net piktdžiugiškas. Ar taip juoku pats giniesi nuo pasaulio ir savo paties beprotybės?

– Juokas, žaidimas, kismas – man tai esmingiausi dalykai gyvenime. Praradęs gebėjimą juoktis veikiausiai nebūčiau ištvėręs daugelio gyvenimo smūgių. Teigiama, kad juokas yra vienintelė racionali žmogaus reakcija į jo paties mirties fenomeną, nes rimtai jo suvokti esame tiesiog nepajėgūs.

Ar juo ginuosi? Nemanau. Juokdamasis geriau priimu viską, kas nutinka. Viename tekste yra paminėti man brangūs žodžiai – kai pasakiau, kad ne grožis, gėris ar tiesa išgelbės pasaulį, o būtent juokas, mano bičiulis tarė: „Ne, bet kai suvoksim, kad šis pasaulis nebeišgelbėjamas, juokas mums labai padės.“

– Sakytinės poezijos autoriai savo kūriniuose gan dažnai iškelia socialines temas. Šiuo atveju poezija pasitelkiama kaip kovos įrankis ar bent būdas kalbėti apie tokias problemas. Ar Tau pačiam ši kryptis įdomi?

– Paskutiniame Europos slemo poezijos festivalyje absoliuti dauguma tekstų buvo vienaip ar kitaip susiję su socialinių, seksualinių, etninių, religinių, rasinių mažumų problemomis. Slemo kūrėjai tiesiogiai kalba žmonėms, kreipiasi į publiką ir, matyt, tai veikia jų rašymą bei temas. Tokia aktualioji poezija man, atvirai sakant, neįdomi. Tai tartum ideologiniai manifestai, pateikiami literatūrine forma.

Aš visuomet įsivaizdavau, kad kūryba yra aukščiau spaudos antraščių, reakcingų pranešimų ir socialinės žinios skleidimo. Jos aktualumas turėtų būti šiek tiek kitoje plotmėje. Meninė kūryba suteikia daug laisvės ir galimybių kitu kampu, kitokia nei įprasta kalba pažvelgti į mus supantį pasaulį.

– Kai mus reguliariai vis ištinka apokaliptinės pasaulio pabaigos prognozės, Tu savo knygą pavadini „Be penkių pasaulio pradžia“. Kokia Tau pačiam šiandien yra artimiausia pasaulio pradžios versija?

– Yra labai specifinė šypsena, kartais, man regis, ji pasirodo mistikų, pranašų veiduose. Ji reiškia, kad viso to, kas yra, galėtų ir nebūti. Yra teigiančių, kad viso to ir nėra, – kad visa tai vien Brahmos sapnas. Solipsistinės idėjos sako, kad viskas tėra žmogaus protas.

Per mano gyvenimą buvo paskelbtos trys pasaulio pabaigos ir nė į vieną jų aš nespėjau. Pasaulis nesibaigė, todėl kasdien kuriame jį iš naujo. Kažkas yra pasakęs, kad mes gyvename aštuntojoje dienoje – žmogiškosios kūrybos dienoje, kurioje telpa visi mūsų nuopuoliai, visos mūsų ekstazės.

Kartais mano pasaulis yra stovėjimas ant bedugnės krašto: viena dalis nori šokti žemyn, kita liepia sustoti. Viena dalis grožisi pasauliu, o kita jį keikia ir nori nužudyti. Ši įtampa sukuria svaigulį, vertigo būseną. Kam nors gal tai atrodytų kaip psichikos sutrikimas, o man atrodo, jog tai visiškai normalu. Mums visiems nuolat tenka laviruoti tarp tamsos ir grožio.

Mane gąsdina žmonės, savo pavidalą konstruojantys iš savo zodiako ženklo, profesijos, pomėgių, šeimos, įvaizdžio, ir tai apibrėžiantys kaip nekintamą „aš“. Jie patiki tuo ir ima gyventi nekreipdami dėmesio į tai, kas vyksta su jais kas akimirką. Todėl galvoju, kad menas turėtų paguosti nuskriaustuosius ir nuskriausti paguostuosius. Jis tartum peiliuku perrėžia kiautą ir kažką sudirgina žmogaus viduje. Žiūrėk, paskui jis gal net ima jausti…

– Gal mes nuolatos gyvename tarpinėje būsenoje, nuolatiniame tapsme tarp, kaip rašai tekste „Priežastis“, pirmojo žmogaus pirmojo žodžio „blet“ ir vilties, kad paskutinio žmogaus paskutinis žodis bus „ačiū“.

– Nėra nieko tokio, kas staiga pakeistų „blet“ į „ačiū“. Tėra nuolatinis kitimas. Man įstrigo tokia budistinė mintis: „Nustok veikti ir leiskis būti veikiamas“. Gal kartais reikia šimtą kartų nusikeikti, kad galiausiai pajustum dėkingumą. O gal nuolatos būti mandagiam, kartoti švelnius žodžius, kad vieną akimirką pratrūktum nuo to gerumo…

Septyniolikos aš išgyvenau labai tamsų laikotarpį. Galiausiai nusprendžiau nusižudyti. Kai atsigavau reanimacijos palatoje gydytoja pasakė: „Jei tiki Dievą, turi kam dėkoti, nes mes nesuprantame, kaip tu vis dar esi gyvas“. Pirmoji mano reakcija buvo įtūžis: man nepavyksta ne tik gyventi, bet ir numirti… O paskui nusispjovęs pasakiau sau, kad daugiau taip nedarysiu. Gyvensiu. Ir dabar esu dėkingas. Net ir už visus tuos „blet“, kurių iki šiol nepavyksta išvengti.

Paradoksai apskritai yra be galo smagus dalykas. Jų apstu gyvenime, religijose, pačiame egzistavimo fakte.

– Tavo knygoje vienuolikmečio berniuko Manto sergančio vėžiu atsakymas į klausimą „Kas nutinka po mirties“ yra neįtikėtinai tikras – „O kas nutinka iki tol?“ Čia, man rodos, slypi paradokso smagumas – jis bent trumpam sustabdo mąstymą, įmeta į tarpinę būseną, kurioje staiga palengvėja, todėl, kad tavo klausimas pasirodo esantis visiška kvailystė?

– Paradoksai apskritai yra be galo smagus dalykas. Jų apstu gyvenime, religijose, pačiame egzistavimo fakte. Man labiausiai patinka mano paties suvoktas žaidimo paradoksas – apsimesk, kad tai žaidimas, ir tai virsta tikrove. Apsimesk, kad tai tikrovė, ir tai tampa žaidimu. Kaip ir pasaulis, kuris dar neprasidėjo, bet jau buvo skelbtos kelios jo pabaigos. Just. Marcinkevičius yra parašęs, kad „galbūt kažkiek tiesos yra tiesiog tame, kad esam.“ Be jokio mąstymo, įžodinimo, kalbėjimo.

Induizme yra žodis „lila“ (लीला). Žaidimas. Jis nusako visą tikrovę, kosmosą kaip dieviškojo kūrybinio žaidimo rezultatą. Į šį žaidimą patenka muzika, šokis, daina… Tai vienintelis būdas pabėgti nuo iliuzijos. Galbūt svarbiausia tai, kas anapus mąstymo, tos tarpinės būsenos, kurias patiriame, bet negalime verbalizuoti.

– O gal didžiausi nesusipratimai kyla dėl skirtingai suvokiamų žodžių bei jų interpretacijų? Kaip manai, ar literatūra tuos nesusipratimus tik daugina, o gal gali ir sutaikyti?

– Man regis, jei žmonija nekalbėtų, nesusipratimai vis tiek išliktų. Jie mumyse giliau nei žodžiai.

O dėl literatūros ar poetinių žodžių… jie įsilieja į bendrąjį kalbos srautą. Patys žodžiai turi daug galios. Bet tyla man hierarchiškai aukščiau. Ji veikiausiai arčiau tiesos nei žodžiai. Diedukas sakė, kad žmonės rašo rašalu ant popieriaus, o tiesa rašo kuinu ant vieškelio.

Kartais man atrodo, kad pradžioje buvo tyla ir ta tyla buvo pas dievą. Jis ištarė tylą ir ji apsigyveno tarp mūsų. Mums ji nepatiko, mes ją nuknisom nuo vaizdo. Šiandien kai kurie iš mūsų dar išdrįsta ją girdėti. Mus pribloškia ir sužavi žodžiai, bet galbūt išgelbsti vien tai, ko nepasakom. Juk išties susitinkam už žodžių esančioje tyloje. Kai statėm Babelį, juk būtent ją naudojome kaip kalbą.

Žurnalas „Metai“, 2018 Nr. 3