Donaldas Kajokas: „Poezija yra iš malonės“
„Ko­dėl aš ra­šau jau ko­ne ke­tu­rias­de­šimt me­tų? Juk tai, at­ro­dy­tų, bep­ro­ty­bė, ru­ti­nų ru­ti­na, pek­liš­ka nuo­bo­dy­bė, tas pats per tą pa­tį! Bet man pa­sau­lis at­si­ve­ria bū­tent per tas rai­de­les, ei­lu­tes, per for­mą. Ro­dos, vi­sas gy­ve­ni­mas pra­bė­go, bet kaip ne­nuo­bo­džiai…“ – sa­ko poe­tas, eseis­tas ir pro­zi­nin­kas Do­nal­das Ka­jo­kas (g. 1953), sa­vo kū­ry­bo­je iš­pa­žįs­tan­tis kas­die­nio bu­vi­mo džiaugs­mą, o į mū­sų li­te­ra­tū­rą įne­šęs su nie­kuo ne­su­pai­nio­ja­mą ka­jo­kiš­ką me­di­ta­ty­vu­mą kaip pa­stan­gą že­mę su dan­gu­mi, vi­sų pir­ma, sa­vy­je su­tai­ky­ti.

Donaldą Kajoką kalbina Gediminas Kajėnas.

– Literatūroje esate jau beveik keturis dešimtmečius, tačiau savo pirmąją eilėraščių rinktinę, pasirodžiusią 1997 metais, pavadinote „Meditacijos“, o lygiai po dviejų dešimtmečių išleistą antrąją – „Poezija, o gal ne ji“. Tad man įdomu, negi iki šiol nesate tikras tuo, kuo užsiimate?

Ne, nesu tikras. Vis dėlto pavadinimą „Poezija, o gal ne ji“ galima interpretuoti įvairiai, pavyzdžiui, taip: Poezija, o gal tik tekstai, kurie iki jos nepakilę. Rinktinėje, be abejo, yra eilėraščių, kurie mažiau nei Poezija, tačiau gal yra ir tokių, kurie daugiau nei ji. Suprantama, bandant išvesti kažkokį vidurkį, pasirodytų, kad dauguma knygos eilėraščių yra kur kas mažiau nei Poezija.

Būnant visiškai nuoširdžiam, aišku, kad ir genialiausias poetas per visą gyvenimą parašo gal keliolika, o gal tik kelis tikrus eilėraščius. Tačiau kiekvienas rašantysis gali patvirtinti, kad būtini ir visi tie, kurie iki Poezijos nepakyla, nes be jų nebus ir tų, gal atskirų, pavienių, kurie pranoksta ir Poeziją, ir patį rašantįjį, einantys ne visiškai tuo keliu kaip jis, keliantys klausimus, kurių pats rašantysis sąmoningai niekada gal ir nesuformulavo. Štai kodėl „Poezija, o gal ne ji“ – kai kas aukščiau, kai kas žemiau, kai kas ne ten ir ne taip, kur ir kaip galvojo ar tikėjosi pats autorius.

– Vis dėlto norėčiau sugrįžti prie tos „nežinojimo“, „netikrumo“ būsenos, kurios persmelkta Jūsų kūryba. Pavyzdžiui, esė knygoje „Lapės gaudymas“ būtent „nežinojimas“ tampa savotiška laisvės išraiška.

– Berods antrojoje mano knygoje yra eilėraštis „Ars poetica“, kurio programą gal ir nesąmoningai bandžiau vykdyti kone visą savo gyvenimą, nors tai supratau gerokai vėliau. Eilėraštis baigiamas taip: „atsakyk tik tuomet jeigu to nežinai / jei žinai – patylėk nemeluoki verčiau“.

Mūsų tariamas žinojimas pagimdo filosofijos kryptį, politiką, ideologiją ir daugelį kitų, gal ir naudingų, bet ne fundamentalių, dalykų. O Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ yra šventas, nors remiantis kalbos logika tai irgi yra grynas nesusipratimas, beprasmis žodžių žaismas. Tačiau kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad būtent „nežinojimas“ yra pats erdviausias, jame telpa visi klausimai ir, matyt, daugelis, o gal vienui vienas Atsakymas. Šis buvimu išbūtas „nežinojimas“ man yra aukščiau už bet kokį „žinojimą“, jis kelia begalinį, nors ir tylų džiaugsmą.

Sau esu sugalvojęs tokią formulę: žinau, kad nieko nežinau, todėl tikiu. Kai gelminis nežinojimas tampa tavo paties dalimi, įsiskverbia į visas tavo ląsteles, tuomet jis atlaisvina vietą tikėjimui. Nes būtent „nežinojimas“ atveria mano paties ribotumą, o drauge ir kažką žymiai daugiau nei aš pats. Manau, visų pasaulio tikėjimų religinis jausmas atsirado būtent iš panašaus potyrio.

– Žinojimas, aiškus suvokimas, kur link eini, ką darai, kuo ir koks būsi ateityje, šiandien yra tapęs visa apimančia norma, netgi tam tikra ideologija. O Jūsų „nežinau“ skamba lyg akibrokštas – tai tartum sąmoningas pasidavimas.

– Argi ne čia slypi ir evangeliniai paradoksai: kas miršta – gyvena, kas pralaimi – laimi. Šiandieninis mūsų laikas gan stipriai orientuotas į lyderius: prirašyta šimtai knygų, gausybė mokytojų už pinigus padeda atpažinti tavyje tūnantį vadą, pažadinti viršesnį.

D. Kajokas su fleita virš tėvų kiemo garažo, 1992. Romualdo Rakausko nuotrauka

Dažnai – nors ir ne visada – tai būna vien jaukas mulkiams, kurie, beje, visus kitus irgi vadina mulkiais. Panaši ideologija remiasi vien šio, greito ir laikino, pasaulio principais. Man žymiai įdomesni yra tie buvėjai, kurie nebijo pralaimėti šio pasaulio varžytuvėse dėl lyderio pozicijos, nes visu savo gyvenimu, kasdieniais žingsniais stengiasi nepralaimėti savo sielos. Šitie man ir yra tikrieji, pašauktieji lyderiai. Juk lyderio pašaukimas yra tarnauti, tačiau tik tikri lyderiai tai ne tik supranta, bet ir vykdo.

Na, o dažna ideologija gimsta ne tik iš savanaudiško „žinojimo“, bet ir buko, užsispyrėliško tamsumo. Regis, Albertas Camus yra sakęs, kad žmogus yra turbūt vienintelė būtybė, kuri nenori būti tuo, kuo išties yra. Mes dažnai gyvename blaškydamiesi tarp kraštutinumų: arba seilėtas dvasingumas, arba radikalus prisirišimas prie žemiškų gėrybių. Arba žmogus be kultūros, tarsi gyvulys, klampojantis po savo paties mėšlą, arba jau toks „kultūringas“, kad primena gal ir švarų, bet susargdintą gyvulį. Taip supriešiname savyje žemę ir dangų, o jei juos sutaikius, suvienijus savyje, atradus gelminę proporciją?.. Kiek pakeli akis aukštyn, tiek tau leista be nusižengimo įsiknisti ir į žemę. Kai tai pavyksta, tuomet ir atsiskleidžia tikroji žmogaus prigimtis: jis tampa tuo, kuo yra iš tiesų, – nei daugiau, nei mažiau. Šią proporciją savyje atrasti ir ant jos pagrindo pastatyti kuklią savo trobelę mokėjo įvairių tikėjimų šventieji. Ne tik visiems žinomi, bet ir niekam negirdėti.

– Esate parašęs ir išleidęs eilėraščių, eseistikos knygų, net kelis romanus. Įdomu, kas iki šiol Jus vis dar gena rašyti, gaudyti tai, kas nepagaunama?

– Šito aš ir pats nesuprantu. Su tėvais gyvenau Kauno darbininkų priemiestyje, kur jokia poezija, jokie menai išvis niekam nerūpėjo. Eilėraščiai egzistavo tik vaikų pasaulyje, kur per baliukus užkeltam ant taburetės derėdavo be užsikirtimo padeklamuoti kokį mokyklinį posmą. Ir staiga, man jau paūgėjus, kilo būtinybė rašyti eilėraščius… Matyt, kažkieno, didesnio už mane, pirštas sudavė sprigtą ir paliepė sukti būtent šia linkme. Kodėl – nežinau. Tuomet ėmiau kelti sau egzistencinius klausimus, o kadangi filosofinių, išskyrus, žinoma, marksistinę, knygų po ranka nepasitaikė, poezija tapo ta erdve, kurioje galėjau ieškoti atsakymų. Aišku, tie atsakymai netiesmuki, greičiau tai buvo tartum panirimas į kitą, kitokią mąstymo terpę. Ilgainiui supratau, kad poezija gali, o gal net ir privalo, padėti atmesti nereikalingus klausimus, demaskuoti jų tuštybę. Juk esminių klausimų žmogus gali iškelti ne tiek ir daug, tačiau jų branduolys, tartum kokiais voratinkliais, apkibęs gausybe nebūtinų klausimėlių, kurie tik trukdo, o ne padeda gyventi. Juos sukdamas ir sukdamas galvoje žmogus gali ir iš proto išsikraustyti. O poezija, beje, kaip ir meditacija, gali tuos pseudoklausimus demaskuoti, ir tai gerokai palengvina gyvenimą.

Bet prie šio suvokimo priartėjau kur kas vėliau. Pirmieji mano eilėraščiai buvo gana socialūs, net pilietiški – aišku, ta prasme, kokia aš tuomet suvokiau pilietiškumą. Nors komunizmas man buvo jau atgrasus, tačiau šios ideologijos puoselėjamas žmogaus idealas kurį laiką lyg ir tiko. Tik skaitydamas ir vis atidžiau žvelgdamas į aplinką bei savo vidų pamačiau, kad tasai idealas slenka pačiu paviršiumi ir nekabina žmogaus gelmės. Taip priartėjau prie šventraščių, jau kitokios filosofijos bei estetikos, prie savilaidos tekstų. Teko pasukti ir Rytų kryptimi, kad iš naujo atrasčiau, pro kitą prizmę išvysčiau esant ir Vakarus. Būtent ši patirtis, šis lankstas pro Rytus buvo labai reikšmingas, nes tik per visa tai sugebėjau išvysti kertinius taškus, kuriuose Rytų ir Vakarų kultūra, pasaulėžiūra, dvasingumas bičiuliškai pasisveikina.

– Jūsų tekstuose išties gausu to susitikimo atspindžių: Rytų tradicijose bei dvasinėje patirtyje randate krikščionybės atgarsių ir atvirkščiai – Kristaus ar šventųjų mokyme – dzeno meistrų išminties. Rodos, Rytai ir Vakarai Jums nebėra jau tokie skirtingi? Vis dėl to, ar čia nėra pavojaus sinkretizmui – dar vienos ideologijos sukūrimui?

– Visos religijos, ir ne vien tik monoteistinės, yra tikros, galingos, gelmiškos. Visų jų istorinės peripetijos labai įdomios, bet ar esmiškai skirtingos? Manau, giliai tikintys žmonės, besimeldžiantys kitu vardu pavadintam Absoliutui, susitikę vienoje vietoje jaustųsi kaip broliai ir seserys. Juk neprotinga būtų manyti, jog esminių gyvenimo klausimų kėlimas ir bandymas rasti į juos atsakymus priklauso nuo geografinės padėties ar aplinkos, kur tradiciškai vyrauja ta ar kita religija. Čia vienu iš pavyzdžių man yra popiežius Jonas Paulius II, bendrai maldai sutelkęs skirtingų religijų bei dvasinių praktikų atstovus. Krikščionys ir musulmonai, budistai ir judėjai meldėsi kartu vienoje vietoje, ir man tai yra ženklas, jog tikėjimas, dvasinė praktika žmones veda viena kryptimi, nors gal ir iš skirtingų pusių, kiek kitokios konfigūracijos keliais…

Sinkretizmas, beje, kaip ir bet kuri kita ideologija, visų pirma eina per protą, paprastai remiasi vien mentaline patirtimi. Protas būna pamalonintas, tačiau tikėjimui šito neužtenka, jam reikia ir kitų sąmonės lygmenų aktyvumo. Beje, lygiai kaip ir poezijai ar menui apskritai. Tikras menas niekada nesirėmė vien mentaliniu žinojimu: užtenka prisiminti dar ne taip seniai pas mus gyvavusį socialistinį realizmą, kad suprastume, jog didis menas ir konkreti ideologija juda ne tik skirtingais keliais, bet ir skirtingomis kryptimis.

– Kalbėdamas apie Poeziją vartojate tokius žodžius kaip „malonė“, „stebuklas“. Ar tai reiškia, kad Poezijos sukūrimas mažai kuo priklauso nuo žmogaus pastangos parašyti eilėraštį?

Poezija yra iš malonės. Mažas čia paties poeto nuopelnas. Jo nuopelnas yra visa tai, kas mažiau nei Poezija, kas yra ne ji. Be malonės nebūtų nei Homero, nei Bodlero, nei Donelaičio.

– Poezija yra iš malonės. Mažas čia paties poeto nuopelnas. Jo nuopelnas yra visa tai, kas mažiau nei Poezija, kas yra ne ji. Be malonės nebūtų nei Homero, nei Bodlero, nei Donelaičio. Tačiau negali žmogus sėdėti ir laukti malonės ir tartum nei iš šio, nei iš to parašyti kūrinį, nuo kurio visas pasaulis aiktelės. Ne, taip nieko nebus. Reikia ir talento, ir gebėjimų, ir amato išmanymo, kasdienės praktikos. Pavyzdžiui, poetui geriausiai besijaučiančiam verlibro teritorijoje, nekenktų išbandyti save rašant rimuotą eilėrašti, sonetą, haiku ir pan. Pamėginti perprasti jų dėsningumus, formos niuansus. Juk maža naudos, jei koks profesorius paaiškina, kaip sudėliotas sonetas, o pačiam tai patirti, suvokti jo struktūros ypatumus – tikras atradimas.

Žinoma, nesakau, kad šiandien poezijoje būtina rimuoti. Tačiau poetas turi pajausti, kokia energija gali įsikūnyti rimuotame tekste, kokia – laisvoje formoje, tuomet atsiveria daugiau galimybių. Bet tai yra grynas amatas, be kurio neparašysi geros poezijos, nenutapysi gero paveikslo, nesukursi genialaus muzikinio kūrinio. Ir jei amato pamokos žmogaus nevargina, nesiutina, tikėtina, kad tai yra jo sritis. Tarp tų raidelių ar natų kringeliukų jis knisis, knisis ir kažką būtinai išknis. Ir tai jam niekada nenusibos, nes tuose kringeliukuose telpa visas pasaulis.

Su dukra Kotrina namuose, 1984

Kodėl aš rašau jau kone keturiasdešimt metų? Juk tai, atrodytų, beprotybė, rutinų rutina, pekliška nuobodybė, tas pats per tą patį! Bet man pasaulis atsiveria būtent per raideles, eilutes, per formą. Rodos, visas gyvenimas prabėgo, bet kaip nenuobodžiai… Tieji poetinio pasaulio bei tikrovės persipynimai mane visuomet intrigavo, nes kaskart įsitikinu, kad tie patys dėsniai veikia ir čia, ir ten. Perpratus viena, ima skaidrėti ir kita. Ir ši įžvalga tinka bet kokiai profesijai, bet kokiam amatui, bet kokiai tarnystei. Visur yra savos raidelės, jų sukibimai, struktūros. Vienintelis klausimas: kaip tu jomis žaidi ir dėl ko.

– Žinomas prancūzų fotomenininkas Henri Cartier-Bressonas fotografijai pasiūlė „lemiamo momento“ sąvoką, kuri, man rodos, galėtų tikti ir Poezijai.

– Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Būna, pajunti, kad kažkas tavyje ima vibruoti, suvoki, jog turi sėsti ir rašyti. Tuomet ir rašai viską, kas rašosi. Absoliučiai bet ką, kas ateina galvon, papuola regon: stalas, melsva vaza, parketo dulkė… Prirašai tokių padrikų sakinukų lapą, du. Ir staiga cinkt – viena eilutė. Štai pasirodo kur link ėjai! Visa, kas buvo parašyta iki jos, tampa nereikšminga. Atsispyręs nuo eilutės, kuria pasitiki ir kuri pasitiki tavim, jau gali keliauti toliau, tiksliau, kryptingiau, gal net racionaliau. Tai ir vadinu malone, nors gal tai ir ne ji… Tačiau atsiranda viltis, kad judi kaži ko svarbaus ir tikro link. Paskui su ta viena eilute, kuri eilėraštyje gal bus pirma, o gal paskutinė, žaidi kelias valandas, pusdienį ar net visą dieną. Galiausiai gimsta struktūra, kuria lieki daugiau ar mažiau patenkintas. O po savaitės, mėnesio, žiūri – nieko gero… Tuomet ir nusišypsai: reikšmingas buvo pats ėjimas, ieškojimas, procesas, bet ne rezultatas, ne galutinis tikslas. Būtent patsai vyksmas teikia kuriančiam žmogui tris didžias dovanas – energiją, informaciją, darną. Na, o tasai tavo eilėraštis gali būti, gali ir pražūti…

Beje, savo juodraščių stengiuos neišmesti. Kartais užmetu akį, pasižiūriu, kaip ten buvo keliaujama – tai labai įdomu. Matau, tarkim, kad štai ši eilutė, iš kurios bandžiau kažką išspausti, bet nepavyko, iki šiol žiba. Ir šiandien, jau turėdamas didesnę patirtį, galiu pamėginti vėl ją pratęsti.

Geras pavyzdys būtų arklys, kuriam ariant dirvą, kad nesiblaškytų į šalis, uždedami akidangčiai. Tada jis eina tiesiai. Šitai tinka ir poetui. Teksto eilutė, sakytum, koks spindulėlis, rodo vyksmo kryptį. Bet koks gi čia gali būti tikslas, koks rezultatas? Artojui – taip, tačiau arklys jokio tikslo neturi, na, nebent tikėtųsi vakare gauti šieno ir vandens. Po tokios darbo dienos poetas irgi griūna į lovą išsekęs, lyg visą lauką būtų suaręs.

Vis dėlto tasai pasikliovimas malone labiau tinka rašant poeziją. Prozoje ar eseistikoje tikslas yra, jei ir nebūtinas, tai bent pageidautinas. Nors, kas be ko, mintis ir čia sykiais nuneša tenai, kur nesitiki.

– O ką tuomet reiškia pažinti, suprasti Poeziją? Ir ar skaitytojas šiuo atveju, neatsiduria paradoksaliai keistoje situacijoje, kada vedlys poetas kviečia eiti jo pasiūlytu keliu, nors ir pats nebūtinai žino, kur tas kelias veda.

– Dar klausimas, ar poetais, kaip vedliais, verta pasitikėti… Manyčiau, nelabai. Arba kaip ir visais kitais žmonėmis. Pasitikėti reikia ne poetais, o pačia Jos Didenybe Poezija. Tačiau ir skaitytojų būna labai įvairių: atsitiktinių, prievartinių, šiaip eiliuotų tekstų vartotojų, dainuotojų, bet būna ir keliauninkų, kurie ruošiasi kelionei, kraunasi savo kelionmaišį, išbando savo galimybes, eina į atvirą akistatą su pačiu savimi. Va tokiems geras eilėraštis ar kitas meno kūrinys gali tapti ženklu, kelrodžiu, tačiau ne galutine stotele. Nes galutinis žmogaus kelionės tikslas nė vieno mirtingojo protu nesuvokiamas.

Lygiai taip pat ir aš, skaitydamas kitų mintis, eilutes atrandu, kad, tarkime, su šiuo poetu, rašytoju, filosofu esame bendrakeleiviai, mus jaudina tie patys klausimai, slegia giminingi rūpesčiai, neša panašus džiaugsmo jausmas. Tokiu būdu atsirenki savo bendrakeleivius, su kuriais, tiki, tau yra bent truputuką pakeliui.

Kalbant apskritai apie rašto žmogaus ir, anot Jurgio Gimberio, apie humanistų bei visokių humanitarų skirtį, mane ligi šiolei šildo paprastučiai, bemaž visų filosofinių pretenzijų atsikratę Arvydo Šliogerio žodžiai: „Iš kalbos išdrožti mažą asmeninį mitą, kuriame, bent jau akimirkomis, būtų įmanoma pasijusti namie – gal tokia būtų kalbos žmogaus misija šiame nejaukiame vaiduoklių pasaulyje, o ar tas mitas vadintųsi poezija, ar filosofija – koks skirtumas.“

– Ir vis dėlto, kad ir koks genialus būtų eilėraštis, tai tėra tik tikrovės atvaizdas, bandymas žodžiais nusakyti tai, kas apčiuopiama, pažinu. Geriausiu atveju, jis gali būti, pasinaudojant dzeno pasakojimu, pirštu, rodančiu į mėnulį. Tačiau ar tuomet poeto, žongliruotojo žodžiais, pastangos kalbėti apie nenusakomus dalykus nėra bergždžias reikalas?

– Turbūt taip. Juk mano paties patirtis yra labai ribota, kaip ribotos ir mano pažinimo galimybės. Žmogus pažįsta tai, ką suvokia, ką supranta. O kaip kalba – vienu iš pažinimo instrumentų – galima būtų nusakyti, apibūdinti tai, ko vien proto jėga pasiekti neįmanoma? Tam tikrai patirčiai žodžių, deja, neužtenka. Todėl dzeno meistrai šią problemą sprendžia radikaliai: atsisako kalbos ir žinią stengiasi perduoti kitais būdais – lazdos smūgiu per kuprą, nerišliu šūksniu, grimasa, nesuvokiamu veiksmu. Tai jau kabina kitus pažinimo klodus, bando neleisti piršto palaikyt pačiu mėnuliu.

Tačiau žodžiai, spalva, garsas duoda buvimo pojūtį, „gyvenimo drobės“ faktūrą. Tam tikra prasme, realų – apčiuopiamą, išvystamą, išgirstamą ir t.t. – motyvą būti. Vienas iš tokių motyvų man yra gebėjimas gėrėtis. Ne tikslai, siekiai ar norų išsipildymas, bet pats tykus džiaugsmas būti, gėrėtis šia būtimi. Nieko daugiau. Tokiam žmogui niekada nekils hamletiška dvejonė: „būti ar nebūti?“ Jame susitinka dangus ir žemė, susitaiko.

Mano manymu, Poezija ar bet kokia kita išties tikra kalbinė konstrukcija taip pat gali tapti atspirties tašku tai gerėjimosi galiai pažadinti. Valia gėrėtis yra vienas iš esminių veiksnių, motyvuojančių žmogaus gyvenimą, o požiūris į Poeziją, santykis su ja parodo žmogaus integralumo laipsnį.

Sigitas Parulskis, Vytautas P. Bložė, Donalas Kajokas Poetiniame Druskininkų rudenyje, 1992

– Kitados kalbėdamas apie dailininko Algimanto Švėgždos darbus juos įvardijote kaip „meditacinį realizmą“. Čia irgi kažkas labai arti to gerėjimosi, tiesa? Ir man atrodo, kad Jūsų paties poezijai kuo puikiausiai tinka šitoks įvardijimas.

– Regis, 1997-aisiais Vilniuje nuėjęs į Švėgždos darbų parodą apspangau išvydęs bendrakeleivį. Jo natiurmortai mane apstulbino savo paprastumu ir skaidrumu. Čia nepamatysi nieko reikšmingo ir podraug – nieko, kas nebūtų svarbu. Iš čia ir jų meditatyvumas. Vykusioje meditacijoje nėra nieko antgamtiško, viršrealistiško. Tai vis tas pats buvimo džiaugsmas, kad esi. Ir nieko daugiau. Nei mažiau. Tuomet ir žolė tampa žalesnė, ir dangus mėlynesnis… Rodos, nieko tokio, tiesa? Ir vis dėlto… Atmetus nereikšmingus klausimus, problemas, išsišlavus iš galvos be perstojo kudakuojančias vištas, tikrovė tampa skaidresnė, švaresnė, nuostabiai paprasta. Tiesiog rami askezė, ir tiek.

Vėlyvojo Švėgždos darbuose panašiu būdu nuvalyta visa, kas nereikalinga. Ir jei jis piešia riešutą, tai ir yra riešutas, jei dėdės pypkę – tai ir yra pypkė, jei kokią sėklytę – tik tai. Bet tai nėra fotografinis panašumas. Tai puiki tapyba. Paprasčiausi kasdienybės daiktai joje tampa aiškesni, teisingiau apšviesti, tikresni. Tai ir yra, mano galva, „meditacinis realizmas“. Kai viskas yra taip, kaip yra. Tačiau to neįmanoma išmokti. Tam reikia asmeninės patirties, talento ir, be abejo, malonės. Švėgždai buvo reikalingas jo teptukas, jo meditacija, jo patirtis šiai tikrovei atskleisti… Tikrovei, pro kurią prasišviečia Realybė.

– Jūsų eilėraščiai dažnai irgi yra, rodos, paprasčiausi kasdieniai vaizdeliai, nutikimai, kuriuose nėra jokios mistikos, skambių pareiškimų, intelektualinių kalambūrų. Ar tai bandymas išgryninti patį kalbėjimą, žodžiais artėti prie pačios tikrovės?

– Matyt, A. Švėgždos darbai anuomet mane taip pakerėjo todėl, kad aš ir pats jau buvau šiek tiek paėjėjęs ta kryptimi. Kalbėti be užuolankų, kartais net išvis atsisakant metaforų. Mėginti žodžiais nusakyti tai ir taip, kaip yra. Be jokio perviršio ar stygiaus. Šia linkme mane lydėjo ir japonų poezija, ypač haiku, aišku, persmelkti dzeno dvasios. Čia nėra jokių gudravimų, perkeltinių reikšmių. Akimirkos stebuklas – kažkas turi įvykti, ir viskas. Ir jei tas „kažkas“ neįvyksta, tai visos pastangos veltui, suveltos.

– O ar nėra pavojaus, kad tokie „poetiniai vaizdeliai“ nuslys pačiu paviršiumi, liks tik gražiais atvirukais?

– Toks pavojus visuomet yra. Ne taip paprasta tuos „atvirukus“ ne tik nupiešti, bet dar ir gauti malonę apvilkti juos dvasia. Tai esminė sąlyga – sugebėt apvilkti „poetinį vaizdelį“ dvasia, negana to – neminint dvasios vardo be reikalo.

– Rinktinėje „Meditacijos“ apie savo eilėraščius rašote, kad juose justi „lengvabūdiškas džiaugsmas, kad esi ir tiek“. Ar Poezijai to ir užtenka?

– Pamenu, studentavimo metais, kai jau rūpėjo kelti egzistencinius klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, mažame bendraminčių ratelyje svarstėme klausimą „kodėl mes čia esame?“ Ir labai simpatiška, bet paviršutiniškos mąstysenos bendrakursė mestelėjo: „Esu tam, kad būčiau.“ Tuomet jos atsakymas atrodė baisiai kvailas, ničnieko nepaaiškinantis. Juk negalima į tokį gilų klausimą atsakyti taip banaliai, reikia protingų išvedžiojimų, tarptautinių žodžių, žymių filosofų citatų ir t.t. Dabar grįžtu prie tos bendrakursės atsakymo ir matau, kad jis gal ir nėra didžiausia teisybė, bet tikrai protinga mintis. Esu dėl to, kad esu. Ir viskas. Tačiau toks lengvas buvimas labai sunkiai pasiekiamas. Kaip ir geras eilėraštis.

– Poetas Gytis Norvilas teigia, jog „poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai.“ Jam antrina ir poetas Gintaras Grajauskas sakydamas, kad šiandien „poezija nieko nebenori pasakyti žmogui apie jo gyvenimą, jo vienatvę ir mirtingumo siaubą. Poezija atsargi, įsibaikštinusi. Mandagi ir nuosaiki. Jei ir maištaujanti, tai apgalvotai, politkorektiškai.“ Ar sutiktumėte, kad Poezija turi skaitytoją išmušti iš pusiausvyros, išvesti iš komforto zonos, nunešti į „nežinojimą“ – tik taip ji gali tapti atvertimi?

– Visiškai sutinku su šiais poetų teiginiais. Tačiau aš pasakyčiau dar paprasčiau ir kartu abstrakčiau – Poezija pirmiausia privalo būti Poezija. O ar ji aštri, socialiai aktyvi, provokuojanti – ne taip ir svarbu. Ji gali būti ir tokia, ir kitokia. Visokia. Jei tai iš tiesų Poezija, tuomet visos kitos jos funkcijos tėra antraeilės, trečiaeilės. Kam reikia, ji bus provokuojanti, kam reikia, išmuš žemę iš po kojų ar pasakys, kaip toliau būti, kam reikia, suteiks dvasinę atgaivą, ramybę ar nurodys, kaip išeiti iš šunkelio. Bet jei eilėraštis visų pirma bandys atlikti socialines-pilietines funkcijas, o ne sieks gyventi pagal Poezijos dėsnius, tuomet bėda. Tai tebus dūris, bet ne durys į tai, kas svarbiausia.

Druskytė, pipiriukai, cinamonas ar lauro lapeliai – jie reikalingi, tačiau tai tik prieskoniai. Poezija neturi tikslo ko nors išmokyti, ką nors papeikti ar patenkinti žmogaus buities bei proto reikmes. Ji veikiau stengiasi padėti mums rasti buvimo balansą, parodyti aukso proporcijų svarbą, kad mūsų vidus ir išorė taptų šiek tiek šviesesni. O jeigu yra kas nuskaidrina vidų, žiūrėk, jau ir pasaulis skaidresnis, ne toks neteisingas atrodo. Štai čia ir yra stebuklo zona.

Lenkų poezijos klasikas T. Rozewiczius rašė, kad poeto viduje gyvena ir poezija, kuri nebūtinai įgyja eilėraščio formą. Ar Jūs pats turite neužrašytų eilėraščių? Ar Jums Poezija egzistuoja už tekstų?

– O varge, neužrašyta poezija gyvena ne tik poeto, bet ir kiekvieno, net pačio banaliausio, „proziškiausio“ žmogaus viduje! Ir tų vidinių, tų neužrašytų eilėraščių kur kas daugiau, nei jų yra užrašę visų laikų viso pasaulio poetai. Jei neužrašyta poezija negyventų kiekviename iš mūsų, mes nė iš tolo nenutuoktume, ką, kaip, kodėl ir kam tie poetai apskritai rašė ir teberašo. Būtų atšaukti keli esminiai žemės, egzistuojančios po šia saule, dėsniai: susisiekiančių indų bei panašus traukia panašų.

– Neseniai perskaičiau rašytojo Michailo Šiškino mintį, kad knygų skaitymas – tai bėgimas nuo savęs paties, bandymas išvengti akistatos su savimi. Tą pačią funkciją šiandien pratęsia ir televizija, internetas, socialiniai tinklai. Ar pritartumėte šiai minčiai?

– Ar pritarčiau? Nelygu – iš kurio taško paklausi… Jau nuo seno sklando teorija – neva knygų skaitymas ar rašymas tėra bandymas kompensuoti tai, ko negauni iš gyvenimo. Atseit negyveni visaverčio gyvenimo, tai ir rašai apie tai, ko netenki šitaip buvinėdamas. Arba daug skaitai. Arba sėdi įbedęs nosį į televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Kitaip sakant, naudojiesi ne gyvenimo syvais, o jų surogatais. Bėgi nuo gyvenimo.

O ar knygų skaitymas yra bėgimas ir nuo savęs? Čia, matyt, priklauso, dėl ko ir kokias knygas skaitai. Jei esi rimtai to paklausęs ir atsakęs sau į šį klausimą, tuomet knygų skaitymas gali tapti ir paspartintu ėjimu būtent į save. Risnojimu ar net bėgimu į save. Ta pati taisyklė, manau, galioja ir knygų rašymui.

Kitas klausimas, gal net įdomesnis – ar verta paspartintai keliaut į save? Gal derėtų atidžiau įsiklausyti, tarkim, ir į perspėjantį sufijų posakį: ir vieną baisią dieną tu sutiksi save…

Taigi problema egzistuoja, tik nelygu – kas ir iš kokio taško į ją pažiūrės.

– Kitados viename interviu esate sakęs: „malda, meditacija ar kokia kita dvasinė praktika turi kur kas didesnį tikslą nei eilėraščio, straipsnio ar romano rašymas“. Ir vis dėlto nemetėte rašyti, leidžiate vis naujas knygas. Gal Jums pavyko rašymą ir dvasinę praktiką suderinti?

– Kartais atrodo – iš dalies, galbūt… Dėl to gal ir rašiau… Mat atsimindamas tam tikras meditacijos patirčių viršukalnes supranti, kad tai kur kas daugiau net ir už labiausiai vykusį tavo eilėraštį. Ar netgi ir už kur kas talentingesnio poeto šedevrą. Meditacijoje bandai atsisakyti visko – ir Poezijos, ir malonės, ir net pačios meditacijos. Ir tai, ką tokiu būdu įgyji, yra nepamainomai daugiau už viską, ką iki tol žinojai, patyrei, jutai. Už viską, ko atsisakei.

Kita vertus, gali tiesiog eiti lauku be jokių meditacijų, be jokių žodžių ar kilnių nuostatų, staiga cinkt – ir esi… Už tai gali visas knygas, visas premijas, visą save atiduoti.