Danguolė Bičkūnienė – ištvermingiausia šalies moteris
Be mie­go be­veik du šim­tus ki­lo­me­trų įvei­ku­si vil­nie­tė Dan­guo­lė Bič­kū­nie­nė – pa­gar­sė­ju­si eks­tre­ma­lė. Ji lei­džia­si į pa­vo­jin­giau­sius pa­sau­lio bė­gi­mus pa­lei vul­ka­nus, kal­nus ir įkal­nes. Ul­tra­ma­ra­to­ni­nin­kei šim­tų ki­lo­me­trų že­me ne­už­ten­ka – tri­jų vai­kų ma­ma ko­pia į aukš­čiau­sias vir­šu­kal­nes virš de­be­sų iš­kel­ti Lie­tu­vos tris­pal­vės.

D. Bičkūnienė – mėgėja stajerė, Lietuvai atstovavusi pasaulio ultramaratono (100 km bėgimo) čempionate, tikrai išmano ilgų distancijų bėgimo subtilybes, žino, kaip šturmuoti aukščiausius kalnus, vertina laisvės pojūtį ir neįkainojamas patirtis bei svajoja nubėgti dar ilgesnes distancijas, įkopti į dar aukštesnius kalnus.

„Žmogus yra laimingas, kai turi vieną veidą, kad ir ką darytų, ir jam visai nereikia dešimties kaukių.“

Pasiekia euforiją

Klausiama, kaip priversti paklusti kūną, kai bėgant ilgas distancijas kiekviena jo ląstelė tarsi ima šaukti: „Ne, sustok, daugiau neįmanoma“, Danguolė šypsodamasi atskleidžia savo metodą. Pasak bėgikės, ilgose distancijose visada pasiekiama riba, kai atrodo, kad daugiau nebegali, aplanko net haliucinacijos. „Pradedi kalbėtis su medžiais, matai gyvūnus, kurių nėra.

Per vieną bėgimą net rodėsi, kad mane puola didžiulė laukinių pelių armija mažais kardais (juokiasi). Taip nutinka, kai tenka be miego bėgti 40 val., daugiau nei 170 kilometrų. Bet per tuos kilometrus visada įvyksta bent vienas ar du atgimimai. Tai man – vienas gražiausių dalykų jau nuo 2010 metų, kai atradau trail bėgimą.“

Danguolė pasakojo, kad bėgdama remiasi filosofiniu požiūriu, jog kiekvienas turime ne tik kūną, bet ir protą bei sielą. Jos teigimu, bėgant ilgas distancijas, pirmasis „išsijungia“ kūnas – pradeda ką nors skaudėti, diegti, batai pritrina pūsles ant kojų. Ji tikino tiesiog nekreipianti į skaudulius dėmesio, ignoruojanti juos.

„Tada ima streikuoti protas, jis kelia klausimą: „Ar tu sveiko proto, kad darai tokius dalykus? Sveiki žmonės taip nesielgia.“ Reikia mokėti su savo protu susitarti“, – aiškino ekstremalių bėgimų entuziastė. Pasak moters, kai gyvenime ką nors darai iš širdies ir su meile, sekasi labai gerai. Šis principas galioja ir bėgimui – turi pasistengti, tačiau pastangos atsiperka.

„Paskutiniame etape įsijungia siela ir tada bėgdama pasieki savotišką skrydžio, euforijos būseną. Jauti tik palaimą, nebejauti jokio skausmo, pasidaro nebesvarbu, kiek dar kilometrų liko bėgti. Tiesiog bėgi, ir visa kita nebeturi jokios reikšmės“, – dėstė pašnekovė.

Bėgikės teigimu, stovėdama prie 120 km ar dar ilgesnės distancijos bėgimo starto linijos, suvoki atstumą, kurį reikės įveikti, tačiau niekada nežinai, kas tavęs laukia kelyje, kokios bus oro sąlygos, ar nepargriūsi ir nesusitrenksi, tarkime, kelio, tačiau judėti į priekį vis tiek reikės.

„Kaip ir gyvenime, kai imiesi ko nors nauja, gali tik numanyti, kaip viskas bus, tačiau tikrai negali žinoti. Taip ir bėgant – svarbiausia yra atsiduoti tai akimirkai, tam kelio ruožui, kurį turi įveikti. Man tai labai patinka“, – prisipažino Danguolė.

Imasi iššūkių

Bėgikė pasakojo, kad dar mokyklos laikais per fizinio lavinimo pamokas niekada nestovėjusi už medžio, mielai bėgdavusi. Pirmąjį maratoną įveikė 2005 metais, jis buvo toks sunkus, kad suprato – bus antras ir jį reikės nubėgti geriau. Po dvidešimties maratonų galimybių riba jau buvo aiški, tada Danguolei kilo mintis – o kas toliau? Jos sąskaitoje – 36 įveikti bėgimai, 7 jų buvo nuo 100 iki 200 km ilgio.

„Ilgiausia mano įveikta distancija – 193 km TOR bėgimas Italijoje. Tačiau man didžiausią įspūdį paliko ultramaratonas „Transvulcania“, La Palmos saloje Kanaruose, kai visi kilometrai sukosi aplink ugnikalnio kraterį per juodą smėlį. Neapsakomas gamtos grožis.

O pats mieliausias širdžiai – Atėnų maratonas. Juk čia ir gimė maratono legenda, kai karys bėgo nešdamas žinią ir krito išsekęs po ilgos distancijos, bet žinutę perdavė. Mes pakartojome jo žygį, nes bėgome tuo pačiu keliu“, – prisiminė D. Bičkūnienė.

Paskutinė "Transalpine" ultramaratono diena ir oro bučinukas iš Dolomitinių Alpių.

Ji pasakojo, kad šiemet, Lietuvai minint atkurtos valstybės šimtmetį, Vasario 16 dieną su alpinistų komanda ji kopė į aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę Akonkagvą. Danguolė su komanda pakėlė Trispalvę į beveik 7 km aukštį, tą dieną ji plevėsavo aukščiausiai.

Aktyvų gyvenimo būda propaguojanti moteris prisipažino, jog treniruodamasi žiemą nubėga apie 80 km, vasarą apie 140 km per savaitę. „Kai ruošiausi pasaulio čempionatui, tai ir 200 km nubėgdavau. Bet aš save laikau alpiniste, bėgimas man padeda palaikyti formą“, – šyptelėjo ekstremalių iššūkių mėgėja.

"Aš tai padariau!" - džiūgauja Danguolė įveikusi ultramaratoną.

Kalnais paviliojo vyras

Aukščiausias Danguolės įkoptas kalnas yra Muztag Ata (7546 m) Kinijoje, Kunlūno kalnyne. Pastarieji dveji metai jai buvo itin sėkmingi – pavyko įkopti į aukščiausias Šiaurės ir Pietų Amerikos kalnų viršūnes. Dabar jos tikslas – įveikti 8000 m viršukalnę, kitais metais ketina tai padaryti.

Aistra kalnams ją persekioja tiek pat metų, kiek ji gyvena su savo vyru Juozu, kuris ją pirmąsyk ir išsivežė į kalnus. Moteris prisipažino svajojanti įkopti į Everestą, tačiau pirmiau ketina šturmuoti vos 50 km nuo šio visų alpinistų svajonių kalno esančią Čo Oju viršukalnę, į kurią kopiant matyti išsvajotas Everestas.

Naktinio bėgimo ruožas.

Danguolė juokavo, kad dažnai apie savo šeimą sako, jog jai tinka apibūdinimas „moteris ir keturi jos vyrai“. Kartu su vyru ji augina 20-metį Juozą, 19-metį Adomą ir 8-metį Joną.

„Visi mano vaikai labai savarankiški, aš tikrai nesu ta mama, kuri sėdi namie savaitgalį ir žiūri televizorių. Visada kur nors drauge važiuojame, einame į varžybas, bėgiojame. Visada esame veiklūs. Buitiniai dalykai – rūpesčiai, kad mano vyrukai visuomet rastų mamos prikeptų kotletų, būtų nuvalytos dulkės, – tikrai nėra mano arkliukas. Aš tai darau, bet tikrai nepersistengiu. Mudu su vyru laikome po du namų kampus, man netenka vienai laikyti visų keturių“, – tikino bėgikė.

Alpinizmo aistra Danguolę užkrėtė vyras Juozas.

Danguolė ypač džiaugiasi, kad sulaukia visiško palaikymo ir supratimo iš vyro ir vaikų. Nė karto jos vyrukai net neužsiminė, kad ji kur nors nebėgtų ar nekoptų į geidžiamą viršukalnę. Vyras Juozas, matydamas jos užsidegimą, visada ragina moterį išpildyti visas savo svajones.

Danguolė dirba personalo vadove, per keturiolika karjeros metų iš savo darbdavių taip pat visada sulaukdavusi supratimo ir palaikymo.

Danguolė bėga Vilniaus maratoną.

„Aš stengiuosi jaustis laisva visur – ir šeimoje, ir darbe, ir gamtoje. Manau, kad žmogus yra laimingas, kai turi vieną veidą, kad ir ką darytų, ir jam visai nereikia dešimties kaukių“, – šypsodama tvirtino pašnekovė.