Buvusi olimpietė į gimtinę grįžta kasmet
1988 me­tų Seu­lo olim­pi­nių žai­dy­nių si­dab­ro me­da­lio lai­mė­to­ja, vi­du­ti­nių nuo­to­lių bė­gi­kė Lai­mu­tė Bai­kaus­kai­tė pa­sta­ruo­sius du de­šimt­me­čius vie­šo­jo­je erd­vė­je bu­vo be­veik ne­ma­to­ma. Pro­ga su­si­tik­ti su Či­ka­go­je gy­ve­nan­čia lie­tu­vių olim­pie­te pa­si­tai­kė šią sa­vai­tę, kai ji at­vy­ko į Val­do­vų rū­mus Vil­niu­je, kur bu­vo pa­gerb­ti prieš 30 me­tų vy­ku­sios Seu­lo olim­pia­dos me­da­li­nin­kai.

Nors pastaraisiais dešimtmečiais L. Baikauskaitės sporto ir veteranų renginiuose nebuvo matyti, į Lietuvą iš Čikagos ji grįžta kasmet aplankyti Šilutėje gyvenančios garbaus 94 metų amžiaus mamos ir brolio Petro. „Čia man viskas sava, mano kiekviena ląstelė jaučia, kad grįžau namo. Nors jau ilgai gyvenu Amerikoje, niekada nesijaučiau amerikiete. Mano šaknys Lietuvoje, savo gimtąjį kraštą dievinu, jis visuomet mano širdyje ir mintyse“, – prisipažino buvusi garsi bėgikė.

Seulo sidabro detektyvas

„Kai manęs klausia, ar per tiek metų JAV nesijaučiu amerikiete, visada atsakau, kad aš – lietuvė, tiesiog gyvenu Amerikoje.“

Ne visi bėgikės karjerą stebėję aistruoliai žino su jos olimpiniu pasiekimu susijusią kone detektyvinę istoriją. Dalyvaudama Seulo olimpinėse žaidynėse lietuvė prieš lemtingąjį bėgimą iš tuometinių sovietų delegacijos vadovų gavo gana nedviprasmišką nurodymą – netrukdyti bėgti favorite laikomai bėgikei Tatjanai Samoilenko. „Bėgikų žargonu kalbant buvo tokia sąvoka „triušis“ – tai sportininkas, kuris bėgdamas šalia distancijoje padeda kitam bėgikui pasiekti didesnį tempą, tiesia kelią jam greičiau pasiekti finišą, – pasakojo Laimutė. – Bėgau ir nežinojau, ką daryti tame takelyje, kad netrukdyčiau rusei laimėti medalį. Tačiau bėgdama pagalvojau: nejaugi treniravausi 20 metų tam, kad padėčiau kažkam kitam laimėti medalį? Aš irgi noriu medalio! Didelėmis pastangomis jį laimėjau, tačiau tuo viskas nesibaigė.“

Lietuvės nemalonumai prasidėjo jau per apdovanojimo ceremoniją. Nežinia, ar įsivėlus klaidai, ar dėl kitų priežasčių, ant olimpinių apdovanojimų pakylos L. Baikauskaitei buvo įteiktas bronzos medalis, o T. Samoilenko – sidabro. Laimutė prisipažino pamaniusi, kad nulipusios nuo pakylos jos su ruse tiesiog apsikeis per klaidą supainiotais medaliais, tačiau trečią vietą pelniusi bėgikė net nemanė atiduoti ne jai priklausančio trofėjaus.

Seniai nesimatę kolegos: disko metikas Romas Ubartas ir vidutinio nuotolio distancijų bėgikė Laimutė Baikauskaitė susitiko per Seulo olimpiados prizininkų 30-mečio pagerbimo ceremoniją.

„Po bėgimo visos trys prizininkės buvome nuvestos į apdovanojimų kambarį ir pasirašėme, kam koks medalis priklauso. Aš pasirašiau, kad laimėjau sidabro medalį, tačiau T. Samoilenko net nemanė jo atiduoti. Susigrąžinti savo trofėjų padėjo tuometinis Lietuvos sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis, kuris stebėjo Seulo olimpines žaidynes“, – pasakojo L. Baikauskaitė.

Kaip teigė Laimutė, olimpinis sidabro medalis jai, neturinčiai vaikų, – tarsi kūdikis, kurį labai brangina. Ilgą laiką jis buvo saugomas Šilutėje pas mamą, tačiau vieną kartą atvykusi jos aplankyti į Ameriką mama jį atvežė. Dabar apdovanojimas saugomas vieno Amerikos banko saugykloje.

Prieš Barseloną – trauma

Kadangi Seulo olimpiadoje L. Baikauskaitė dar buvo Sovietų Sąjungos komandos narė, bėgikė daug tikėjosi iš Barselonos olimpinių žaidynių, kur labai norėjo atstovauti laisvai Lietuvai. Bet jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Likus vos porai savaičių iki žaidynių sportininkė patyrė stuburo traumą. „Tuomet treniravausi Vingio parke, puikiai prisimenu tą labai karštą rugpjūčio 12 dieną. Buvau labai geros formos, ne bėgau, o skridau, po trečio bėgimo treneris pradėjo mane stabdyti. Stadione, kur treniravausi, buvo išvedžioti purkštuvai laistyti futbolo aikštei. Prisimenu, kad bėgdama pamačiau po kojomis žarną ir dar spėjau pagalvoti: jeigu sutrumpinsiu žingsnį vengdama ją užminti – versiuosi per galvą ir ką nors susilaužysiu. Užmyniau ją ir stuburo slankstelis išjudėjo iš savo vietos, užspaudė nervą“, – skaudžią traumą prisiminė olimpietė.

Tik po ilgų reabilitacijos mėnesių Laimutei pavyko susigrąžinti sveikatą, tačiau sportininkės karjerą ji žinojo baigusi. Rasti savo vietą gyvenime baigus sportininko karjerą kiekvienam yra didelis iššūkis. Laimė, 1996 metais draugai pakvietė Laimutę paviešėti į Ameriką, kai ten vyko Atlantos olimpinės žaidynės. Buvusi bėgikė pasinaudojo proga ir išvyko į JAV likus keliems mėnesiams iki žaidynių – planavo ten padirbėti, užsidirbti pinigų, pakeliauti ir nusipirkti trokštamą automobilį.

Užtruko du dešimtmečius

Pusantrų metų Laimutė Amerikoje dirbo įvairius darbus – prižiūrėjo vaikus, senelius. Nors ir patiko, pasilikti Jungtinėse Valstijose ilgam visai neplanavo. Jau prieš rengiantis vykti atgal į Lietuvą bičiulė įkalbėjo L. Baikauskaitę užpildyti anketą žaliajai kortai laimėti. Bėgikė juokavo, esą visaip atsikalbinėjusi, nes niekada gyvenime nėra nieko laimėjusi, viską pasiekė tik sunkiai dirbdama. Tačiau šį kartą nusileido bičiulės tikinimui ir išsiuntė anketą.

„Likimo ironija – tą žaliąją kortą gavau, – sakė L. Baikauskaitė. – Pamaniau: jei likimas suteikė tokią galimybę, reikia ją pasinaudoti. Visi jos trokšta, moka didžiulius pinigus, o man tarsi iš dangaus nukrito.“ Pasak buvusios olimpietės, susikurti orų gyvenimą Amerikoje jai padėjo būtent sportininkės būdas: kad ir kokios nesėkmės užkluptų, reikia siekti užsibrėžto tikslo.

Itin retai viešumoje pasirodanti bėgikė Laimutė Baikauskaitė atvyko iš Čikagos dalyvauti Seulo olimpiečių pagerbimo renginyje.

Dar sportuodama Laimutė sakė pasvarstydavusi, ką galėtų veikti baigusi sportinę karjerą. Moteriai patraukli buvo grožio ir sveikatingumo sritis, tad gavusi šansą įsikurti Amerikoje pradėjo dirbti viename prestižiniame salone, kuris taikė kūno priežiūrai naujausius ir efektyviausius metodus. „Tačiau greitai supratau, kad sunkiai sutariu su salono valdytojais, kurie stengiasi reguliuoti mano gyvenimą. Tad 2001 metais Čikagoje įsteigiau savo sveikatingumo ir grožio saloną, ir ši veikla tapo mano verslu“, – kalbėjo pašnekovė.

Prieš porą metų L. Baikauskaitė savo verslą sėkmingai pardavė ir dabar juokauja esanti apsirūpinusi pensininkė, galinti užsiimti savo pomėgiais. Daug laiko pastaruoju metu Laimutė praleidžia Lietuvoje, gimtojoje Šilutėje, kur su broliu rūpinasi garbaus amžiaus mama. „Šį kartą atskridau neplanuotai, nes buvau pakviesta į Seulo olimpiados prizininkų 30-mečio minėjimą, tad ilgai neužtruksiu, tik aplankysiu mamą. Tačiau spalio pabaigoje vėl atvažiuosiu į Lietuvą ir praleisiu čia šešias savaites“, – sakė olimpietė.

Čikagos lietuviai remia Lietuvą

Pardavusi verslą L. Baikauskaitė prisipažino daugiau laiko galinti skirti ir didžiausiai Amerikoje Čikagos lietuvių bendruomenei, kurios aktyvi narė yra nuo tada, kai čia apsigyveno. Kartu su Čikagos lietuviais ji palaiko glaudžius ryšius su Lietuvoje veikiančia „Mamų unija“, vienijančia vėžiu sergančių vaikų artimuosius. Amerikos lietuvių pastangomis buvo surinkta lėšų ir šalia Santaros klinikų baigiami statyti Šeimos namai – reabilitacijos ir informacijos centras sunkiai sergantiems vaikams ir jų artimiesiems.

Laimutė Baikauskaitė bėgikės karjerą pradėjo gimtojoje Šilutėje (1974 metai). / Alfredo Pliadžio nuotrauka

„Mums labai svarbu išlaikyti ryšį su Lietuva. Kai manęs klausia, ar per tiek metų JAV nesijaučiu amerikiete, visada atsakau, kad aš – lietuvė, tiesiog gyvenu Amerikoje“, – užtikrintai sakė viena garsiausių Lietuvos praeities bėgikių.