Beata Nicholson: turėtume būti vegetarais bent tris dienas per savaitę
Se­niau mė­sa bu­vo pra­ban­gos da­ly­kas, o ne tai, kas val­go­ma ke­lis kar­tus per die­ną. Ve­ge­ta­riz­mas svei­kin­ti­nas ir vi­si tu­rė­tų bū­ti ve­ge­ta­rais bent tris die­nas per sa­vai­tę, LRT RA­DI­JUI sa­ko te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, žur­na­lis­tė, ku­li­na­rė Bea­ta Ni­chol­son.

Anot jos, iš kiekvieno žmogaus, net mažai gaminančio, galima kažko išmokti.

– Ar esate sentimentali? Kiek turite sąsajų su muzika?

– Taip, esu sentimentali, ir mane gali sujaudinti muzika. Pati lankiau muzikos mokyklą, esu dainavusi. Manau, kad muzikai niekada nevėlu. Muzika yra maistas sielai, ji gydo, ypač klasikinė. Muzika yra stebuklas ir jos reikia daugiau – reikia eiti klasikinės muzikos koncertus, operą tam, kad pailsėtum. Tai kaip sanatorija sielai. Kartais muzika yra fonas, bet aš teikiu jai terapinę reikšmę ir manau, kad muzika gali pakylėti, išjudinti jausmus, padėti išreikšti save.

– Ar yra blogos muzikos?

– Turbūt taip, bet aš ties ja nesikoncentruoju. Bloga muzika – tarsi greitas maistas, kaip bulvytės, keptos nešvariame aliejuje. Yra muzikos, kuri sukurta nežinia kam, bet kai kurie žmonės jos klauso.

– Esate apsilankiusi ir „Eurovizijoje“.

– Taip, kai buvau reporterė ir rengiau reportažus LRT televizijai. Tai buvo viena nuostabiausių patirčių gyvenime. Esu „Eurovizijos“ gerbėja nuo tada, kai konkursą pradėjo rodyti. Atsimenu ir tą „Euroviziją“, kurioje dalyvavo Ovidijus Vyšniauskas, nors buvau dar vaikas. Žiūriu visus konkursus, mėgstu tas dainas, man patinka jų stilius. Ir kas kartą „Eurovizijoje“ randu dainų, kurios man tikrai labai patinka.

– O kada ir kaip atsirado potraukis kulinarijai?

– Labai paprastai. Aš nuo mažens turėjau ir turiu gerą apetitą. Mūsų šeimoje įvyko toks pasidalijimas – mano sesuo tvarkydavo kambarius, o aš gamindavau valgyti. Mano šeimoje buvo rauginami kopūstai, turėjome daržus, bobutė augino vištas. Mačiau, kaip maistas užauginamas, pagaminamas. Man tai visada buvo įdomu. Nenutiko taip, kad 18-os metų atvykau į Vilnių ir suvokiau, jog turiu sau pasigaminti maisto. Man maistas yra bendravimas. Jis sulipina žmones tarsi jungiamoji grandis, kuris aktuali visiems. Maistas yra ir kūryba, laisvė.

Kai ištekėjau ir pradėjau važinėti į Londoną, galvojau, kas bus mano alternatyvi profesija tada, kai turėsiu vaikų. Paklausiau savęs, kas man dar patinka, atmetus žurnalistiką, kalbėjimą, rašymą. Supratau, kad maistas.

Anglijoje yra daug žurnalų apie maistą, daug maisto žurnalistų. Kiekvienas leidinys jų turi. Todėl pagalvojau – ir aš būsiu maisto žurnalistė. Taigi prie žurnalistikos pridėjau savo pomėgį, tuomet Anglijoje baigiau kulinarijos mokyklą. Esu tradicionalistė, todėl manau, kad pomėgis yra viena, bet kitas svarbus dalykas yra žinios. Ėmiau rašyti kulinarinį tinklaraštį, vėliau sulaukiau pasiūlymų išleisti pirmą kulinarinę knygą ir taip atsivėrė vartai.

– Ar savo vyrą užkariavote per skrandį?

– Ne, mano vyras įsitikinęs ir sako, kad tai jis mane visko išmokė. Tikrai daug iš jo išmokau. Taip pat daug išmokau iš anytos, iš visos angliškos kultūros. Supratau, kad maistas labai svarbi kasdienio gyvenimo dalis, kad svarbu susėsti prie stalo, sekmadieniais tradiciškai pietauti, vakarieniauti ir pan. Taigi savo vyro per maistą neužkariavau. Jis ir pats puikiai gamina, dar pamoko mane. Esu įsitikinusi, kad iš kiekvieno žmogaus galima kažko išmokti.

– Kaip vertinate nacionalinę lietuvišką virtuvę?

– Tai tokia plati tema. Manau, kad reikia susitelkti ties teigiamais dalykais. Manau, kad tiek man, tiek visiems lietuviams mūsų virtuvė yra sava ir užima labai svarbią vietą. Kalbant apibendrintai, lietuvių ir britų virtuvės gana panašios. Abiejų pagrindas yra tai, kas auga šiuose kraštuose. Tai mėsa, bulvės, kopūstai, morkos. Britai dar turi žuvies, nes gyvena saloje. Mes turime kuo didžiuotis ir Lietuvoje yra geros produkcijos. Manau, kad lietuviška virtuvė yra tikrai puiki.

– Jūsų namuose vyrauja lietuviška ir britiška virtuvės, bet atidarėte itališką restoraną, kuriame propaguojate picą. Ar lietuviai ne per daug suprimityvina itališką virtuvę, galvodami, kad tai – tik picos?

Mano šeimoje buvo rauginami kopūstai, turėjome daržus, bobutė augino vištas. Mačiau, kaip maistas užauginamas, pagaminamas. Man tai visada buvo įdomu.

– Itališka virtuvė tokia plati, kad tai – kaip šaukštu išsemti baseiną. O restorano istorija yra tokia – kai iš Anglijos atsikraustėme gyventi į Lietuvą ir vaikai turėjo pirmą dieną eiti į mokyklą, mes pasakėme – jūs tik nueikite, suprantame, kad baisu ir sunku, bet vėliau eisime valgyti picos. Nuėjome tos picos ir ji buvo tokia...kokia buvo.

Vėliau nuvykome atostogauti į Sardiniją ir ten valgėme nuostabias picas. Man ir mano vyrui kilo klausimas – kodėl dabar, moderniais Europos Sąjungos laikais, mes negalime Vilniuje nueiti ir suvalgyti tokios picos kaip Italijoje? Kokia to priežastis?

Tuo metu turėjome nusipirkę nešiojamą krosnį, kurioje galima greitai iškepti picą. Taip su Tomu ir sugalvojome – gal pabandome, padarysime mažą verslą, iš pradžių sau. Iki tol Lietuvoje niekas nekepė neapolietiškos picos, kai tešla ilgai brandinama, naudojami itališki miltai, pomidorai. Viską sumanėme kaip nuotykį.

Mano vyras nuvažiavo į Neapolį, ten lankė picos mokyklą, išmoko, kaip viską reikia daryti. Pradžioje su tomis kilnojamomis krosnimis važinėjome po gimtadienius ir pan. Viskas prasidėjo ir išsiplėtė, o tai reiškia, kad ne tik mums reikėjo tikros neapolietiškos picos. Atsirado žmonių, kuriems tai buvo atradimas – nauja, skanu, vertinga.

– Kaip žiūrite į vegetarinę mitybą?

– Visų pirma reikia suprasti, kad mūsų protėviai prieš 100 m. buvo labiau vegetarai, nei mes esame dabar. Mėsa buvo ir turi būti prabangos dalykas. Tai ne tas dalykas, kurį valgai tris kartus per dieną. Pati stengiuosi, kad mėsa nebūtų mano pagrindinis kalorijų šaltinis. Vegetarizmas sveikintina. Reikėtų visiems būti vegetarais tris dienas per savaitę. Taip prisidėtume ir prie klimato atšilimo mažinimo ir pan. Tikrai palaikau visas kryptis – vegetarizmą, veganizmą ir pan. Visi mėsėdžiai turėtų valgyti daugiau ankštinių, grūdinių produktų, daržovių.

Nors nesu įsigilinusi į veganizmą, labai gerbiu žmones, kurie nusprendžia taip gyventi. Tai tikrai labai sudėtinga. Labai palaikau tuos, kurie renkasi iš tiesų kokybiškus produktus. Pavyzdžiui, kiaušinius, kuriuos padėjo pagarbiai auginta višta, ne sėdėjusi narve, o turėjusi laisvės. Palaikau humanišką žemės ūkį. Man labai svarbu, iš kur mano mėsa ar kiaušiniai.