Bangyje, kur liūtys ir uodai
Iš Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) mo­ky­mo mi­si­jos Cen­tri­nės Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je (CAR) ne­se­niai su­grį­žo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės lo­gis­ti­kos val­dy­bos šta­bo ka­ri­nio ren­gi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kas mjr. Sau­lius Ta­lač­ka. Pa­tei­kia­me jo pa­sa­ko­ji­mą. 

„Nuo praėjusių metų spalio ES misijos štabe CAR sostinėje Bangyje ėjau Tiesioginės logistinės paramos grupės vado pareigas. Kai atvykau, misijoje buvo 12 šalių kariai, tačiau nuo šių metų sausio, pasikeitus kontingentui, liko 10 šalių atstovai. Didžiausias – Prancūzijos kontingentas, toliau pagal sudėties dydį – Portugalija, Gruzija, Rumunija, Švedija, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Ispanija, po viena atstovą į misiją delegavusios tik Lietuva ir Lenkija, tiesa, Lietuvos indėlis nuo šių metų turėtų padidėti. Misijos mandatas galioja iki šių metų rudens, bet jis veikiausiai bus pratęstas. Nuo sausio mėnesio vadovavimą misijai perėmė Portugalija, ir misijos vadu buvo portugalų generolas Hermínio Maio. Gyvenimas CAR sostinėje, kur buvome dislokuoti, labai skiriasi nuo gyvenimo likusioje šalies dalyje. Bangyje saugumo ir gyvenimo sąlygos yra šiek tiek geresnės, jeigu galima taip pasakyti.“

Ubangio upė ir vietiniai žvejai. Upė – ne tik pagrindinis prekybos kelias, bet ir valstybinė siena. Kitame krante – Kongo Demokratinė Respublika.

Gent d’armes parlé en français

– Gal bendrais bruožais nusakytumėte, ko mokomi CAR kariai? Kaip manote, ar šioje šalyje iš tiesų pavyks sukurti veiksmingą ir demokratiškai kontroliuojamą kariuomenę?

– ES mokymo misijos CAR pagrindinės užduotys yra teikti strateginius patarimus CAR gynybos ministerijai ir kariniam štabui, siekiant gerinti ir efektyvinti jų darbą, priimamus sprendimus, organizuoti kursus įvairiems kariuomenės specialistams ir rengti operacinius CAR kariuomenės vienetus. Kiekvienai užduočiai įgyvendinti turimas atskirasvienetas EUTM (angl. European Union Training Mission) struktūroje, kuris ir atsakingas už konkretaus rengimo organizavimą. Pats rengimas, programos, įvairūs kursai nelabai kuo skiriasi nuo to, ką turime savo kariuomenėje. Tarkim, per operacinį rengimą mokoma taktikos, šaudybos, topografijos, kaip veikti skirtingų vienetų sudėtyje ir panašiai. O siekiant parengti specialistus mokoma kompiuterinio raštingumo. Taip pat rengiami ryšininkai, paramedikai ir kita. Ar pavyks sukurti demokratišką kariuomenę, priklauso ne vien nuo mūsų, bet ir nuo pačių šalies karių, kaip ir kiek noriai jie tai priims ir išmoks. ES ir visų misijos dalyvių pastangos didelės ir, mano manymu, jos duoda rezultatų, nors ir nelengvai pasiekiamų. O pagrindinės kliūtys – ne karių motyvacija, bet materialiniai nepritekliai: trūksta technikos, ginkluotės, amunicijos, maisto, geriamojo vandens ir pan.

Dalyvauti kariniuose veiksmuose mums neleidžiama, misijos mandatas ne toks. Mūsų misijos tikslas – CAR kariuomenės rengimas. Situacijai stabilizuoti ir saugumui užtikrinti šalyje veikia Jungtinių Tautų (JT) misija MINUSCA. Sostinėje saugumo situacija šiaip jau yra stabili, tačiau už jos ribų demokratiškai išrinkta valdžia turi vis dar mažai įtakos. Visoje likusioje šalyje veikia iki 14 įvairių grupuočių, jos, siekdamos vienų ar kitų tikslų, kariauja. Ir tie tikslai ar konflikto židiniai nėra vien religiniai. Reikia nepamiršti, kad ši šalis yra turtinga naudingų iškasenų, tokių kaip auksas, deimantai, dėl jų taip pat kyla nesutarimų.

CAR kalbama sangų kalba. Ji yra susidariusi iš vietinių genčių kalbų ir prancūziškų žodžių, bet visiškai skiriasi nuo prancūzų kalbos. Šalis ilgą laiką buvo Prancūzijos įtakoje, todėl normalu, kad, be sangų kalbos, kiekvienas jų moka ir prancūziškai. Ši kalba mokykloje man buvo pagrindinė užsienio kalba, laikiau jos egzaminus. Aišku, bėgant metams, šiek tiek užsimiršta, juk bendradarbiaujant su NATO ir kitomis šalimis pagrindinė darbinė kalba yra anglų, o į misijas Afrikoje iš Lietuvos kol kas nedaug tevažiuojame. Tačiau tai puiki proga atnaujinti kalbos įgūdžius, kadangi prancūzų kalbą mokiausi, sunku nebuvo.

Gurkšnis tėviškės oro ir nostalgiški varlių koncertai

– Kas toje šalyje labiausiai trikdė?

– Man tai ne pirma misija Afrikoje (2014 m. buvau ES mokymo misijoje Malyje), tad nepasakyčiau, kad kas nors labai nuvylė, tiesiog buvo dalykų, kuriuos sunku priimti. Pirmas išbandymas, kėlęs neviltį, buvo liūtys. Malyje kritulių iškrenta mažiau nei CAR. Dauguma lietuvių Afriką įsivaizduoja kaip Sacharos dykumą ir mano, kad ten lietaus beveik nebūna. Tai – didžiausia klaida. Sezono metu liūtys CAR dažniausiai būna labai stiprios ir lydimos perkūnijos. Aš mėgstu šilumą, tad kiekvieną dieną pasitikti su liūtimi, kai nuo pliaupiančio vandens Afrikos žemė tampa panaši į molį, kai nuolat būni mažoje uždaroje teritorijoje... Nejučiomis tai veikia psichologiškai ir daugiau motyvacijos ar energijos tikrai neprideda. Be to, paskui nepatogumai po lietaus – visur purvynas, balos, kur nors pro stogą vanduo pradeda bėgti ir t. t. Be abejo, drėgmė labai vilioja uodus... Taigi, liūčių sezonas tikrai nėra pats maloniausias dalykas.

Kitas neįprastas reiškinys – tai, kad vietiniai paprastai visą susikaupusį šlamštą tiesiog vakarais degina, todėl viskas skendi smoge ir dūmuose. Išėjęs į lauką negali nė oro įkvėpti, jautresni kariai savo kvėpavimo organus turi saugoti respiratoriais. Šviežias ir gaivus oras – vienas iš daugelio dalykų, kuriuos greitai imi nepaprastai vertinti: kaip gera, kad Lietuvoje to nestinga.

Taip atrodo stovykla po liūties.

– Kaip liūčių sezoną atlaikė batai ir drabužiai?

– Laimė, jau turėjome naujas uniformas. Jos iš tiesų yra gana kokybiškos, tad dėl aprangos problemų nekilo. O batai dėvisi greitai. Tarkim, viena jų pora susidėvėjo visiškai, ir jei iki tol kartais pagalvodavau, ar reikia vežtis dvi poras batų, tai čia antra apavo pora visiškai pravertė. Afrikos žemė nėra labai švelni, matyt, tai ir sumažino batų dėvėjimo resursą. Skalbykla veikė du kartus per savaitę – drabužius išskalbdavo ir išdžiovindavo. Tiesa, jeigu tarp skalbimų juos tenka patiems džiovintis, ypač liūčių metu, tai nemenkas vargas. Kaip minėjau, net kambariuose per liūčių sezoną yra daug drėgmės, todėl, jei vakare ant kėdės pasidedi šiek tiek drėgnus drabužius, iš ryto juos rasi beveik tokius pat. Džiovinti lauke griežtai nepatariama, nes knibžda įvairiausių gyvių, galinčių drabužiuose apsigyventi. Prieš apsivelkant nepastebėjus, kad aprangoje kažkas jau įsitaisęs, tą neprašytas svečias greitai patvirtins: įgels ar kitaip „pasisveikins“, ir be mediko pagalbos jau neišsiversite.

Stovykloje sutartininkas reguliariai naikina įvairius gyvius. Kovojama su tarakonais ir žiurkėmis, patalpos taip pat purškiamos nuo uodų. Gyvačių stovykloje nepasitaikė, bet visų uodų ten išnaikinti dar niekam nepavyko...

– Ar reikėtų būsimiems šios misijos dalyviams vežtis papildomų apsauginių priemonių nuo uodų?

Be abejo, žinant kad didžiausia tenykštė grėsmė yra maliarija, o jos užkratą perneša uodai, svarbu pasirūpinti papildomomis apsaugos nuo jų priemonėmis. Tiesa, be uodų, stovykloje labai daug įvairiausių driežų, pvz., sėdi, o jie, kaip kad katinas namuose, zuja aplink tave. Tačiau grėsmės šie ropliai nekelia. Be to, stovykloje ir aplink ją labai daug varlių. Vakarais, ypač po lietaus, dažnai vykdavę jų koncertai šiek tiek primindavo Lietuvą.

Vandens butelis – brangi dovana

Mjr. Saulius Talačka

Mjr. Saulius Talačka

– JT bazės viduje turėjome savo stovyklą. Tiesa, ji buvo labai maža – štabo patalpos, gyvenamieji kambariai ir laisvalaikio zona. Gyvenome konteineriuose: karininkai – po vieną, puskarininkiai ir kareiviai – po du. Nors sąlygos neblogos, tačiau tiesiog šiek tiek per maža teritorija, uždara erdvė ir drėgmė kambariuose per liūčių sezoną ilgainiui gerokai įgrysta. Maistas ir geriamasis vanduo buvo mano rūpestis. Maistas kariams tiekiamas pagal su viena įmone sudarytą sutartį. Jis iš tiesų labai geras, tinkamai ir atsakingai paruoštas iš produktų, kuriuos sutartininkai atsigabena iš Europos.

Valgyti vietinėse įstaigose nerekomenduojama, savaime suprantama, dėl prastų higienos sąlygų. Būta atvejų, kai vienas ar kitas karys, pasivaišinęs vietiniame restorane, turėdavo kurį laiką praleisti medicinos punkte. Pačioje sostinėje yra keletas prekybos centrų, kur galima įsigyti būtiniausių prekių. Tiesa, kainos ten gerokai didesnės nei Lietuvoje ir orientuotos į vakariečius. Vietiniai dažniausiai apsiperka turguose. Valgyti jie nelabai ką turi. Tiesiog gatvėse pardavinėja skerdieną. Sunku įsivaizduoti, kaip tokią galima valgyti, nes mėsa parduodama gatvėje, kur pilna dulkių ir musių, o oro temperatūra – per 30 laipsnių karščio. Tačiau net šią mėsą įperka ne kiekvienas.

Daugumai vietinių tenka badauti. Trūksta ir geriamojo vandens. Jeigu vietos gyventojui duodi paprasto vandens ar ką nors valgomo, tai jam yra geriausia dovana, suteikianti panašiai tiek pat džiaugsmo, kiek, ko gero, mūsų šalyje jaunuoliui padovanotas naujausio modelio išmanusis telefonas ar kitas koks nors brangus daiktas.

– Ar mieste patruliuoja kariškiai?

– Be ES misijos, siekiant stabilizuoti padėtį CAR, čia yra JT misija MINUSCA, todėl mieste patruliuodavo ir būdavo daug šių pajėgų kariškių. Keletas sostinės kvartalų yra pagarsėję kaip itin blogos reputacijos, kur sutinkama daug su kriminaliniu pasauliu susijusių asmenų, ten patruliams ir būdavo daugiausia darbo. Tokios vietos be karių kol kas negali būti saugios.

Pavojingi uodai ir keturaukščiai mopedai

– Ar grupės karių nekamavo ligos?

– Apsinuodijimas maistu yra menka bėda, palyginti su ten paplitusia liga maliarija. Jeigu lyginčiau su Maliu, tai CAR ja užsikrėsti yra daug didesnė rizika. Veikiausiai tai susiję su drėgnesniu klimatu ir liūčių sezonais. Beje, mūsų stovyklavietės pavadinimas Moana skirtas nuo maliarijos mirusiam Prancūzijos kariui atminti. Šios infekcinės ligos grėsmė visada šalia – kad jos išvengtum, turi vartoti antimaliarinius vaistus. Deja, ir šie medikamentai neužtikrina visiškos apsaugos.

– Ar ši misija Afrikos širdyje buvo pavojinga? Vakarais nerizikuojant gyvybe ten įmanoma išeiti į miestą?

– Kai klausiama, ar misija pavojinga, dažniausiai turimi galvoje priešo veiksmai. Jeigu vertintume šiuo požiūriu, tai misija nėra pavojinga. Kaip minėjau, padėtis sostinėje stabili, didesnių grėsmių nėra. Tačiau kalbant apie pavojus reikėtų atsižvelgti ir į kitus faktorius. Tarkim, ten labai įvairi gyvūnija ir jos reikia saugotis. Net kokio nors mažo vabaliuko įkandimas gali tapti labai skausmingas, sukelti odos alergiją ar nusėti kūną žaizdomis.

Grėsmės gali tykoti ir gatvėje, eismo sąlygos Bangyje neprognozuojamos, kaip ir vietinių žmonių reakcija į kokį nors incidentą, todėl reikia vairuoti labai atidžiai ir atsargiai. Kriminogeninė situacija tam tikrose miesto dalyse yra labai prasta, todėl reikia saugoti savo daiktus, kad nepavogtų. Vakarais išeiti į miestą lyg ir galima būtų, tačiau nerekomenduotina, ir misijos kariai ten neina. Vėlgi dėl jų pačių saugumo.

– Užsiminėte apie eismo įvykius. Kokiu automobiliu važinėjote Bangyje? Koks transportas ten populiariausias?

– Daugiausia šios misijos kariams parūpinta džipų „Toyota“, jie nėra šarvuoti, tai paprasti visureigiai su misijos simbolika, rodančia, kad tai – mūsų transportas. Populiariausia vietinių susisiekimo priemonė – motociklai arba maži mopedai. Jų yra labai daug. Eismas keliuose labai chaotiškas, nesilaikoma jokių taisyklių, jokių saugaus eismo reikalavimų, važiuojama be šalmų, kartais visa šeima ant vieno motociklo telpa...

Pirmąkart tai pamačius – pribloškiantis vaizdas: ant motociklo įsitaisę keturi penki žmonės, maža to, jie vežasi įvairių daiktų, pavyzdžiui, baldų ar pan. Po kurio laiko toks reginys jau nebestebindavo. Žinoma, eismo įvykių pasekmės čia dažniausia būna labai skaudžios. Mūsų misija remonto padalinio neturėjo, visą technikos priežiūra buvo patikėta sutartininkams, taigi, jei kas nors atsitikdavo, šie ir remontuodavo mūsų automobilius. Transporto valdymas, remonto organizavimas misijos viduje ir darbas su sutartininkais kaip tik ir buvo viena iš mano vykdomų funkcijų.

– Ar buvote išvykę į atokesnius šalies regionus?

– Mūsų misijos operacijų rajonas – Bangio miestas, taigi bet koks išvykimas už jo ribų negalimas, arba, jei vykdomos tam tikros užduotys, galimas tik su ES ir savo šalies pritarimu. Mano misijos laikotarpiu tokių mūsų personalo išvykų už Bangio miesto tebuvo dvi: pirmoji – sudaryta rekognoskuotės grupė vyko į vieną iš CAR kariuomenės mokymo centrų įvertinti galimą mūsų karių dislokavimą ten, siekiant organizuoti tam tikrus kursus, antroji – kariai vyko į Barango miestelį, nuo Bangio nutolusį apie 80 kilometrų.

Pozityvioji Afrika

– Ar Bangyje yra prieiga prie viešųjų kompiuterių tinklų?

– Patogiausia įsigyti vietinę mobiliojo operatoriaus kortelę, ją pasipildyti ir naudotis internetu, tačiau kainos palyginti didelės. Tarkim, 7,5 gigabaito vien interneto kainuoja apie 22 eurus. Ir internetas ten tikrai nėra toks kaip Lietuvoje. Kartais jis greitesnis, kartais lėtesnis, o neretai prieigos išvis nebūna. Ir nesvarbu, kiek už jį sumokėta.

– Ar vietiniai gyventojai sportuoja, gal ten rengiama miesto švenčių?

– CAR viena iš labiausia mėgstamų sporto šakų yra krepšinis. Kai sykį su vietiniais aikštelėje varžėmės dėl rankos taiklumo, supratau, kad jie iš tiesų gerai išmano šio žaidimo taisykles. Apskritai tenykščiai jaunuoliai mėgsta sportą ir kitus sportuojančius greitai atpažįsta, juos vertina. Šalia mūsų bazės buvo futbolo aikštelė (tiesa, jos natūrali danga buvo ne žolė, o smėlis).

Čia nuolat vykdavo vietinių futbolo varžybos, tikrų tikriausios: kiekvieną komandą galima atpažinti iš marškinėlių, rungtynėms vadovaudavo teisėjai, žaidimą stebėdavo sirgaliai, kunkuliuodavo emocijos. CAR gana religinga šalis, todėl jų šventės dažniausia susijusios su religija. Pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį prie bažnyčių gali pamatyti labai daug pasipuošusių žmonių. Be to, savaitgaliais vyksta koncertai, pasilinksminimai, trunkantys praktiškai visą naktį, taip pat čia skamba religinio turinio dainos ir giesmės.

– Kaip tenykščiai vertina svetimšalius karinius instruktorius? Ar ši misija turėjo poveikio jūsų įsitikinimams? Ar norėsite dar kada nors ten nuvykti?

Daugumos požiūris į instruktorius teigiamas, tačiau yra ir ne visiškai pozityviai nusiteikusių asmenų. Ir niekada negalima pamiršti, kad net menkiausias incidentas, tarkim, eismo įvykis, gali greitai iš pozityvaus nusiteikimo pereiti į negatyvų, netikėtai gali pasikeisti ir vietinių santykis su tavimi. Jei pirmoji misija, tai padaro didžiausią įspūdį, galbūt šiek tiek pasikeičia įsitikinimai, galbūt pergalvoji vertybes ir pradedi kiek kitaip vertinti vienus ar kitus dalykus.

Man ši misija nebe pirma, todėl negalėčiau teigti, kad ji kaip nors ypatingai paveikė mano įsitikinimus, tiesiog per kiekvieną tokią išvyką pamatai ką nors nauja, įgauni naujos patirties, plačiau pradedi vertinti tam tikrus dalykus.

Supratau, kad pamilau Afriką. Žinau, kad joje yra daug problemų, marios rūpesčių, kad čia esantiems žmonėms reikalinga mūsų pagalba, kad tai, ką darom, nėra betikslis reikalas. Įsimylėjau vietinius žmones, nes jie, nors ir mažai ką turi, daugiausia yra nuoširdūs, atviri, draugiški, visada, kiek įmanoma, pozityvūs. Man – tai antra misija Afrikoje, todėl galiu palyginti, kaip žmonės gyvena Malyje ir CAR, kuo jie panašūs ir kuo skiriasi. Tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu galimybę apsilankyti ne tik šioje šalyje, bet ir kitose.

Misija baigta, metas namo!

– Ar vyko oficiali pamainų pasikeitimo ceremonija?

– Taip, atsisveikindami ir misijos vadas gen. H. Maio, ir štabo viršininkas mums dėkojo už atliktą darbą. Labiausiai sujaudino vietinių nuoširdūs žodžiai ir palinkėjimai. Nepamiršiu vieno bendradarbio iš vietinių: nespėjo jis atsisveikinti prieš man išvykstant iš stovyklos į oro uostą, tai įkandin manęs atbėgo gal kokius tris kilometrus vien tam, kad sudie pasakytų. Jau prasidėjus laipinimo į lėktuvą procedūroms, žiūriu – stovi jis ten, su ašaromis akyse, prisipažino, kad gaila išsiskirti.

Nors misijos pradžia dėl nesibaigiančių liūčių buvo sunki, tačiau laikas ten prabėgo gana greitai, o galiausiai net buvo sunku išvažiuoti, juk aplink – tiek gerų draugų. Kai bendravimas grįstas nuoširdumu, visada sulauki atgalinio ryšio. Man tai – viena svarbiausių šios misijos pamokų.

Apie save

Gimiau 1981 m. Prienų rajone. Mokiausi ir baigiau Prienų Žiburio gimnaziją. Tuo metu tai buvo vienintelė gimnazija ne tik mieste, bet ir visame rajone, kurioje buvo mokoma pagal sustiprintas programas. Kasmet reikėdavo išlaikyti egzaminus, kad būtum perkeltas į aukštesnę gimnazijos klasę. Buvau pasirinkęs tiksliųjų mokslų programą, tad stropiau teko mokytis matematikos ir kitų panašių dalykų. Tada buvo įprasta, kad baigę gimnaziją absolventai tęsia mokslus geriausiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tačiau aš, apsilankęs kelių universitetų atvirų durų dienose, supratau kad studentiškas gyvenimas ne man: esu aktyvus, mėgstu sportą, gamtą, negaliu ilgai išbūti vienoje vietoje, myliu savo gimtinę, visą šalį. Mane patraukė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (LKA), supratau, kad savo likimą norėčiau sieti su kariuomene. Taigi 1999 m. ten ir įstojau. LKA lengva nebuvo, juolab kad žinojau, jog ne karo mokslus pasirinkę mano draugai gyvena laisviau nei aš – pagal griežtą dienotvarkę, be to, vykdau įsakymus, vadų nurodymus, dideli fiziniai krūviai. Tačiau turiu pripažinti, kad nesigailiu nieko – Karo akademija ir kariuomenė mane išmokė daug naudingų dalykų, kitokio gyvenimo bei vertybių suvokimo.

LKA baigiau 2003 m. ir buvau paskirtas į Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos (dabar – mechanizuotasis pėstininkų) batalioną Šiauliuose. Man tai buvo iššūkis. Pirmiausia dėl to, kad iki tol Šiauliuose buvau buvęs gal tik vieną ar du kartus, be to, tai buvo toli nuo namų, pažįstamų. Antra, tai buvo pati tarnybos pradžia, vyresni ten jau buvo patyrę, o man, jaunam karininkui, reikėjo vadovauti šauktinių būriui. Tačiau viskas buvo lengviau, negu maniau iš pradžių. Dėl to galiu būti dėkingas tiek šiauliečiams, kuriuos pažinau kaip labai draugiškus žmones, tiek tuometiniams Vaidoto bataliono vadams, kariams, pavaldiniams, kurie visada suprato, palaikė ir pagelbėjo. Su Vaidoto batalionu vėliau teko persikraustyti į Ruklą, kai vyko kariuomenės reformos. Šiame batalione praleidau didžiąją tarnybos dalį – ėjau būrio vado, štabo karininko, kuopos vado pavaduotojo, kuopos vado pareigas.

Kitas etapas buvo tarnyba Jungtiniame štabe. Vėlgi esu dėkingas ir viršininkams, padėjusiems puikiai susitvarkyti su pareigomis perėjus iš taktinio į operacinį lygmenį, ir palankiai susiklosčiusioms aplinkybėms, leidusioms tarnauti šiame Lietuvos kariuomenės vienete. Nuo 2015 m. tarnauju dabartiniame Logistikos valdybos Karinio rengimo skyriuje, atsakingame už valdybos ir jai pavaldžių vienetų karinį rengimą, jo organizavimą ir kontrolę, taip pat už karinį bendradarbiavimą. Pareigos tikrai įdomios, galbūt todėl nė nepajutau, kaip jau prabėgo treji metai, o karininkui tai reiškia artėjančią rotaciją.

Iki šios misijos dalyvavau dar dviejose – Afganistane, Lietuvos vadovaujamoje Goro provincijos atkūrimo grupėje ėjau Logistikos kuopos vado pareigas, ir 2014 m. Malyje, ES mokymo misijoje. Misija CAR man yra trečioji. Kiekviena iš jų šiek tiek kitokia, netgi dvi paskutinės misijos Afrikoje, regis, abi ES mokymo misijos, bet jos nesulyginamos ir skirtingos.

Didžiausias mano pomėgis – sportas. Jis padeda atsipalaiduoti po darbo ir leidžia patirti daug gerų emocijų. Kartu tai skatina rūpintis sveikata. Negaliu pasigirti, kad esu sveikos gyvensenos propaguotojas, nes kartais sunku atsispirti greitojo maisto restoranui, tačiau nevartoju nei alkoholio, nei rūkau. Mėgstu kone visas sporto rūšis. Nėra dienos, kad nesportuočiau. Išbandžiau jėgas įvairiuose kariuomenės organizuojamuose čempionatuose: stalo teniso, krepšinio, gatvės krepšinio (du kartus laimėta 2-oji vieta – buvau Jungtinio štabo ir Vaidoto bataliono komandų narys), slidinėjimo (LV komandos pergalė – 2-oji vieta), didžiojo futbolo (LV komandos laimėjimas – 2-oji vieta), salės futbolo (kartu su Vaidoto bataliono komanda – 4-oji vieta), kroso (LV bėgikų komandos iškovota 2-oji vieta).

Aišku, kad tokia plati sportinė veikla man neleidžia labiau atsiduoti kokiai nors vienai sporto šakai, bet aš labai džiaugiuosi, kad esu kviečiamas ir galiu atstovauti, tarkim, Lietuvos kariuomenės kariškių futbolo klubui „Geležinis Vilkas“, turinčiam didelę ir gražią istoriją, tikrų futbolo entuziastų dėka gyvuojančiam ir šiandien. Aišku, tai nėra vienintelė komanda, su kuria žaidžiu futbolą. Turime gražų kolektyvą, su kuriuo dalyvauju Vasaros futbolo lygoje, o savaitgaliais, kai sugrįžtu į gimtinę, žaidžiu rajono pirmenybėse su kraštiečių komanda. Be to, mėgstu bėgti maratonus. 2017 m. per 5 mėnesius įveikiau 11 pusmaratonių. Būčiau įveikęs gal ir daugiau, bet turėjau išvykti į misiją. Dalyvaujant bėgimuose kilo viena mintis, kuri peraugo į tikslą – kiekvienos šalies sostinė rengia savo maratonus ar pusmaratonius. Man patinka keliauti ir patinka sportas, todėl supratau, kad galiu vienu šūviu nušauti du zuikius – taip gimė noras dalyvauti įvairių šalių maratonuose ir apibėgti kuo daugiau Europos sostinių. Jau esu bėgęs Lisabonoje, Madride, Paryžiuje, Varšuvoje, Kijeve, Budapešte, Rygoje ir, žinoma, Vilniuje.

Mjr. S. Talačkos asmeninio albumo nuotr.