Arvydas Malinauskas: „Būti krikščionimi – tai sekti Kristumi, o ne triuškinti kitus savuoju teisuoliškumu“
Su liu­te­ro­nų ku­ni­gu Ar­vy­du Ma­li­naus­ku su­si­ti­ko­me jau­kio­je ka­vi­nė­je Kė­dai­nių cen­tre. Ku­ni­gas at­sip­ra­šė, kad ne­ga­li mū­sų pa­kvies­ti po­kal­biui į Kė­dai­nių liu­te­ro­nų baž­ny­čią, ku­riai ver­kiant rei­kia rim­to re­mon­to – prieš ku­rį lai­ką čia nuo lu­bų net tin­kas ėmė kris­ti, to­dėl baž­ny­čia šiuo me­tu yra ava­ri­nės būk­lės. Ne­gau­si Kė­dai­nių liu­te­ro­nų par­api­ja ne­tu­ri ga­li­my­bės su­re­mon­tuo­ti baž­ny­čios sa­vo lė­šo­mis, o ki­tiems, pa­na­šu, pa­kan­ka ant kal­no Kė­dai­niuo­se sto­vi iš iš­orės gra­žiai at­ro­dan­ti baž­ny­tė­lė. Ją vie­ti­niai dar tra­di­ciš­kai pa­va­di­na „vo­kie­čių baž­ny­čia“, nors be­veik vi­si vo­kie­čių kil­mės liu­te­ro­nai iš Kė­dai­nių į Vo­kie­ti­ją, iš ku­rios jau prieš ke­tu­ris šimt­me­čius čia bu­vo at­si­kė­lę jų pro­tė­viai, iš­vy­ko dau­giau kaip prieš sep­ty­nias­de­šimt me­tų.

Kunigas Arvydas – tylenis, kur kas labiau mėgstantis klausytis, nei pats pasakoti apie save. Tuo labiau, kad ir kalboms laiko nėra paprasta atrasti – kunigas aptarnauja ne tik Kėdainių, bet ir Panevėžio, Raseinių, Jonavos parapijas, taip pat reguliariai, kaip sielovadininkas, lankosi Panevėžio moterų kalėjime. Visgi prie arbatos puodelio mums pavyko padovanoti vieni kitiems laiko ir pasikalbėti.

Evgenios Levin nuotrauka

Nors iškart po pokalbio kunigas Arvydas susirūpino, kad nieko doro nepasakė, tačiau mums pasirodė labai svarbu pasidalinti jo pasakojimu, įžvalgomis. Neabejojame, jog ką nors reikšmingo jose atras kiekvienas skaitytojas.

– Pradėkime nuo įprasto klausimo kunigui – apie pašaukimo kelią. Kiekvieno žmogaus dvasinė kelionė yra unikali. Na, o Jums savo kelyje teko daryti mažiausiai du svarbius dvasinius posūkius: pirmiausia apsisprendėte stoti į Kauno kunigų seminariją ir tapote katalikų kunigu, o vėliau nusprendėte pasitraukti iš Katalikų Bažnyčios ir tapti evangeliku liuteronu, čia vėl eidamas kunigystės keliu…

– Taip jau yra, kad mano gyvenime įvyksta posūkiai, kurių pats mažiausiai tikiuosi, kurie man atrodo netgi neįmanomi. Kaip tik prieš kurį laiką neramiai pagalvojau: kokį dar Viešpats kūlverstį mano gyvenime sumanys?

Gimiau ir užaugau Kėdainių rajone, be jokių minčių apie kunigystę. Nebuvau nei patarnautojas, nei bažnyčioje lankiausi. Močiutės rūpesčiu, kai man buvo dvylika, priėmiau Pirmąją Komuniją. Tai buvo sovietmetis, sakramentui kunigas ruošė po vieną. Pamenu, išlaikiau nesunkų egzaminą ir „apsiforminau“.

Mokiausi Josvainių vidurinėje mokykloje, stengiausi būti geras vaikas, neliūdinti mamytės. Nors nuo mažens vidinės energijos turėjau lyg ir nemažai, tačiau iki pat mokyklos baigimo buvau klusnus, tvarkingas, geras moksleivis. Galvą turėjau gerą, buvau gabus, mokslas sekėsi, bet mokytis nelabai norėjau. Todėl iškart išėjau tarnauti į sovietinę kariuomenę, iš kurios grįžęs jaučiausi „daug gyvenime matęs“. Įstojau į Žemės ūkio technikumą, bet tik todėl, kad reikėjo kur nors stoti, kažką dirbti, o čia tarnavusiems kariuomenėje buvo lengvata – mokslus per pustrečių metų galima buvo baigti.

Apie jokias kunigystes tuo metu nė minties nebuvo. Plaukiau sau pasroviui, per daug nemąstydamas, iš vaikystėje įgyto šiokio tokio tikėjimo buvau išaugęs kaip iš vaikiško rūbelio. Tiesa, kariuomenėje melsdavausi, prašydamas Dievo saugoti. Tačiau netrukus prasidėjo Sąjūdis, radikalių permainų metas. Man tai buvo taip pat ir egzistencinės krizės laikas, kai vis dažniau kildavo klausimas: o kokia visa to, ką darau, prasmė? Ko aš iš tiesų noriu? Man dabar atrodo, kad tada bendra nuotaika tokia buvo, palanki egzistenciniams svarstymams.

Skaičiau filosofines knygas ir kartą į rankas pakliuvo Naujasis Testamentas. Pradėjau skaityti ir man tiesiog akys atsivėrė, džiugesys krūtinę pripildė. Supratau, kad radau tai, kas man artima. Labai patiko visa tai, ką Jėzus moko, kaip jis elgiasi. Ilgą laiką po to su Naujuoju Testamentu nesiskyriau. Skaičiau ir jaučiau, kad tai, ką skaitau, mane keičia, suteikia gyvenimui spalvą. Pamenu, Pažaislio vienuolyno sesės net buvo mane pavadinusios „Šventuoju Raštu“, nes buvau tiesiog užsikrėtęs Jėzaus virusu ir visur Naująjį Testamentą nešiojaus, citavau, jame ieškojau visų atsakymų. Aš ir dabar tikiu, kad toje knygoje yra atsakymai, tačiau Šventraštį skaitau jau kiek kitaip, ieškodamas prasmės, kuri yra tarp eilučių, o tuomet man atrodė, kad viskas čia juodu ant balto surašyta kaip daugybos lentelėje.

Neturėjau tikro bažnytinio gyvenimo patirties, nežinojau, ką man daryti. Nuvažiavau į artimiausią bažnyčią, kurioje klebonavo kunigas Leonas Kalinauskas, pasipasakojau, kas su manimi dedasi, pasakiau, kad noriu būti kunigas. Jis labai apsidžiaugė, pradėjo rūpintis mano religiniu gyvenimu. Pradėjau reguliariai lankytis bažnyčioje ir pamačiau, kad čia nėra taip nuobodu, kaip man atrodė vaikystėje. Kunigas pasikvietė dalyvauti kryžiaus nešimo žygyje, kurį organizavo už blaivybę kovojantis jaunimas. Man labai patiko tie žmonės, tai, ką jie daro. Bažnyčioje jaučiausi vis jaukiau.

Plaukiau sau pasroviui, per daug nemąstydamas, iš vaikystėje įgyto šiokio tokio tikėjimo buvau išaugęs kaip iš vaikiško rūbelio.

Paskui kunigas man paaiškino, kad reikia nuvežti prašymą į kunigų seminariją, dar pridėjo savo rekomendaciją. Visa tai padariau, ir reikėjo laukti. Praėjo dvi savaitės ir staiga pajutau didžiulę baimę – ką aš darau? Koks iš manęs gali būti kunigas? Toliau veiksmas vyko panašiai kaip biblinėje Jonos istorijoje. Kankinausi, galvojau, ką daryti. Nusprendžiau, kad reikia kažkaip atsiimti dokumentus. Apie mano sprendimą stoti į seminariją žinojo tik mama, klebonas, gal dar kai kam jis buvo pasakęs. Nenorėjau aiškinti, kodėl traukiuosi, todėl sugalvojau, kad stojamųjų egzaminų dieną nuvažiuosiu į Kauno seminariją ir atsiimsiu prašymą, o grįžęs pasakysiu, kad egzamino neišlaikiau. Įvykdžiau šį planą. Seminarijoje susitikau tuometinį jos vicerektorių jėzuitą kunigą Jagminą ir paaiškinau, kad noriu atsiimti prašymą, nes nusprendžiau, kad nesu vertas būti kunigu. Jis išklausė ir dokumentus atidavė. Pamenu, jog vienas bičiulis, kuris visgi sužinojo apie tai, ką padariau, manęs klausė, gal dar persigalvosiu ir kada nors bandysiu stoti. Tada tvirtai jam pareiškiau, kad būčiau paskutinis kvailys, jei stočiau.

Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia, 2016 m.

Tačiau atėjo ne palengvėjimo, bet dvasinių kančių metas. Niekada nebuvau patyręs tokios dvasinės nakties. Viskas atrodė ne taip, bandžiau dirbti agronomu, bet supratau, kad trokštu kunigystės, esu „užkibęs“. Tačiau man buvo gėda vėl vykti į Kauno kunigų seminariją. Pasitariau su vietos kunigu ir patraukiau į Telšius, kur taip pat jau veikė seminarija. Galvojau, gal čia mane priims. Tačiau ten paaiškino, kad priklausau Kauno arkivyskupijai ir turiu studijuoti Kauno seminarijoje. Padrąsino nebijoti, sakė, jog nieko tokio, kad keičiau sprendimą, jog tai rodo, kad labai rimtai į viską žiūriu.

Nuvažiavau pas kardinolą Vincentą Sladkevičių ir jam viską išpasakojau. Kardinolas labai gražiai su manimi pasikalbėjo, kaip tikras dvasinis palydėtojas. Jo padrąsintas pateikiau dokumentus ir be problemų įstojau.

Tiesa, dar buvo tokia svarbi patirtis – važiavau į Šiluvą pas kunigą, kuris manęs nepažinotų, atlikti viso gyvenimo išpažintį. Labai norėjau visą naštą nusimesti. Galvojau: tegul kunigas mane bara, šaukia ant manęs, bet man labai reikia išpažinties. Pamenu, klausykloje tuo metu sėdėjo toks kunigas, plikagalvis, jau pagyvenęs, nuėjau pas jį, atsiklaupiau prie klausyklos, o po išpažinties atsikėliau tarytum kitas, naujas žmogus. Kunigas, kuris mane išklausė, buvo tikras dvasios tėvas, neatstumiantis, paguodžiantis, padrąsinantis. Pats panorau toks būti.

– Tad tikrai turėjote labai svarbių susitikimų su kunigais, kurie prisidėjo prie pašaukimo.

– Taip, Dievas man atsiuntė labai daug nuostabių žmonių. Na, o kalbant apie kunigystę, aš gana anksti susiformavau tokį kunigo, kaip dvasios tėvo, bičiulio, vaizdinį. Man kunigystė visada reiškė daugiau dvasinį vadovavimą, įsiklausymą, o ne liturgiją ar kitus ritualus. Tuo labiau, kad ir po seminarijos baigimo vyskupas Sigitas Tamkevičius paskyrė darbuotis su klierikais.

– Seminarijoje jokių sunkumų nebuvo kilę?

– Ėjosi lengvai, nes viskas buvo įdomu, svarbu, buvau „idėjinis“. Labai daug melsdavausi, pasninkavau, skaičiau Šventąjį Raštą, buvau itin „šventas klierikas“. Tai nėra blogai, tačiau gali būti, kad pasąmonėje kirbėjo tam tikras noras nusipelnyti Dievo palankumą, pralenkti kitus, kaupti dvasinius turtus. Pamenu labai gerą pamoką, kurią gavau jau būdamas kunigas, seminarijos parengiamojo kurso dvasios tėvas. Vieną vėlų vakarą melsdamasis atsiverčiu paskaityti Naująjį Testamentą, ir pirmi žodžiai, kurie krito į akis, buvo Jėzaus perspėjimas fariziejams ir Rašto aiškintojams: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“ Mane tiesiog nukrėtė šie žodžiai, nes supratau, kad man juos Viešpats sako, kad elgiuosi it fariziejus. Tai buvo labai svarbus dūris į religinės puikybės burbulą.

Šeima, 2016 m. Vaido Juškos nuotrauka

Jei kas nors tuo metu būtų pasakęs, kad įvyks dar vienas dvasinis perversmas, tikrai nebūčiau patikėjęs. Man atrodė, kad esu tikrai savo kelyje. Taip jau būna, kad tokie lūžiai įvyksta, kai labiausiai jų nesitiki. Man ir dabar kartais mintis ateina – o kas dar gali nutikti? Gal aš per daug visą laiką ieškau, nerimstu? Mano posūkis prasidėjo nuo supratimo, kad, norėdamas būti sąžiningas sau pačiam ir kitiems, negaliu priimti kai kurių dalykų, kuriuos turėjau daryti kaip katalikų kunigas. Turiu galvoje atlaidus, kai kurias religines tradicijas, šventųjų kultą ir panašius dalykus. Laikiau tai Dievo malonės svarbos sumenkinimu. Daug skaičiau apie protestantizmą, lyginau katalikų ir protestantų pozicijas. Ir dabar negaliu sakyti, kad vieni yra absoliučiai teisūs, o kiti klysta, tačiau jutau, kad vis labiau linkstu protestantiškos pozicijos link.

Kaip tik tuo laiku buvo paskelbta bendra liuteronų ir katalikų deklaracija apie nuteisinimą, kuri mane labai pradžiugino. Galvojau, kad štai, artėja katalikų ir liuteronų pozicijų suartėjimas. Tačiau kaip tik prasidėjo Jubiliejiniai metai su visais atlaidų kvietimais. Tikrai nieko nenoriu neigti, kritikuoti, bet supratau, kad yra dalykų, kurių, kaip žmogus, negaliu priimti, ir negaliu jų siūlyti kitiems.

Mano intensyvūs dvasiniai svarstymai tęsėsi pusmetį. Numečiau svorio, kankinausi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Man tai nebuvo paprastas sprendimas, nebuvau abejingas Bažnyčiai, jaučiau atsakomybę. Supratau ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodžius, kad mano pasitraukimas gali būti proga džiūgauti Bažnyčios kritikams. Vyskupas man paskyrė apmąstymų laikotarpį Basųjų karmeličių vienuolyne, Paštuvoje, kur jau anksčiau lankydavausi ir buvau susipažinęs su nuostabiomis vienuolėmis. Nuvažiavau ten, tačiau mano apmąstymai tęsėsi nepilną parą, nes puikiai supratau, kad jau esu apsisprendęs ir sprendimo niekas nepakeis. Grįžau iš Paštuvos, pateikiau pareiškimą, jog atsisakau kunigystės Katalikų Bažnyčioje, nes negaliu suderinti Katalikų Bažnyčios mokymo su asmeniniais įsitikinimais.

Anksčiau dar pagalvodavau, kaip elgčiausi, jei vėl atsidurčiau toje pačioje situacijoje. Kiekvieną kartą atsakydavau, kad elgčiausi taip pat, kaip ir anąkart.

Vaido Juškos nuotrauka

– Iš katalikų iš karto perėjote pas protestantus?

– Nebuvo viskas taip paprasta. Iš pradžių net nežinojau, ką darysiu. Taip, tikrai neišsižadėjau krikščionybės ir, pasitraukdamas iš katalikų, galvojau, kad reikia prisijungti prie protestantų, tačiau jų visiškai nepažinojau.

Pradėjau lankytis Kau­no e­van­ge­li­kų liu­teronų bažnyčioje. Susipažinau su jos kunigu, padėdavau pamaldose, paskaitydavau skaitinius, paskui jis nusivežė mane į teologinę konferenciją. Čia turėjau galimybę geriau susipažinti ir su kitais liuteronų dvasininkais. Po kurio laiko nuvažiavau pas vyskupą Joną Kalvaną jaunesnįjį. Prisistačiau, jog esu buvęs katalikas, o jis į tai atsakė, kad liuteronai irgi yra katalikai, nes Liuteris niekada nevadinęs savęs kitaip nei kataliku ir neketinęs kurti naujos Bažnyčios. O Martyno Liuterio šalininkai liuteronais imti vadinti, o gal pasivadino, tik po jo mirties, nes pats Liuteris buvo įsitikinęs, kad veikiau popiežius atskilo nuo Bažnyčios, o ne jis.

Paskui turėjau išlaikyti teologijos egzaminą, kuris tikrai nebuvo sunkus, nes su evangelikų liuteronų teologija buvau jau pakankamai gerai susipažinęs. Jam ruošiausi neakivaizdžiai, o po to, išlaikęs jį ir oficialiai priimtas į evangelikų liuteronų kunigus, padėdavau Kauno liuteronų parapijos kunigui, pradėjau savarankiškai atlikti kunigo pareigas, tik neturėjau „savo“ parapijos.

– O kiek Lietuvoje yra liuteronų parapijų?

– Parapijų šiuo metu yra daugiau kaip penkiasdešimt penkios, o kunigų – 26. Tad vienam kunigui tenka aptarnauti ne po vieną parapiją. Evangelikų liuteronų bažnyčioje yra tokia tvarka, jog parapija renkasi kunigą ir pateikia prašymą Konsistorijai, kad ši jį oficialiai skirtų į tarnystę konkrečioje parapijoje. Mane „pasirinko“ Panevėžio evangelikai liuteronai, prie šios parapijos Konsistorija dar pridėjo Kėdainių ir Biržų. Vėliau, po kelerių metų, Biržų parapijai buvo paskirtas kunigas, kuris ten ir įsikūrė, o man po kurio laiko dar pridėjo Raseinių evangelikų liuteronų parapiją. Prieš ketverius metus evangelikų liuteronų parapija įsikūrė ir Jonavoje (nors liuteronų tame mieste būta dar nuo Abraomo Kulviečio laikų, bet parapijos ten niekuomet nėra buvę), susirado mane ir paprašė, kad bent kartą per mėnesį aplankyčiau ir juos. Sutikau, nors ir be didelio entuziazmo, nes manau, kad parapijai geriausia turėti vietoje gyvenantį kunigą, o ne atvykstantį tik pamaldoms ir tik kartą per mėnesį. Bet greitai atsirado ryšys, kuris šiuo metu jau pakankamai stiprus, todėl palikti šią parapiją, kaip ir kitas, būtų sunku.

– Gyvenate Kėdainiuose, kur liuteronų parapija nėra didelė – dauguma „šakninių“ liuteronų, kurie buvo vokiečių tautybės, pasinaudojo galimybe ir pasitraukė į Vokietiją. Kita vertus, šalia parapijų turite ir kitą labai svarbią veiklos sritį – Panevėžio moterų kalėjimą. Kas paskatino lankyti kalinčias moteris?

Pirmosios Komunijos šventėje su vaikais ir kun. Albertu Graužiniu, 1992 m.

– Kai pradėjau studijuoti Kauno kunigų seminarijoje, sužinojau, kad vienas kunigas, jau vyresnio amžiaus, tarnavęs Petrašiūnų parapijoje, reguliariai lankydavo nepilnamečių pataisos namus. Pagalvojau, kad ir man būtų labai įdomu susitikti su tais jaunuoliais. Pradėjau lankytis Pravieniškėse ir labai greitai atsirado ryšys. Taip būna, kad pradedi kažkokią veiklą ir ji iš karto „prilimpa“, pajunti, kad tai skirta tau. Ėmiau lankytis ir Kauno nepilnamečių pataisos namuose, nes jie buvo arčiau nei Pravieniškės. Man apsilankymai pataisos namuose ir pokalbiai su nuteistaisiais tapo labai svarbia gyvenimo dalimi. Pamenu, pradžioje važiuodavau turėdamas tikslą „atversti“ tuos jaunuolius. Paskui supratau, kad ir atsivertimai, ir stebuklai prasideda nuo lyg ir nereikšmingų dalykų, nuo to, ką laikome smulkmenomis. Toks bendravimas tada atrodė didelis iššūkis, todėl esu dėkingas vienam jėzuitui, su kuriuo pasidalinau abejonėmis, kad nežinau, ką turėčiau daryti, į ką didžiausią dėmesį kreipti, jis man patarė, kad svarbiausia – išklausyti kitą žmogų. Šio principo nuo tada ir laikausi.

Pasitaikydavo kone kuriozinių situacijų. Būdavo, einu per Kauną ir staiga išgirstu šaukiant: „Kunigėli!“ Pasirodo, tai kažkuris buvęs pataisos namų „gyventojas“, kuris pažino mane ir nori papasakoti, kaip jam dabar sekasi.

Na, o pas Panevėžyje kalinčias moteris nuėjau, kai jau buvau liuteronų kunigas ir aptarnavau Panevėžio parapiją. Sužinojau, kad čia yra moterų pataisos įstaiga. Pradžioje labai nerimavau, nes nežinojau, kaip būsiu priimtas, supratau, kad moterų psichologija visai kitokia. Žinojau, kad ten sielovada katalikai rūpinasi, „Alfa“ kursus organizuoja, pastoracinius užsiėmimus veda, o aš paprasčiausiai norėjau išklausyti, kalbėtis, nebandydamas nieko į nieką „atversti“.

Šiuo metu moterų pataisos namuose dažniausiai lankausi vadinamoje „Drausmės“ grupėje – pas moteris, kurios už prasižengimus, įvykdytus jau ten, nelaisvėje, yra izoliuotos nuo kitų nuteistųjų. Tai tarsi atskiras kalėjimas kalėjime. Jų ten nuolat būna nuo trijų iki dvylikos.

Kai pirmą kartą pas tas moteris nuėjau, jos mane be ilgų ceremonijų išprašė už durų. Paskui supratau, kad svarbiausia priežastis buvo tai, kad atėjau su viena iš prižiūrėtojų ir direktorius pavaduotoja, tai yra lydimas pareigūnių, o ir visiškai nežinomas. Paskui, per Kūčias, nusprendžiau vėl tas moteris aplankyti ir nunešti joms šiokių tokių dovanėlių. Mane įsileido, priėmė tai, ką nunešiau, o viena kita net padėkojo. Vėliau nusprendžiau eiti vienas, be jokios palydos. Bendrauti buvo jau lengviau. Po kurio laiko, lankantis gal jau penktą ar šeštą kartą, pasiūlė kavos. Begeriant kavą, kurios jos turi ne visuomet, pradėjom kalbėtis. Taip ir kalbamės iki šiol, turbūt jau šešti metai eina.

Būna, kad jos įsidrąsina ir mane patį „paauklėja“. Kartą ėmėm kalbėtis apie Valentino dieną. Jos manęs pasiteiravo, kaip aš tą dieną namie švenčiau. Atsakiau, kad man tai – jokia šventė, kad „širdelių“ manija nesergu. Viena iš tų moterų žiūrėjo žiūrėjo į mane ir sako: „Tai jūs egoistas?“ Klausiu: „Kodėl?“ Ji man ir sako: „Tai jūs apie save galvojate, kad jums tai ne šventė, bet gal jūsų žmona norėtų gauti dovanėlę nuo mylimo žmogaus?“

Diakonystės metai, 1996 m.

Būna ir labai rimtų pokalbių, ir išpažinčių, o kartais užtenka tiesiog pabūti, nereikia nė kalbėti – gal oras prastas, gal nuotaika prasta.

– Ar ne paradoksas, kad tos moterys turėjo patekti į pataisos namus, kad kažkas skirtų laiką jas išklausyti? Juk yra tūkstančiai moterų laisvėje, kurios taip ir neatranda, kam širdį galėtų išlieti…

– Prakalbinti žmones įkalinimo įstaigose kartais net lengviau nei parapijoje. Neretai pagalvoju, kad gerokai per mažai mes bendraujame tarpusavyje, net nepažįstam vieni kitų. Antra vertus, suprantu, kad kunigas nebūtinai yra geriausias pašnekovas. Laisvėje gyvenantys žmonės turi kur kas didesnes bendravimo galimybes nei tie, kurie gyvena už uždarytų durų. Tad visai natūralu, kad parapijiečiai atranda jiems įdomesnių pašnekovų, o be to, turi aibes įvairiausių reikalų, tai šnekoms turbūt ir laiko, ir noro nėra.

– Ar teko bendrauti su buvusiomis pašnekovėmis, kurios, jau atlikusios bausmę, bando gyventi laisvėje?

– Teko ir tenka. Daugumai jų laisvėje turbūt sunkiau nei nelaisvėje. Kai kalbuosi su įkalintomis moterimis, klausiu, ar jos turi į ką atsiremti laisvėje. Gerai, jei yra šeima, kuri gali pasirūpinti, suteikti pagalbą. O ką, jei nėra jokių artimųjų, tik „draugai“, kurie vėl gundo nusikalsti. Tokiais atvejais patariu negrįžti į buvusią aplinką, esant galimybei, išvykti kuo toliau, pavyzdžiui, į užsienį ir bandyti pradėti iš naujo. Tačiau turiu pripažinti, kad labai dažnai ydingas ratas sukasi, todėl į laisvę sugrįžusi moteris netrukus vėl atsiduria įkalinimo įstaigoje.

Būna ir gražių dalykų, gal net stebuklų. Pavyzdžiui, kartą vėlai vakare suskambo telefonas. Atsiliepęs išgirdau moters, su kuria ne kartą teko bendrauti pataisos namuose, balsą. Ji man pasipasakojo, kad jau išėjo į laisvę ir uždavė gniuždantį klausimą: „Kunige, kaip būti geru žmogumi?“ Paskui skambino dar kartą, teiravosi, gal žinau, kam reikia vaikiškų drabužėlių, nes jų vaikelis juos išaugęs, ji juos surinkusi ir norėtų kam nors dovanoti. Teko šią moterį, grįžusią į laisvę, sutuokti, pakrikštyti sūnų. Duok Dieve, kad tai būtų istorija su laiminga pabaiga, suteikianti vilties ir kitoms.

Beje, šios moters klausimas apie buvimą geru žmogumi yra vienas iš esminių, egzistencinių klausimų, iššūkis. Kas yra geras žmogus? Ar užtenka tik nedaryti nusikaltimų, ir tu jau geras?

– Esate vedęs, auginate dukrą, ar šiandien galite paantrinti vyskupui Jonui Kalvanui, prieš keliolika metų pasakiusiam, kad liuteronų kunigo parapija prasideda šeimoje?

– Taip.

– Na, ir paskutinis klausimas – jei paprašyčiau krikščionybės esmę išreikšti trumpai, ką atsakytumėte?

– Jei trumpai, tai Įsikūnijimas. Tikėjimo tiesa, jog Dievas tapo žmogumi. Iš žmogui nepasiekiamų dangaus aukštybių nužengė pas jį, į žemę. Tam, kad būtų kartu, kad padėtų. O kadangi esame sutverti „pagal Dievo atvaizdą“, tai tokia ir mūsų paskirtis.

Kalbino Andrius Navickas