Apie Gintauto Trimako mėlyną, kuri yra žalia
Su Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tu Gin­tau­tu Tri­ma­ku su­si­ti­ko­me sau­sio 9-ąją po pie­tų Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. Apie aka­de­mi­nei eti­kai prieš­ta­rau­jan­čius epi­zo­dus bus pra­neš­ta po tri­jų sa­vai­čių.

Tekstas spausdintas „Literatūroje ir mene“ 2018–02–16 nr. 3651

Vos įvykus incidentams, ko gero, pats suprato pasielgęs nederamai pagal rangą ir turbūt pagal moralę. Vienas įdomus epizodas, nepatekęs į šį interviu: bendraujant laureatas užsiminė jaunystėje nesižavėjęs vyraujančia akademijos kolegų bendravimo kultūra. Kai paprašiau patikslinti – nutilo. Man pasirodė, kad tada jis nesitapatino, sakykim, su vulgarybėmis. Svarbu ir tai, ką pats per interviu patvirtino: fotoaparatas ir jo sukuriamas statusas jam niekada nebuvo priemonė valdyti.

Vienas įdomus epizodas, nepatekęs į šį interviu: bendraujant laureatas užsiminė jaunystėje nesižavėjęs vyraujančia akademijos kolegų bendravimo kultūra. Kai paprašiau patikslinti – nutilo.

Tada sausį mes išėjome į šaltuką. G. Trimakas erdvę išsyk užpildė įvairiais istoriniais siužetais. Paaiškino, ką jam reiškia susigyventi su topografija: „Kai vieta unikali, unikalumas pasitvirtina ir manyje.“ Puiku, galvojau, gera atspirtis pakalbėti apie fotografijos fenomenologiją. Pats papasakojau, kad man Šv. Onos bažnyčios grožis atsivėrė vieną ankstyvą vasaros rytą pakeliui namo iš linksmybių.

Pasiūliau užsukti į naujutėlį „Užupio krantinės“ daugiabučių kompleksą, kurio statybų eigą buvęs kultūros ministras tikrino per tvorą. Pašnekovas, įgijęs statybų inžinieriaus išsilavinimą, apie statybas gerai išmano. Prislėgė tūris. Pašnekovą – irgi. Kažkas čia gyvens. Čia, bet jau ne Užupyje – net ne Vilniuje.

Grįžus iš Bernardinų kapinių ir leidžiantis šiauriniu Vilnelės šlaitu, stebint pietvakarinę miesto panoramą, bažnyčių smailes, ekskavatorių kupras, pašnekovas, žvilgsniu sujungęs barokiškąjį ir neoliberalų Vilniaus planus, leptelės iškalbingą liapsusą: „...nei gražu, nei gražu.“ Pokalbio pabaigoje G. Trimakas paminės, kad, miesto planavimui virtus palaida bala, sostinė dar ilgai ilgai žagsės. „Niekada neįeinu į tą patį Vilnių“, – pastebėjo G. Trimakas.

Kai kurie dalykai išlieka net kintant laikui ir topografijai. Atsiminimas apie tėvo 1973 m. atiduotą fotoaparatą, kuriam sugedus mėgino pats taisyti, bet liko vien objektyvas. Tai buvo pradžia. Kita pradžia – fotografas Juzefas Čechavičius, kurio kapo aplankyti ir susiruošėme. Klasiko fotografijos yra tapusios ikoniniais sostinės atvirukais.

G. Trimakas užsiminė, kad įvairius daiktus vadindavęs ne jiems priklausančiais vardais ir, pavyzdžiui, rodydamas į mėlyną, tardavęs: „Žalia.“ Iš šio prisiminimo audžia naują kūrybinį ciklą apie du mėlynus, iš kurių vienas – žalias.

Pakartokite, prašau: du mėlyni, vienas žalias? Nustembu, nes paskutinį klausimą formulavau atsispyręs nuo Marko Rothko paveikslo „Nr. 17“, kurio tamsių spalvų ramybėje kaskart atrandu kažką nauja.

Atsitiktinumo grožis: to amerikiečių tapytojo paveikslo spalvos – dvi mėlynos ir viena žalia.

G. Trimakas žiūri į akmenis šalia kapinių vartų tikindamas, kad jie yra ledynmetį menantys akmenys. Iš kur žinote, kad ledynmetį, klausiu, ir pats imu kvatotis iš savo klausimo. Kaip pakinta akmens vertė, kai tinkamu metu ir tinkamais žodžiais įvardiji, iš kur jis? Tiksliau, gal tuomet akmuo grįžta arčiau savęs paties?

Visi Lietuvos akmenys mena ledynmetį. „Fotografijos fenomeno iki šiol Lietuvoje nėra mokoma“, – konstatuoja.

Įeiname. Aploja mielas kapinių cerberis. „Non omnis moriar.“

„Veikiu neišvengiamai per regimąjį jutimą. Per įrankį, kuris manęs netrikdo, vaizdinys lieka manyje ir grįžta atgal įdaiktintas.“

***

– Sakote, kad pas mus nedėstoma fotografijos fenomenologija. Gal šiame pokalbyje apskritai galime išvengti fenomenologijos? Nuo jos pabėgti?

– Galime. Pabėkime. Šiaip fenomenologija padeda išsiaiškinti kai kuriuos dalykus. Tinkamas ir Arvydo Šliogerio terminas „fotosofija“.

– Jūs bendraminčiai?

– Skaitau, skaitau... Ypač „Bulvės metafiziką“. Žmonės labai kritiškai sutiko jo fotografijų albumą „Melancholijos archipelagai“, prie kurio sudarymo prisidėjau. Pamaniau, kad žmonės turbūt neskaitė greta spausdinto teksto, nes viena be kito negali būti.

– Graži knyga. Tiesa, žiūrėdamas tik į fotografijas sutinku, kad jos sentimentalios.

– Tai yra jausmingos? Pats papasakojote apie Šv. Onos bažnyčią, kurią tą rytą pirmą kartą taip pamatėte. Juk tai buvo per saulėtekį! Tame A. Šliogerio albume – tik saulėtekiai. Kiekvienas savyje turime po saulėtekį. Kalboje reiškiniai ir žodžiai taip supaprastinami, kad tampa keiksmažodžiais: „naratyvas“, ta pati „fenomenologija“.

– Jūsų profesinis „lęšis“ yra labiau vidinis ar jus pirmiausia veikia išoriniai dirgikliai?

– Per išorinius dirgiklius – į vidų ir atgal. Veikiu neišvengiamai per regimąjį jutimą. Per įrankį, kuris manęs netrikdo, vaizdinys lieka manyje ir grįžta atgal įdaiktintas.

O aš maniau, kad jūsų optika pirmiausia nutaikoma vidujai. Gintautai, aš kaip ir likę 99 proc. populiacijos tapau fotografu. Man svarbiausia, kad kamera būtų maždaug pakenčiama. Toliau svarbios kelios kompozicinės taisyklės ir šviesa.

Visų pirma reikia įvertinti šviesą, paskui – kompoziciją.

– Gerai. Tada pamatau veidą ir noriu, kad nuotraukoje tas veidas neatrodytų negražus. Viskas, misija baigta. Kodėl aš nesu fotografas?

– Pirmas klausimas, kokiu tikslu fotografuojate. Fotografija iki šiol lieka lydintis informacijos nešėjas – vizualinis. Niekur neištirpo. Kai fotografija atidavė duoklę dokumentikai, impresionizmas ją pasisavino kaip laisvąjį meną. Vieni pasuko į informaciją, mokslą, mediciną, kiti, atėjusieji iš dailės, pasirinko fotografiją kaip naują meno mediją ir nuėjo laisvuoju kūrybos keliu.

– Vis dėlto mes turime, pavyzdžiui, Ramūną Danisevičių, kuris praturtina fotožurnalistiką, reportažą meniniu akcentu.

„Yra keturios pakopos: meistrystė, meistriškas meniškumas, meniška meistrystė, galiausiai – menas. Turėdamas absoliučią vaizdo klausą R. Danisevičius stovi ant trečiosios.“

– Yra keturios pakopos: meistrystė, meistriškas meniškumas, meniška meistrystė, galiausiai – menas. Turėdamas absoliučią vaizdo klausą R. Danisevičius stovi ant trečiosios.

– Ar pačiam teko pajusti, kad fotoaparatas yra galia? Ginklas?

– Ne. Mano kuriamas vaizdas nėra teiginys savo pranašumui parodyti. Tik susikaupęs ir pasiruošęs galiu apsispręsti padaryti vaizdinį, o paskui – paviešinti. Anksčiau tėtis susodindavo šeimą bend­ros fotografijos. Aš tęsiau šią generalinę liniją pakviesdamas studentus grupinio portreto – kaip šeimą savo. Per devintąsias tėvo mirties metines negalėdamas jo pagerbti, sukviečiau praktikantus nuotraukos prie saulės laikrodžio Nidoje – tada jis dar gulėjo uragano Anatolijaus nuverstas. Jo mirties diena sutapo su bokštų dvynių griūtimi. Dabar su tėčiu esu vienmetis ir pora mėnesių vyresnis.

– Įdomiai skaitmeninate savo gyvenimą. Ką tai sako apie jus, apie jūsų „generalinę liniją“? Galbūt net apie meno konservatyvumą? Juk ir Nacionaline premija apdovanotas esate už „fotografijos ištakų sudabartinimą“.

– Tie skaičiai gyvena manyje. Kartais mane, tarsi neičiau kartu su pažanga, pavadina anachronizmu, retrogradu.

– Jūs ir su mirusiu tėvu, ir su praeities fotografais išlaikote gyvą santykį.

– Jeigu nenešiočiau jų informacijos, neatrasčiau savosios. Pats susilipdau savo sluoksnius, susirenku įvairius įrankius. Aš neužsiimu praeities rekonstrukcija – tai yra refleksija. Be to, man labai patinka pati pradžia. Ar jūs atsimenate pirmuosius bankomatus? Jie neturėjo dabartinės spartos, užtat koks įdomus buvo metas.

Juzefas Čechavičius, kurio fotografijų originalus susirinkęs iš įvairių muziejų turėjau galimybę čiupinėti 1991 m. ir parengti parodą, man atvėrė naują Vilnių. Jam dedikavau visą ciklą „Savas formatas“ – tai 24 x 30 cm formatas pagal dumplinį fotoaparatą, kurį J. Čechavičius tada turbūt vienintelis Vilniuje ir turėjo.

– Priėjome jo kapą… Sakykite, kiek per metus padarote asmenukių?

– Kai niekas dar nedarė asmenukių, aš jau buvau sukūręs visą ciklą...

– O kaip priimate kito pasiūlymą pasidaryti asmenukę?

– Kiekvieną kartą pagalvoju, kodėl jam šito reikia. Visi dabar turi greitą galimybę įamžinti savo fotoportretą, todėl tai ir daro. Kodėl kiekvienas nori atrodyti gražus kaip viršelyje, tai jau jo asmeninis reikalas.

– Nors pats šito ritualo vengiu, pasidarysiu šįkart asmenukę prie J. Čechavičiaus paminklinio akmens. Prisijungsite?

– Kodėl ne. Aš nekeliu klausimo, gražus išėjau ar ne. Esu patenkintas jumis, nes jūs fotografavote. Turbūt suprantate, kad kiekvienas jūsų nufotografuotas žmogus esate jūs pats? Roland’as Barthe’as knygoje „Camera lucida“ išsilukšteno, kad mamos atliktoje fotografijoje jis dar nėra jis – penkerių metų vaikas yra tik mamos.

Daugybė regėtų vaizdų mumyse gyvena kaip savi. Netyčiom reflektuojame juos per kopipeistus tikėdamiesi padaryti tai, ko dar nėra. Štai pasidarėme asmenukę prie kapo. Šiandien čia niekas kitas tokios asmenukės nepadarė.

– Gudraujat! Šiaip mūsų veidus samsungas jau pataisė. Atsimenu E. M. Remarque’o „Juodajį obeliską“, kurio herojė Izabelė tikėjo, kad veidrodžiai šlifuoja sielas. Prašom, samsungų asmenukės tikrai šlifuoja – padaro tave dirbtinį, tik džiaukis ir dalykis. Man tai nejauku.

– Man irgi. Man nereikia. Kaip stebėtojo, manęs tai tarsi neveikia, bet... veikia.

– Papasakokite apie laiką pralenkusių asmenukių ciklą.

– Kartą Nidoje kolegos paprašė nufotografuoti juos tolumoje byrančių kopų fone. Sakau, keičiamės vietomis: aš atsistosiu į jūsų vietą ir nufotografuosiu jus, žiūrinčius į kopas.

Kad kopa atsispindėtų ne už jų nugarų, o jų veide.

– Tada... Ir kada tai buvo? Taip, 1994 m. su vaikiška kamera „Diana“ nufotografavau save prie visų iškiliausių Vilniaus vietų. Iškeliu prieš save, nuspaudžiu. Lęšis, būdamas neryškus, perėjo per mano veido peizažą, todėl juostelės sidabras ji užfiksavo neryškų. Išdidintose nuotraukose, žiūrovą pastačius siaurame koridoriuje, mano veidas tuose portretuose liko nematomas – liko tik bažnyčios.

– Kartą Pilies gatvėje sutikau amžiną atilsį kolegą fotografą, kuris prekiavo pirmaisiais „Kodak“ fotoaparatais. Aš išsitraukiau „Dianą“ klausdamas, ar galiu nufotografuoti, tai jis net atšoko į šalį. „Diana“ su plastmasiniu lęšiu buvo skirta vaikams...

„Jau tarybmečiu tai apsvarsčiau. Bolševikai sunaikino autoriteto ribas ir sužlugdė vyrišką savigarbą. Sužlugdytas vyras nebegali būti vyriškas.“

– Esate sakęs, kad vengiate portretų. Jus paskelbus Nacionalinės premijos laureatu, feisbuke pasipylė jūsų sukurtų fotoportretų: staiga nuotraukos įgijo kitą vertę.

Vieno portreto istoriją puikiai atsimenu. Kartą užėjo moteris, dabar dirbanti kuratore, ir paprašė išryškinti juostelę. Aš kaip tik vaikštinėjau su savo „medinuku“ ieškodamas aukos ir paprašiau jos papozuoti. Dažnai moterys mano esančios negražios, todėl vyriškių prašymas padaryti nuotrauką iš pradžių jas labai išgąsdina... Kaip išėjo, taip išėjo. Nuotrauką padovanojau. Kaip keista, kad nesunaikino!

Kurdamas moterų torsų ciklą, aš joms turėjau vieną klausimą: kam norėtų padovanoti šią nuotrauką – tėčiui ar mamai? Tik viena atsakė, kad norėtų padovanoti tėčiui... Ji savo tėčio niekada nebuvo mačiusi.

– Įdomus tyrimas. Man regis, visų didžiųjų Lietuvos bėdų problema yra tėvystės – tėčių pasitikėjimo ir savivertės – prob­lema.

– Jau tarybmečiu tai apsvarsčiau. Bolševikai sunaikino autoriteto ribas ir sužlugdė vyrišką savigarbą. Sužlugdytas vyras nebegali būti vyriškas.

– Tačiau mes sėkmingai vaduojamės iš bolševikų paveldo, ar ne?

– Anksčiau maniau, kad viskas užtruks ilgiau.

– Jūs optimistas!

– Kitaip negali būti, kai atsikeli penktą valandą ryto ir turi daugybę valandų įvairioms veikloms. Žinoma, yra ir kitų veiksnių: jau dešimt metų „sausas“...

„Mano nuotraukose prie bažnyčios nepamatysite jokios transporto priemonės. Ir dar matau, kad jumyse apsigyveno šileikiška nuogirda...“

– Kreipdamas kalbą link jūsų marinistinio ciklo „Išėjimai“, pasidalysiu Sigito Parulskio romano „Trys sekundės dangaus“ įžangos citata: „Vienos kartos žiūrėdamos į jūrą mato Dievą, kitos girdi simfoninę muziką, Bacho fugas, dar kitos regi moterį, Afroditę, begalybę, amžinybę, nirvaną ir kitokį poetinį šlamštą.“ Pasakotojas apibendrina savo pojūtį: „...sėdėjau ir debilo žvilgsniu žiūrėjau į jūrą.“

– Vadinasi, pasakotojas, būdamas prie jūros, nebuvo prie jūros: jis taip ir neišsipakavo iš savo bokso, kurį su savimi atsivežė. Nuo devynerių metų kiekvieną vasarą būdavau Palangoje. Jeigu sudėčiau visus mėnesius, tai būčiau praktiškai palangiškis. Vėliau su fotografais persikėlėme į Nidą. Kadaise sau pasakiau, kad jokių kopų ir jūros niekada nefotkinsiu – man rūpėjo kiti dalykai. „Išėjimų“ ciklą brandinau daugybę me­tų – tai duoklė išėjusiems.

– Reikėjo laiko, kad sąmonėje išryškėtų pajūrio juostelė?

– Mes praeiname pro ką nors nepagalvodami, ką tai reiškia čia ir dabar. Pažvelkim į šitą veiksmą Vilniaus peizaže – jis nei gražus, nei gražus. Esu dirbęs darbų vykdytoju statybose, todėl čia jaučiuosi normaliai.

– „Nei gražus, nei gražus!“ Ar jums susieina ekskavatorių strėlės su bažnyčių smailėmis kitame plane?

– Ekskavatoriai yra laikini. Man jie neegzistuoja. Mano nuotraukose prie bažnyčios nepamatysite jokios transporto priemonės. Ir dar matau, kad jumyse apsigyveno šileikiška nuogirda...