Antrąkart Leonardo Vudo forte
Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų (JAV) ka­riuo­me­nės in­ži­ne­ri­jos mo­kyk­lo­je (angl. U.S. Ar­my En­gi­neer School, USAES), įsi­kū­ru­sio­je JAV ka­riuo­me­nės ma­nev­ri­nio pa­lai­ky­mo cen­tre (angl. U.S. Ar­my Ma­neu­ver Su­pport Cen­ter), Leo­nar­do Vu­do for­te Mi­sū­rio vals­ti­jo­je, per­nai mo­kė­si Juo­zo Vit­kaus in­ži­ne­ri­jos ba­ta­lio­no (JVIB) Bend­ro­sios in­ži­ne­ri­jos kuo­pos va­das kpt. Li­nas Ja­naus­kas. 

Gimęs Noreikiškėse (Kauno r.), tenykštėje vidurinėje mokykloje baigęs 10 klasių, Linas perėjo į Jurgio Dobkevičiaus vidurinę mokyklą (dabar – progimnazija) Aleksote, Kaune. Visada buvęs judrus, mėgęs sportuoti, dalyvauti komandinėse varžybose, matyt, todėl pasirinko kario kelią. Vasaras paauglystėje leisdavęs kaime. Krikšto tėvo pamokytas iš dviračio pompos pasidaręs šautuvą, plastilinu šaudantį. Parsivežęs „pompinį vamzdį“ namo, sulaukė vienmečių pripažinimo – daugelis norėjo pašaudyti ar bent rankose savadarbę šaudyklę palaikyti.

Vėliau – dar gražiau: po pirmo atlyginimo, kurį trylikmetis užsidirbo padėdamas dėdei, pamelavęs, kad tėvukas leido (mobiliojo ryšio telefonų, kad paklaustų, ar iš tiesų leido, nebuvo), išprašęs krikštatėvio, kad jam nupirktų tikrą orinį pistoletą. Tuo metu toks ginklas kainavęs gal 600 litų.

„Visomis prasmėmis brangus pirkinys buvo, – sako kapitonas. – Visos vasaros uždarbis, tėvukas vėliau ne kartą man jį primindavo.“

Jėgeris, nevengiantis bendrauti

Tad nereikėtų stebėtis, kad tiesiai iš mokyklos suolo vaikinas pasiryžo eiti į kariuomenę – užsirašė savanoriu. 2001 m. baigęs bazinį kario kursą Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje, pasirinko tarnybą Vytauto Didžiojo jėgerių batalione (VDJB), kuris anuomet dar nepriklausė Specialiųjų operacijų pajėgoms.

Patikrinus, ar išlaikytos fizinio pasirengimo užduotys, kaip sekėsi karinė tarnyba ir mokslai, karys buvo priimtas į kuopą „Čarli“. Šį tarnybos etapą jis iki šiol mielai prisimena. Ten ir šauktiniai kariai džiaugėsi vadovybės pasitikėjimu – daug ką buvo leista spręsti patiems, planuoti užduotis, vieni kitiems vadovauti. Pasak kapitono, kai puiki komanda, tai ir pratybas rengti įdomu.

„Mums, šauktiniams, tais metais gal pirmąkart suteikta garbė išmėginti jėgas Patrulio kurse, – prisimena kpt. L. Janauskas. – Man sėkmingai pavyko jį baigti, tada pelniau teisę nešioti antsiuvą „Jėgeris“, buvo išties labai džiugu. Dėl to anksčiau išleido iš tarnybos – kaip šauktinis vietoj 12 ištarnavau tik 10,5 mėnesio. Nelabai tenorėjau sutikti su vado sprendimu.

Seniau, būdavo, turėjome prisistatyti į Karo prievolės administravimo tarnybą (KPAT), kad į karinį pažymėjimą įrašytų, jog esame atlikę pradinę privalomąją karo tarnybą. Kai ten nuėjau, paragino grįžti atgal, sakė, kad man liko dar pusantro mėnesio – bataliono vadas ne-gali išleisti anksčiau numatyto termino. Nesiginčydamas pasiūliau jiems paskambinti tuometiniam bataliono vadui plk. ltn. Renatui Chrimliui ir paklausti. „Tiek to“, – tada numojo ranka KPAT atstovai. Taigi, anksčiau baigęs tarnybą įstojau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (LKA).“

Ir už vėlesnę karjerą kapitonas pirmiausia esąs dėkingas VDJB, kur iš tiesų buvusi puiki komanda – labai užimta ir motyvuota.

Anot kpt. L. Janausko, tik per plauką jam pavyko įstoti į LKA. Per priėmimą liko pirmas „už borto“. Kai jam pranešė šią naujieną, buvo pikta ne vien dėl nesėkmės, bet ir dėl apmaudžios aplinkybės, kad „per vieną atsilieka“. Tiesa, jam patarė nenuleisti rankų – gal kas nors iškris per bazinio kario kurso (BKK) lauko pratybas, anuomet vadintas karantinu, tuomet jis būsiąs priimtas. BKK Linas jau buvo baigęs, todėl tikimybė patekti į išrinktųjų gretą buvo didelė. Laimė, vadinamojo karantino išmėginimų tąsyk neatlaikė bent keli patekusieji į sąrašą... Net ir pradėjus studijas LKA, Linui buvo šiek tiek nejauku – pirmakursiams sugrįžus iš pratybų, jis netikėtai atėjo į jų būrį kaip koks deus ex machina. Visi stebėjosi – kas per vienas, iš kur, kodėl jo per pratybas nebuvo? Tačiau tariamas naujokas jau buvo užgrūdintas, žinojo – kurso draugai dar tik žengia pirmuosius žingsnius, o jis kariuomenėje jau buvo šį tą patyręs.

Studijuodamas LKA Linas buvo išrinktas Kariūnų tarybos pirmininku. „Nežinau, kokie nuopelnai lėmė, – kukliai prisipažįsta. – Visada mėgau pakalbėti, o Kariūnų tarybos pirmininką balsuodami renka patys kariūnai... Prisistačiau, papasakojau, ką žadu daryti. Visi žinojo, kad nebijau bendrauti su vadais, visada ginu savo nuomonę. Veikiausiai tai ir lėmė balsavimo rezultatus. Kariūnai tikėjo – jeigu kreipsis į mane, man nebus baisu nueiti pas akademijos viršininko pavaduotoją ir išsakyti kilusias problemas.“

Pietūs su kolegomis iš inžinerijos kapitonų karjeros kursų.Pirmas dešinėje – kpt. Linas Janauskas.

2006 m. ką tik akademiją baigęs leitenantas Inžinerijos batalione buvo paskirtas į Bendrosios inžinerijos kuopos I būrio vado pareigas. Tuo metu būryje tebetarnavo šauktiniai kariai. Kuopoje buvo du būriai, viename – mišri draugija, keli profesinės tarnybos karių skyriai ir vienas šauktinių, o I būryje – vieni šauktiniai. Būdamas būrio vadas, karininkas išlydėjo paskutinius (iki transformacijos) tarnybą baigusius šauktinius ir pasitiko naują bataliono vadą, nes plk. ltn. Raimondą Visockį pakeitė plk. ltn. Rimantas Černiauskas. 2007 m. pasinaudojęs proga išvyko studijuoti į JAV (tiksliau – į jau minėtą JAV kariuomenės inžinerijos mokyklą Leonardo Vudo forte) ir ten išėjo bazinį inžinerijos būrio vado kursą. Beje, ir anuomet Linui puikiai sekėsi – pelnė geriausio užsieniečio studento titulą, o jo skyrius laimėjo inžinierių varžybas. Svarbiausia, pasisėmė patirties ir daug ko išmoko.

Grįžusiam karininkui bataliono vadas plk. ltn. R. Černiauskas patikėjo rengti naują bendrosios inžinerijos būrį budėti NATO greitojo reagavimo pajėgose (budėjo 2010 m). Taigi neįprastai ilgas ketverių metų būrio vado stažas L. Janauskui nė kiek neįgriso – mėgsta bendrauti su žmonėmis, juoba kad į naująjį būrį jam buvo leista pačiam atrinkti karius ir juos mokyti. Dabar jau ketvirtus metus tarnauja kuopos vadu (tiesa, prieš tai bataliono štabe tarnavo operacijų, vėliau – bendrosios paramos inžinerijos karininku). Septynis mėnesius praleido misijoje Afganistane, Tarptautinių saugumo paramos pajėgų Vakarų regioninėje vadavietėje Herate.

Pamatyti ir paliesti

Karininkui patinka inžinerija, konstravimas, tarnybos iššūkiai, tad kitų pomėgių sako neturįs, nebent šiai kategorijai priskirtume statybas laisvalaikiu. „Vaikams sode namelį pastačiau, – sako. – 3x3 m dydžio. Dabar į jį uošviai vasarą persikrausto pagyventi. Tėvukams terasą prie sodybos įtaisiau. Patinka elektros tinklų įrengimo ir įrangos konstravimo darbai.“

Iškalbinga ir kita su karininko pašaukimu susijusi istorija: 2009 m. gegužę dvylika JVIB Bendrosios inžinerijos kuopos kariškių (inžinierių būrio vado L. Janausko vadovaujami) Šiaulių rajono Bazilionų miestelio pakraštyje per Deglės upelį pastatė tiltelį, kad prie 2002 m. pastatyto paminklo pokariu žuvusiems Prisikėlimo apygardos partizanams galėtų prieiti jų artimieji.

„Šią užduotį anuomet mums patikėjo Krašto apsaugos ministerija, – pasakoja kpt. L. Janauskas. – Kiek žinau, pastatyti tiltelį jau keletą metų prašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius, Lietuvos šaulių sąjunga ir žuvusių partizanų artimieji. Tas paminklinis akmuo stovėjo viduryje arimų, prie jo prieiti buvo galima tik per privačias žemes, kurių savininkai nepalankiai vertino neišvengiamas artimųjų pastangas jį pasiekti. Teliko viena išeitis – per kanalą primenančią Deglę pastatyti tiltelį ir per valstybinę žemę palei elektros tinklą padaryti takelį prie paminklo. Kartu su tuometiniu Šiaulių rajono vicemeru Jonu Novogreckiu mūsų būrys nuvyko į Bazilionus. Šiaulių rajono savivaldybė parengė projektą, smėlio ir cemento nemokamai parūpino šį sumanymą nusprendusios paremti organizacijos, o mes atsivežėme įrangos ir bataliono lentpjūvėje paruoštos medienos. Apsigyvenome mokykloje ir per savaitę ar dvi, bijau pameluoti, surentėme tiltelį. Gal po trijų metų vienas karys, anuomet dirbęs mūsų būryje, dabartinis mūsų kuopos būrininkas, ten buvo nuvažiavęs pažiūrėti, kaip atrodo. Sugrįžęs pasakojo, kad tiltelis tapęs jaunimo susibūrimų vieta. Labiausia ir džiugina tarnaujant mūsų kuopoje, kad daugelį darbų galima pamatyti ir paliesti, jie lieka būsimoms kartoms.“

Su kursantais užsieniečiais per išvyką Vašingtone.13

Tačiau kpt. L. Janausko vadovaujama Bendrosios inžinerijos kuopa ne vien prisiminimais gyvena, pavyzdžiui, geriausio 2017 m. karo inžinieriaus titulą pelnė šios kuopos 1-ojo bendrosios inžinerijos būrio 2-ojo inžinerinės technikos skyriaus vadas gr. Audrius Karsokas. Kai šiemet sausio 3 d. batalione iškilmingai buvo minėta Lietu-vos vėliavos diena, bataliono vadas plk. ltn. Ramūnas Jurskis grandinį apdovanojo įrėminta trispalve.

„Tradiciškai kiekviena bataliono kuopa pretenduoja į metų kario laurus, – sako kpt. L. Janauskas. – Todėl džiaugiuosi, kad šįkart pasisekė mūsiškiui. Jis iš tiesų yra iniciatyvus, visada sugalvoja įvairių būdų, kaip pagerinti bataliono infrastruktūrą, sutvarkyti kelius, įrengti papildomas stovėjimo aikšteles ir kt. Kiekvienas sumanymas, pavyzdžiui, kaip pagerinti sąlygas užduotis vykdantiems kariams, kaip patobulinti atsarginių dalių apskaitą, suvienija komandą, skatina domėtis naujovėmis.“

Mūsų kuopos rūpestis – vertikalios ir horizontalios konstrukcijos, – apibendrino kapitonas. – Pavyzdžiui, įrengėme šaudyklas Generolo Povilo Plechavičiaus, Rokų, Generolo Silvestro Žukausko ir Gaižiūnų poligonuose (nė nežinau, ar liko tokių, kur nebūtume darbavęsi). Vis dėlto nemanyčiau, kad epitetas „visų galų meistrai“ mums būtų tinkamas. Dažniausiai vykdome tas užduotis, kurias gebame ir kurioms esame pasirengę. Galime pasigirti, kad, pavyzdžiui, tarptautinėse lauko pratybose mes dažniausiai dalyvaujame ir ilgiausiai išbūname, bet nesame tarp itin pastebimų. Tiesiog prieš pratybas nuvykstame anksčiau, įrengiame stovyklas, pozicijas šarvuočiams, tankams, artilerijai ir pan., o po pratybų sutvarkome poligonus, t. y. išlyginame ir užkasame pozicijas, prieštankinius griovius, užtvaras, viską sutvarkome ir važiuojame atgal. O per pratybas, jei reikia, esame priskiriami prie kurių nors padalinių.“

Mokymo centre Misūrio valstijoje

Pradėjus kalbą apie studijas JAV kariuomenės inžinerijos mokykloje, kapitonas paaiškino, kad ji – tik 61 tūkst. hektarų užimančio Leonardo Vudo forto dalis.

„Tai didelė karinė bazė Misūrio valstijoje, – sakė jis. – Kurioje mokosi ir gyvena per 30 000 karių. Tai nemažas, sakyčiau, Jonavos dydžio miestas su savo degalinėmis, alėjomis, boulingo klubais ir šešiais sporto centrais. Toje bazėje yra JAV kariuomenės manevrinio palaikymo centras, kurį sudaro JAV karo policijos, Apsaugos nuo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių ginklų, Kariuomenės inžinerijos moky-klos. Be to, ten rengiami puskarininkiai, aviatoriai, jūrų pėstininkai, jūrininkai, pakrančių apsaugos darbuotojai ir kt. Puskarininkiai technikos valdymo mokyklose mokosi dirbti ne vien su įprasta karinės paskirties technika, bet ir greideriais, skreperiais, buldozeriais ir kt. Tų mokyklų minėtame centre iš tiesų yra daug, jauni, tarnybą pradedantys kariai ten išeina bazinį kario kursą. Pati bazė yra įsikūrusi generolo Kazimiero Pulaskio (1745–1779) vardu pavadintoje apygardoje (angl. Pulaski County), o nemenka šio kariuomenės manevrinio palaikymo centro personalo dalis gyvena Veinesvilio miestelyje, ten yra artimiausias oro uostas. Kaip ir kiti studentai užsieniečiai, taip ir aš gyvenau ne pačioje bazėje, o netoli jos, gal už dviejų mylių esančiame motelyje. Mokiausi inžinerijos kapitonų karjeros kursuose, kurie paprastai trunka 6 mėnesius ir yra skirti kuopos vado ar štabo karininko lygmens karo inžinierių studijoms. Išvykau 2017 m. balandžio 3 d., o sugrįžau spalio 8-ąją. Per paskaitas buvome supažindinti su šio rango karininkams žinotinais planavimo procesais, lyderyste, inžinerijos naujovėmis, pėstininkų taktika, bendrąja inžinerija. Beje, ten bendroji inžinerija traktuojama šiek tiek kitaip – JAV panašias užduotis vykdo inžinierių korpusas ir civilių įmonės – kalbėta apie elektrikus, vandentiekininkus, kelininkus ir t. t. Dalį šių darbų mes atliekame, bet kita jų dalis mūsų kariuomenėje priskirta Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionui.

Tarptautinė tinklinio komanda po varžybų Leonardo Vudo forte.

Pirmas dvi savaites buvo adaptacijos periodas, studentų užsieniečių biuras mus supažindino su tvarka: kaip vyks kursai, kur bus paskaitos ir pan. Prieš išvykdami turime išlaikyti anglų kalbos testą LKA, taip pat JAV ambasadoje Vilniuje, o nuvykus ten, į mokyklą, laikėme dar vieną testą minėtame studentų biure. Inžinerijos kapitonų kursuose tuo metu iš Lietuvos buvau vienas, iš viso (kartu su amerikiečiais) studijavome, regis, 96 karininkai (iš jų – 12 užsieniečių), suskirstyti į grupes po 15 žmonių (maždaug po 2 užsieniečius grupėje). Paskaitos vykdavo grupėmis, vienoje jų su manimi buvo karininkas iš Moldovos, kitoje buvo Latvijos atstovė ir karininkas iš Pietų Korėjos, dar kitose – iš Botsvanos, Ganos, Egipto, Kroatijos, Libano, Pakistano, Saudo Arabijos ir Vokietijos. Pietaudavome kas kur – priklausė nuo paskaitų ciklo. Jei užtrukdavome ilgiau, kartais likdavome be pietų arba atsinešdavome ko nors iš motelio (ten gaudavome pusryčius, o kambariuose buvo virtuvėlės, kur patys pasigamindavome ko nors vakarienei). Bazėje arčiausiai buvo karinė valgykla, iki kurios galėdavome nueiti, jei turėdavome laiko, daug greitojo maisto užkandinių.“

Kaip įrengti karinę stovyklą brigadai

„Iš viso paskaitų ciklo, gal neišskiriant nė vienos, pasisėmėme nemažai vertingos informacijos ir patirties, pritaikytinos tarnyboje. Kaip minėjau, šioje mokykloje buvau antrą kartą. Kai pirmąkart grįžau iš bazinio kurso, atrodė, kad Lietuvoje bus galima panaudoti labai daug iš to, ką sužinojome ir ko mokėmės, bet iš tiesų toli gražu ne viską įmanoma perimti – ir techninės galimybės skirtingos, ir turimi resursai, ir požiūriai, žodžiu, daug kas. Šįkart viską vertinau pozityviau, rūpinausi ne tiek galimybe nukopijuoti kokį pažangų modelį, kiek asmeniniu tobulėjimu – studijuodamas lyderystę, mokiausi, kaip vadovauti padaliniui, kaip bendrauti su kariais, kokios turėtų būti jų pareigos ir kaip man geriau atlikti savąsias. Labai patiko paskaitos apie štabo darbą, kolektyvo formavimą. Buvo naudinga nuodugnesnė pažintis su tankų ir kovos mašinų lydimų pėstininkų taktika. Turint omenyje, kad mūsų sąjungininkai, prisidedantys prie NATO atgrasymo ir kolektyvinės gynybos priemonių stiprinimo Baltijos šalyse, atsiveža į Lietuvą ir pagrindinių kovos tankų, ir pėstininkų kovos mašinų, mums labai pravartu žinoti, kokia yra juos remiančių pėstininkų taktika ir motorizuotųjų padalinių sąveika, kada tikslinga juos panaudoti. Iki šiol mums gerokai stinga šios patirties.

Inžinerinių konstrukcijų praktinio taikymo klausimų šįkart nestudijavome – tai buvo kapitonų kursai, tad daugiau laiko mokėmės planuoti. O konkrečius techninius projektus studijavau praėjusį kartą per bazinį inžinerijos karininko kursą (būrio vado lygmens). Tada aptarėme įvairias konstrukcijas: pakilimo takų įrengimą ir betonavimą, pastatų statymą, elektros įvedimą, karinių tiltų statymą ir daug kitų specifinių dalykų. Dabar mokėmės parengti sąmatas, skaičiavome ir planavome, kaip įrengti karinę bazę brigadai, kiek turėtų būti pastatų, dušinių, kaip turėtų būti sutalpinti kariai, išdėstyti sargybos bokšteliai, apsaugota teritorija ir kt. Svarbiausia – kaip parengti tokį planą, kuriuo vadovaudamiesi būrių vadai žinotų, ką, kur ir kaip statyti. Visi planavimo darbai susiję su projektavimu, biudžeto formavimu, medžiagų užsakymu, transportavimu, statybų terminais ir pan.

Žinoma, inžinerinių konstrukcijų pažangą lemia šiuolaikiška įranga, naujosios technologijos, bet kariuomenėje svarbiausias pažangos veiksnys yra karys. Jeigu sugebėsime išugdyti gerą karį, nebijantį iniciatyvos, kūrybišką ir atsakingą, įveiksime kiekvieną įsibrovėlį. Suplanuoti ir išmanyti, kiek ir kokios technikos reikia, mokėti būtina. Žinoma, šiais laikais be jos neišsiversi, bet pirmiausia nuo kario pasirengimo priklauso, ar toli mes nueisim. Į tokius orientuojamės batalione, vykdydami karių atranką. Noriai sutinkame mokančius valdyti sunkiąją techniką, turinčius darbo su konstrukcijomis patirties ir t. t. O man svarbiausias gero kario bruožas – jo noras mokytis, veikti ir tobulėti. Kai yra noro, net ir sudėtingomis sąlygomis galima pasiekti puikių rezultatų.“

Potvynis „nieko vidury“

Leonardo Vudo fortas yra prie Ozarko regiono plynaukštės ir ežerų. Paklausėme, ar karininkui teko pabendrauti su aplinkiniais Misūrio valstijos gyventojais.

„Buvome susitikę su karo veteranais, – sakė jis, – moteliuose susipažinome su ten dirbančiais vietiniais, du kartus skirtingose upėse, tekančiose labai gražiomis apylinkėmis, irsčiausi kanoja. Kai nuvykau į kursus, valstijoje prasidėjo didžiausias potvynis. Norėjau pamatyti jo padarinius. Vanduo buvo pakilęs, kiek supratau, trimis metrais aukščiau nei per praėjusį didžiausią potvynį, upeliai virto srauniomis upėmis ir nunešė daug namų. Teko matyti geležinkelio tiltą, esantį gal 6 m aukštyje virš upės vagos, visą užverstą medžių šakomis, tarp jų įstrigusiais visokiais daiktais, namų sienojais ir stogais. Vanduo jau buvo atslūgęs. O per potvynį dalis kariškių negalėjo pasiekti bazės. Mes kaip tik iš Kanzaso grįžome autobusu į Leonardo Vudo fortą, tad teko važiuoti aplinkkeliais gal 200 mylių, kol sugebėjome rasti nesuniokotą kelią į savo motelį. Kai kuriose vietose kelio ženklai, viadukai ir tiltai buvo po vandeniu. Vis dėlto amerikiečiai po įvairių kataklizmų sugeba greitai atsigauti. Kiek aplinkinių mačiau, dauguma jų – ramūs žmonės, labai nesisielojo. Radijas ir televizija, kai artėja potvynis, smarkūs lietūs ar audra, kad ir kokį kanalą ar stotį būtum įsijungęs, periodiškai nutraukia transliaciją ir maždaug kas pusvalandį praneša, kokio stiprumo vėjas, kur apsemtas kelias, kur negalima vykti, kokių saugumo priemonių būtina imtis ir pan. Žmonės paprastai paklūsta tokiems nurodymams, nes žino, kad jų nepaisantys gali skaudžiai nukentėti. Nors tokių pavyzdžių, kai panikuojantys rizikuoja ir žūva, yra nemažai, vis dėlto dauguma gyventojų stichinėms nelaimėms ruošiasi ir klauso operatyvių pranešimų – nusiperka vandens, pasiruošia maisto, neperšlampamų drabužių, gelbėjimosi liemenių ir t. t. Jie visa tai turi. Aplankęs kurso draugą, su kuriuo mokėmės vienoje grupėje, mačiau, kad namie jis turi įsirengęs betoninį bunkerį, kur saugo-mos vandens ir maisto atsargos dviem savaitėms visai šeimai, yra gultai, čiužiniai, antklodės, peilis, kirvis – visa, ko reikia. Jei viesulas nupūstų jo namą, jis dvi savaites išgyventų bunkeryje, kol išlįstų iš po nuolaužų. Visi jie pasirengę blogiausiam įvykių scenarijui, todėl ne-panikuoja. Nukentėjusiais dėl panašių incidentų rūpinasi draudimo kompanijos ir šalpos organizacijos, skiria lėšų stichijos nusiaubtiems rajonams – būs-tams ir elektros linijoms atkurti.

Užtat lauke visoje bazėje yra daug ant pjedestalų pakylėtų senos ir naujesnės technikos pavyzdžių – lėktuvų, karinių valčių, artilerijos pabūklų, inžinerinių įrenginių.

Pozityvūs, ramaus būdo, niekur neskubantys, tenykščiai gyventojai, matyt, tuo ir skiriasi nuo kitų amerikiečių. Jie draugiški, smalsūs, mielai bendrauja, noriai vieni kitiems padeda, turi įsteigę daug įvairių bendrijų ir visuomeninių organizacijų. Savo valstiją juokais vadina „middle of nowhere“ (viduryje nieko), nes aplinkui – plynaukštė, ežerai ir miškai, nėra didelių miestų. Arčiausiai nuo Leonardo Vudo forto (maždaug už 200 km) – tik Sent Luisas.

Laisvalaikiu buvau nuvykęs į Čikagą (Ilinojaus valstija) ir Memfį (Tenesio valstija), pažiūrėjau, kaip Niujorko „Knicks“ žaidžia su Memfio „Grizzlies“, džiaugiausi, galėdamas pamatyti, kaip sekasi mūsų krepšininkui Mindaugui Kuzminskui.“

Turiningos pramogos

„Centre sudarytos puikios sąlygos sportuoti, – pasakojo karininkas. – Yra 6 ar 7 sporto salės, gal 12 įvairių stadionų – nuo amerikietiškojo iki paprasto futbolo, taip pat beisbolo aikščių, bėgimo takų. Kiekviena mokykla – ir inžinierių, ir karo policininkų, galima sakyti, turi savo muziejų, o vienas – centrinis, kuriame vyksta iškilmingos mokslo baigimo ceremonijos. Ten didžiulėje salėje ir mums buvo įteikti kursų baigimo diplomai. Muziejuje iškabintos JAV inžinerinių padalinių vėliavos, nuotraukos, įvairūs ženklai, istorijos aprašai o pati įranga ar technika patalpose neeksponuojama. Užtat lauke visoje bazėje yra daug ant pjedestalų pakylėtų senos ir naujesnės technikos pavyzdžių – lėktuvų, karinių valčių, artilerijos pabūklų, inžinerinių įrenginių.“

Iš pranešimų apie Leonardo Vudo forte vykusias futbolo rungtynes sužinojome apie kitą kapitono pomėgį. Buvo rašoma, kad dvikovoje su amerikiečiais, kurias ten studijavę užsieniečiai pralaimėjo rezultatu 1:3, kpt. L. Janauskas buvo vienintelis, nuliūdinęs amerikiečių komandos vartininką Chose Bustamontę. Paklausėme, ką įvarčio autorius galėtų papasakoti apie sportinį debiutą Amerikoje.

„Tai – anaiptol ne debiutas, – patikslino kapitonas. – Pirmą kartą, kai ten mokiausi, su kursu dalyvavome bazės taurės turnyre ir iškovojome pirmąją vietą. Tai buvo labai smagu. O šį kartą, deja, prakišom. Varžybas organizavo studentų užsieniečių biuras. Mes, jų vadinami tarptautiniais, pirmaisiais studijų mėnesiais gal du kartus susirinkome į treniruotes, pažiūrėjome, kas ką sugeba, ir iškart turėjome žaisti su Kariuomenės manevrinio palaikymo centro komandos žaidėjais amerikiečiais, kurie atstovo Leonardo Vudo fortui. Varžybos iš tiesų nebuvo labai gražios, mūsų komandos žaidėjai vienas kito dar beveik nė nepažino – atėjo ir iš karo policininkų, chemikų, inžinierių, vieni kalbėjo angliškai, kiti (net ir treneris) – ispaniškai. Iš vienuolikos žaidėjų šeši puolėjai, du gynėjai ir nė vieno vartininko. Žodžiu, buvo nelengva. Džiugu, kad bent pavyko įmušti, tiesa, iš dviejų pelnytų įvarčių vieno neįskaitė – atseit vienas puolime nedalyvavęs mūsiškis buvo nuošalėje.“

Pasak kapitono, bendrų išvykų nebuvo daug, dauguma jų – su mokslu susijusios, pavyzdžiui, į mūšių vietas. Prieš tai kursantai turėję individualiai pasiruošti – kiekvienas gaudavo po skrajutę, kur būdavo suformuluoti su ta vietove susiję klausimai, tarkim, kokios patrankos naudotos mūšyje, iš kokių pozicijų šaudė, kokią įtaką padarė artilerija jų pilietinio karo metais. O išvykos metu patys jų dalyviai analizuodavę, koks būtų artilerijos poveikis šiais laikais, ar anuometinių karvedžių sprendimai dabar pasiteisintų ir kodėl.

Sugrįždamas į Lietuvą, kpt. L. Janauskas rankose jau turėjo kapitonų karjeros kursų baigimo diplomą, prilygstantį kvalifikaciniam reikalavimui, kuris būtinas suteikiant majoro laipsnį.

Kpt. L. Janausko asmeninio albumo nuotr.