Algirdas Juškevičius: senųjų meistrų patirtis neturi pražūti
Tau­to­dai­li­nin­kui Al­gir­dui Juš­ke­vi­čiui 2017-ie­ji įsi­mins kaip „Se­nų­jų me­di­nių in­dų su­grį­ži­mo“ me­tai. Ar­cha­jiš­ko pro­jek­to su­ma­ny­to­jas pa­si­džiau­gė su­lau­kęs ne­ma­žai bend­ra­min­čių dė­me­sio. Da­ly­viai no­riai dro­žė šaukš­tus, sko­bė du­be­nė­lius, sam­čius, gel­de­les, kad su­si­pa­žin­tų su se­no­vės lie­tu­vių ama­ti­nin­kų meis­trys­te ir iš­mok­tų juos at­kur­ti, su­pras­tų, ko­kius me­di­nius in­dus nau­do­jo mū­sų pro­tė­viai.

Tautinio paveldo daiktų tradicinis amatininkas, senųjų amatų dailidystės, drožybos, žaislininkystės bei šaukščiaus amatų puoselėtojas A. Juškevičius – tremties vaikas, gimęs Rusijoje, Krasnojarsko krašte. Būdamas vos ketverių su šeima grįžo į Lietuvą. Tačiau dar ir šiandien mena kambarius, kuriuose gyveno, tą kiemą bei gatvę Tanzibėjaus gyvenvietėje, kelionę traukiniu į Lietuvą.

Abu A. Juškevičiaus tėveliai kilę iš Varėnos rajono: tėtis – iš Sapiegiškės, mama – iš Pilvingių kaimo. Grįžę iš tremties įsikūrė Ratnyčioje – kaime, esančiame Druskininkų savivaldybėje. Paklaustas, kaip bėgo jo mažo dienos, Algirdas nedaugžodžiavo, – kaip ir kitų vaikų.

Kai atėjo metas pasirinkti studijas, A. Juškevičius pasidavė į tiksliuosius mokslus – pasirinko matematiką. Pašnekovas atviras – gamtos mokslams pritrūko balo, o dailės studijoms nebuvo tinkamai pasirengęs. Stojo į matematiką, nes buvo laisvų vietų. Niekur neįstojus būtų grėsusi sovietinė armija. „Taip susiklostė“, – pridūrė jis.

Po studijų Vilniaus universitete diplomuotas matematikas sostinėje neliko, tai lėmė anuomet gyvavusi paskyrimų sistema. „Vilniuje tais laikais mažai kas likdavo. Rinkausi Varėną – viduriuką tarp Vilniaus ir Druskininkų“, – paaiškino A. Juškevičius.

Drožyba kaip profesija

Atvykęs į Varėną dėstė matematiką. Įkūrė drožybos būrelį, kuris išaugo į dailės studiją „Kadagys“. „Buvo daug norinčių drožinėti. Per 36 metus studijoje darbavosi daugiau nei 300 jaunųjų drožėjų. Kai kurie pasirinko profesijas, susijusias su medžio darbais, meistravimu ar daile“, – pasigyrė tautodailininkas.

Pats A. Juškevičius į drožybos paslaptis gilinosi savarankiškai. Buvo pasižvalgyta, pasimokyta Ipolito Užkurnio ir Antano Česnulio dirbtuvėse.

Pasidomėjus, kokia formulė sieja matematiką ir drožybą, A. Juškevičius neieškojo paralelių. Drožyba – mėgstamas užsiėmimas, tapęs profesija. Nuo matematikos, kaip disciplinos, esą nutolo.

Nuo 1980-ųjų dalyvauja parodose, yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, meno kūrėjas. Surengė ne vieną autorinę parodą Lietuvoje ir užsienyje.

Ragina domėtis amatais

A. Juškevičiaus veikla daugialypė: drožia medinius žaislus vaikams, daro medžio baldus, kuria tradicines šventųjų skulptūras, rūpintojėlius, prakartėles. „Drožybos kryptys keičiasi savaime. Anksčiau labiau domino sakralinė skulptūra, Užgavėnių kaukės, o dabar – žaislai ir istorinė rekonstrukcija“, – apie savo kūrybos pokyčius pasakojo drožėjas, Varėnos kultūros centro dailės studijos „Kadagys“ vadovas.

Ši sritis, anot varėniškio, ypač domina jaunimą, suteikia daug gerų emocijų, lavina, skatina domėtis istorija, amato paslaptimis.

Pastaraisiais metais meistras amatą pristatė trisdešimtyje renginių, juose jaunimas galėjo pasigaminti laivelį iš pušies žievės, burzgulį, dar vadinamą ūžyne, skraiduką, kalaviją, paukštelį, šaukštą ar kitą drožinį.

Kasinėjant žemę dažnai surandama šukių, likusių iš protėvių naudotų molinių indų. Kur kas rečiau, anot A. Juškevičiaus, į archeologų rankas patenka medinių indų liekanų, nors medis, medžio drožinėjimas Lietuvoje turi senas tradicijas.

Daugiausia tokių radinių aptikta kasinėjant Šventojoje, Kernavėje ir Vilniaus Žemutinėje pilyje.

Amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ narys domisi muziejuose saugomais amatininkų dirbiniais, juos studijuoja, mėgina suvokti, kaip jie pagaminti, kokie įrankiai ir būdai nulėmė istorinių drožinių formas. Konsultuojasi su archeologais. Algirdas mielai imasi visų projektų, skirtų jaunimui lavinti etninės kultūros, liaudies tradicijų ir istorinio paveldo srityse.

Savasties pagrindas

2017-ieji tautodailininkui buvo įsimintini: vykdė projektą „Istorinių medinių indų sugrįžimas“, jo metu moksleiviai, mokytojai, istorikai gilinosi į medinių indų skobimo subtilybes, tyrinėjo medinius indus, saugomus Lietuvos, užsienio muziejuose. Jų replikas meistrai atgamino naudodami tradicinius instrumentus bei įrangą.

Įgyta patirtimi ir įgūdžiais buvo dalijamasi istoriniuose festivaliuose Trakuose, Alytuje, Kernavėje, surengtos parodos Varėnoje ir Alytuje.

A. Juškevičius įsitikinęs, kad tradicijos, praeities palikimas yra mūsų savasties pagrindas. Pasak jo, ne mažiau svarbu dalytis savo patirtimi. Tad feisbuke tautodailininkas turi paskyrą „Algirdo amatai“, sukūrė grupę „Algirdo pameistriai“. „Konsultuoju ir mokau drožybos visus pageidaujančius“, – entuziastingai tikino tradicinis amatininkas, gaminantis sertifikuotus tautinio paveldo gaminius.

2016-aisiais praūžė „Žaislininkystės dienos Varėnoje“, čia moksleiviai ir suaugusieji gilinosi į senųjų medinių žaislų gamybą, surengė keletą parodų. Šiandien jau patys moko gaminti žaislus.

Edukacijos projektai, skirti titnagui apdirbti ir tradicinei drožybai, pernai – istoriniai indai. Regis, A. Juškevičius rado neišsemiamą idėjų šaltinį ir neketina sustoti.

Jau dėliojami tolesni planai – 2018 metais Varėnos kultūros centras vykdys projektą „Šaukščiaus amato studijos“. „Gaminsime medinius šaukštus, gilinsimės į amato subtilybes. Gražiai išlenktą, lengvą, stiprų ir patogų valgyti šaukštą nudrožti ne taip ir paprasta. Senųjų meistrų patirtis neturi pražūti“, – tikino pašnekovas.